Sudužusios širdies poreikis Kristaus Kūne (II)

suduzusi02Ar mąstyčiau apie save, ar apie vietinę bažnyčią, kurioje esu, ar platesne prasme – apie Kristaus Kūną, sukasi ta pati mintis galvoje: norisi daugiau minkštumo ir jautrumo krikščionių santykiuose.

Pastebiu, kad dideliame pasaulyje yra tas pats, kas ir mažame. Šį dėsningumą išmokė mane mano tapybos mokytojas. Jis visada ragindavo neskubėti tapyti didelių drobių, nes didesniuose darbuose labiau nė mažesniuose matyti klaidos. Todėl, kai žiūrime platesne prasme į Bažnyčią, jos istoriją, iš karto pamatome grubias klaidas, padarytas dviejų tūkstantmečių bėgyje. Kita vertus, tos pačios klaidos gali būti daromos ir siauresniame kontekste, t.y. vietinėje bažnyčioje. Tačiau, deja, siauresnėse erdvėse jas mažiau pastebime. Juk jos yra per arti, kad įsižiūrėtume. Tuo tarpu reikia laiko atstumo, neutralaus žiūrėjimo taško, jog įžvelgtum iš šalies, kas neatitinka universalios Evangelijos tiesos. Tuo tarpu klaidas matyti savo asmeniniame gyvenime yra dar sudėtingiau. Mat savęs nematai iš šalies. Prieini prie Dievo žodžio į jį žvilgteli, kaip į veidrodį, o atsitraukęs, pamiršti, ką pastebėjai blogo savyje. Todėl apaštalas Jokūbas ypatingai ragina visus tikinčiuosius būti Žodžio vykdytojais, o ne vien klausytojais. „Būkite žodžio vykdytojais, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo <…> bet , kas tampa darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose“ (Jk 1, 22 – 25).

Manau, kad Kristaus kūno visuma atspindi mus pačius. Tai tarytum krikščionių santykių ar vietinės bažnyčios vaizdas per padidinimo stiklą. Jei visuotinėje bažnyčioje matome susiskaldymus, karus, nesutarimus, negebėjimą vesti dialogą ir net neapykantą, tai visa tai galime pastebėti, jei būsime nuoširdūs, ir vietinėse bendruomenėse tik siauresnėje apimtyje.

Taip samprotaudama, sustoju prie vienos labai svarbios reikmės šiuolaikinei Bažnyčiai ir šiandienos krikščioniui – minkštos, sudužusios širdies. Juk tik tokie būdami, galėsime atverti Dievo gailestingumą ir meilę vienas antram. Šiuolaikinė bažnyčia, kaip ir korintiečiai apaštalo Pauliaus laikais, yra apdovanota įvairiausiomis malonėmis – tikėjimu, žodžiu, pažinimu,.. įvairiomis Dievo dovanomis. Nuostabu, kad ji paveldėjo didžiulius teologinius klodus, kurie atveria Dievo pažinimą šiandienos bažnyčiai. Be to ji nuolat yra praturtinama mūsų dienų teologų mokymu, sielovados menu. Žavu, kad toji pati Dievo Dvasia, buvusi visų laikų Bažnyčioje, šiandien pripildo Kristaus Kūną… Tačiau, kai kurie skaudūs dalykai – nepasitikėjimas, įtarumas, priešiškumas, pavydas ir varžymasis – negali net pradėti spręstis, jei mes, krikščionys, nesikeisime viduje, sekdami Kristaus dvasią ir panašėdami į mūsų sielų Atpirkėją bei Ganytoją.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.