„Širdyje tik padėka Viešpačiui ir malda“

Gintautas TumulisŠį rudenį Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“ sveikino ilgametį tarnautoją Gintautą Tumulį, sulaukusį penkiasdešimtojo gimtadienio.

Gintauto tikėjimas užsimezgė dar vaikystėje, vėliau iš studijų jis buvo pašauktas į karinę tarnybą sovietų armijoje, grįžęs į Lietuvą dalyvavo dvasiniame prabudime ir nuo 1990 metų aktyviai prisidėjo prie Evangelijos sklaidos, rašė straipsnius į krikščioniškąją spaudą. Būdamas menininkas, niekada iš rankų neišleido fotoaparato – Gintautas fiksavo istorines akimirkas, jo nuotraukos puošė įvairius spaudos leidinius, interneto svetaines ir tinklapius. Jis dirbo ir kaip dizaineris – maketavo daugelį Šiaulių bažnyčios reklaminių plakatų. 50-ojo jubiliejaus proga jis surengė savo kūrybos fotografijų parodą „Rojaus sodai“.

Šio gražaus jubiliejaus proga kalbinu patį jubiliatą Gintautą Tumulį.

Gintai, kokios mintys tave aplanko švenčiant penkiasdešimtmetį?

Mane visą laiką persekiojo jausmas, kad dar nepradėjau gyventi, kad vis dar tarsi ruošiuosi. Bet peržengus penkiasdešimtmetį širdy suskambo žodžiai: „Kada, jei ne dabar?“ Dabar yra laikas daryti tai, ką vis atidėdavau, dabar yra laikas sustoti ir ieškoti Viešpaties. Dabar yra laikas dirbti, kurti, džiaugtis, kovoti – gyventi. Pažvelgęs į nugyventas penkias dešimtis metų matau, kad esu daugiau gavęs nei davęs. Tikrai esu tarsi mozaika sudėliotas iš dalykų, kuriuos esu gavęs iš kitų. Mane formavo gyvenimo kely sutikti žmonės: tėvai, mokytojai, draugai… Daugelio jų išsakyti žodžiai stiprino ir tebestiprina mane. Tikrai esu patyręs daug meilės, pasitikėjimo, palaikymo. Esu tarsi žemė, kurioje daug sėta ir laistyta, bet kuri dar nedavė tinkamo derliaus. Labai norėčiau jį subrandinti per man dar likusius gyvenimo metus (tikiuosi, dešimtmečius).

Tavo gyvenime išryškėja dvi linijos, tarsi dvi meilės – tikėjimas ir menas. Gintai, papasakok, kada tikėjimo sėkla buvo pasėta tavo širdyje? Kaip ji augo iki šios dienos?

Tikiu, kad tai įvyko dar vaikystėje. Mano tėvai buvo nuoširdūs katalikai. Labiausiai jie troško, kad vaikai būtų tikintys. Ir to jie siekė ne versdami ar moralizuodami, bet rodydami pavyzdį. Žvelgdamas į jų gyvenimą, aš neabejojau, kad Dievas yra. Esu be galo jiems už tai dėkingas. Nuo trečios klasės iki kariuomenės aš patarnaudavau šv. mišių metu. Ir man tai patiko. Visgi širdyje liko daug neatsakytų klausimų.

Prieš 25-erius metus gatvėje išgirdau gyvai pamokslaujant Evangeliją, ir tai paskatino mane intensyviau ieškoti dvasinių atsakymų. Skaitydamas Šventąjį Raštą aš patyriau Viešpaties artumą ir išgirdau kvietimą atverti širdį Dievo Sūnui. Tai buvo mano dvasinio atgimimo diena. Turbūt lengviau suprasti nusidėjėlio atsivertimą, kuris ėjo vienu keliu, bet, sutikęs Kristų, pasuko kitu. Tačiau mano atveju – tai tarsi pakilimas į kitą lygį, bet kryptis ta pati.

