Moterų gyvieji šaltiniai (IV)

Visais laikais ir įvairiose krikščioniškose denominacijose moterys garsėjo gailestingumo, atjautos ir socialine tarnyste: maitino alkstančius, slaugė ligonius, guodė mirštančius. Kai kurios iš jų ne tik darė gerus darbus, bet ir ne mažai rašė apie tai. Kai kurios tapo išskirtinėmis gailestingumo tarnystės ikonomis, Dievo malonės gydančiais tepalais sužeistame žmonijos kūne.

Mažesni ar didesnis gerumo ir atjautos darbai – tai socialinis, karitatyvinis dvasingumas. Jam šiandien skirsime dėmesį. Įsiklausykime į gailestingųjų moterų žodžius, kurie bent truputi praskleidžia šio dvasingumo – pasiaukojančios Dievo meilės gylį, plotį, ilgį ir aukštį.

XIX – XX a. karitatyvionio tarnavimo simboliai – socialinio dvasingumo pamokos

Mano mieli broliai ir sesės, mes beveik negalime būti naudingi Dievo vynuogyne, kol nesuvokiame savo silpnumo. Kuo labiau jaučiamės silpnais, tuo geriau. Juk tai nėra JĖGOS klausimas, bet TIKĖJIMO. Apaštalas Petras sakė, ko taip žiūrite į mus ir stebitės, lyg mūsų pačių jėga ar šventumas išgydė luošį?.. Tikėjimas Jėzaus vardu padarė šį žmogų, kurį jūs pažįstate, stiprų ir sveiką… Dievas mūsų nešaukė eiti ir dirbti Jo darbus savo žmogiška jėgą. Jis siuntėm darbuotis Jo Dvasios galia. Jis sakė mokiniams: „Jūs duokite duonos valgyti miniai“, bet Jis aiškiai žinojo, kas tos duonos parūpins. Ir šiandien Jis mums sako eiti bei duoti duonos alkaniems, pasitikint, kad Jis pasirūpins. Jėzus pasirinko kas silpna, kad sugėdintų galiūnus, norėdamas parodyti, jog galia yra Dievo, o ne žmogaus.

Visai nesvarbu, kokie silpni žodžiai bebūtų ir koks drebantis balsas skambėtų, jei Jis palaimins kalbėjimą, tai bus palaiminta. Ar jūs mylite Dievą? Tada žinokite, kad pats mažiausias vaikas su Dievo galia gali daugiau nuveikti dėl Kristaus, nei labiausiai išprusęs pamokslininkas be jos. „Nes ne jėga ir galybe, bet mano Dvasia“, – sako Viešpats.

Mielas skaitytojau, ar nori būti Dievo išrinktuoju? „Taip… Bet siųsk ką nors kitą, Dieve, ne mane.“ Ar esate pasiruošę pamint save ir eiti ne savo galia, bet su Jo Dvasios stiprybe? Jei Jis sako: „nebijok“, vadinasi Jo galia ir pagalba eina kartu su mumis. Kaip Jis ir pažadėjo:“Štai Aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos“.

Catherina Booth (1829 – 1890), ištrauka iš pamokslo Pakvieskite juos ateiti! Williamo Booto žmona, įkvepianti pamokslininkė, mokytoja ir rašytoja, vadinama „Išgelbėjimo armijos“ motina. Ne vienas amžininkas pastebėjo, kad jos pamokslai buvo tokie įkvepiantys ir įtikinantys, o dvasinio darbo rezultatai, tokie sėkmingi, kad niekas negalėjo su jais lygintis, išskyrus Williamo Booto, skelbiama žinia ir darbai. Catherinos socialinė tarnystė nuo jaunų dienų buvo nukreipta į priklausomus nuo alkoholizmo žmones. Jaunystėje ji veikė per Vilties grupės judėjimą. Vėliau kartu su vyru tapo viena iš „Išganymo armijos“ vėliavnešių.

****

Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj.

-Vis dėlto darykite gerus darbus!

Tai, ką jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką.

-Vis