Šiaulių bažnyčioje „Tiesos žodis“ pamokslauji nuo 1991 m. Ilgą laiką mūsų mieste, regione ir bendrijoje kartu tarnavome Evangelijos žodžiu. Kai mąstau apie tave, Gintai, matau ištikimą bendražygį, prisimenu jaunystės prabudimą, Dvasios išliejimą, dinamišką ir energijos kupiną tarnavimą. Pameni, kaip džiaugsmingai skelbėme Evangeliją miesto gatvėse, Viešpačiui padedant statėme bažnyčią, kartu su kitais misijos pamokslininkais kūrėme naujas bendruomenes Šiaurės Lietuvoje, mokėme Šiaulių Biblijos mokykloje? Ką prisimeni iš to laiko ir kaip tai vertini? Kokį pėdsaką tai paliko tavo gyvenime?

Paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis iš tiesų buvo nuostabus Viešpaties Dvasios išliejimo laikas. Tai, ką darėme, ir tai, kas vykdavo, tikrai negalėjo būti padaryta mūsų pačių sumanumu ar gebėjimais. Mes buvome tik įrankiai. Pamenu vieną evangelizaciją miesto brodvėjuje. Buvo pirmoji rugsėjo savaitė – miestas knibždėte knibždėjo mokytis suvažiavusių studentų. Jie susidomėjo mūsų skelbimu, išėjo į priekį melstis atgailos malda, o evangelizacijos pabaigoje ratu susikibę rankomis giedojo giesmę „Kaip aš myliu Jėzaus meile tave“. Giedojo žiūrėdami vieni į kitus, lyg negalėdami patikėti, kad jie tai daro… Jei kas bent prieš pusvalandį būtų jiems sakęs, kad taip bus, jie būtų tik pasišaipę.

Tuo metu buvo malonė skelbti Evangeliją laiku ir ne laiku, vietoje ir ne vietoje… ir mes tai išnaudojome… Kaip pajėgėme, kaip gebėjome, kaip supratome, bet darėme tai iš visos širdies. Ir tai buvo vaisinga.

Dabar kitoks laikas, galbūt reikalaujantis daugiau pasiruošimo, išminties… Negali dabar išeiti į gatvę ir šaukti: „Atsiverskite!“ Na, žinoma, galima, niekas to neuždraustų, bet netikiu, kad tai būtų veiksminga.

Gintai, baigei Šiaulių universiteto Dailės fakultetą. Ką tau reiškia kultūra, įvairios meno išraiškos? Kaip tai dera su tikėjimu?

Dievas yra Kūrėjas. Ne tik Kūrėjas, bet ir Menininkas. Jis ne tik sukūrė pasaulį, bet jį sukūrė nuostabiai: spalvos, formos – nepriekaištingos. Saulėtekiai, saulėlydžiai, vaivorykštė, rudens lapai priverčia sustoti ir grožėtis net ir nejautrų žmogų. Žvelgdamas į kūrinijos grožį pajunti Dievo Dvasios prisilietimą ir gali išgirsti Dievo kuždesį: „AŠ ESU“. Manau, kad tikrasis menas gimsta iš susitikimo su Juo. Menininkas yra tik retransliatorius. Tai, ką išgirsta dvasinėmis ausimis, pamato dvasinėmis akimis, sudeda į drobę, akmenį ar muziką, ir, idealiu atveju, žiūrovas ar klausytojas patiria katarsį.

Nesuprantu ir nemėgstu destrukcinio meno, kuris sukelia blogus jausmus, šleikštulį ar pasibjaurėjimą.

Kodėl būtent fotografija, kuri, kaip pastebi tavo artimieji, pradžioje vystėsi lyg pomėgis, o vėliau tapo gyvenimo būdu?

Yra dalykų, kurie renkasi tave, o ne tu juos… Fotografiją mečiau daugybę kartų, bet ji vėl ir vėl sugrįždavo. Tad nusprendžiau jai pasiduoti.

Neseniai surengei fotografijų parodą „Rojaus sodai“, kurioje pristatei įstabią snaigių fotografijų kolekciją ir kitus darbus. Dalyvavau šios kolekcijos pristatyme ir mane nustebino tavo išsakytos mintys apie snaigių grožį ir ypatumus. Gal galėtum tuo pasidalinti? Beje, kodėl parodą, skirtą jubiliejui, pavadinai „Rojaus sodai“?

Pavadinti snaiges Rojaus sodais niekada nebūčiau išdrįsęs, nes rojus asocijuojasi su šiluma, o ne su šalčiu kaip snaigės… Bet atsitiktinai išgirdęs A. Mamontovo dainą, kurioje skambėjo žodžiai: Jau artėja diena, kai rojaus sodai tyliai kris žemyn ir tirps delne, susimąsčiau, kad Rojus – tai ne fizinė ar geografinė vieta, o dvasinė būsena, kai beprotiškai bėgant kažkas akimirkai tave sustabdo, ir širdyje pajunti ramybę, sunkiai nusakomą gerumą… Tai gali būti purpurinis saulėlydis ar visada žavinti vaivorykštė, ar šeimos idilė… Tą akimirką pajunti ramybę, kuri pažadina giliai širdyje tūnojusį ilgesį – ilgesį kažko geresnio, gražesnio, prasmingesnio ir… prarasto. Tai – Rojaus ilgesys. Rojaus, kuriame žmogus betarpiškai bendravo su Kūrėju.

Aš tą dvelksmą pajutau, kai susikonstravęs makrožiedus prisiartinau prie snaigių. Pasijutau tartum būčiau patekęs į ledo skulptūrų parką… Kokia įvairovė ir kokia gausa! Pasirodo, tas storas baltas laukus uždengęs apklotas yra išaustas iš mažyčių juvelyrinių meno dirbinių. Tuomet aš dar kartą įtikėjau Dievą! Šį kartą – Dievą-Menininką. Įsižiūrėkite į lauko lelijas, – ragino Kristus. Perfrazuodamas Jo žodžius pasakyčiau: „Įsižiūrėkite į snaiges… ir pažinkite Kūrėją, įdėjusį tiek juvelyrinio triūso į mažytį ledo gabalėlį! Įsižiūrėkite ir pajuskite Kūrėjo prisilietimą.“

Gintai, su žmona Rūta gražiai gyvenate ir ištikimai tarnaujate Dievui jau 23 metus. Turite tris nuostabius vaikus: Joną, Skaistę ir mažąją Viltę. Atrodo, kad visa šeima pulsuoja vienu gyvenimo ritmu. Visi esate tikintys ir kūrybingi. Rūta skambina kanklėmis, veda ne tik šlovinimą, bet ir įvarius krikščioniškus renginius bažnyčioje bei mieste. Jonas skambina gitara, kuria giesmes, studijuoja dailę ir taip pat mėgsta fotografuoti. Skaistė skambina pianinu, groja paauglių šlovinimo grupėje. O mažoji tarp jūsų visų „nardo lyg žuvis vandeny“… Kaip pasiekėte tokios gražios, kuklios ir romios darnos? Ką norėtum pasakyti apie savo šeimos narius?

Tai – Dievo malonės dovana. Neturiu nei receptų, nei kokių patarimų šioje srityje. Širdyje tik padėka Viešpačiui ir malda, kad nepatrauktų savo malonės ir toliau.

Dėkoju, Gintai, už išsakytas mintis. Man didelė garbė pažinti tave, draugauti su jūsų šeima ir kartu tarnauti mūsų Dievui Kūrėjui ir Atpirkėjui Kristui. Palaimintas žmogus, kuris randa išmintį (Viešpaties baimę) ir įgauna supratimo <…>. Ji brangesnė už deimantus <…>. Dešinėje jos rankoje ilgas amžius, o kairėje turtai ir garbė. Jos keliai – malonės keliai, visi jos takai – ramybė. Ji yra gyvybės medis visiems, kurie ją pagauna, laimingi, kas ją išlaiko (Pat 3, 13. 15–18).

***

Nuotraukos iš asmeninio G. Tumulio albumo

 

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.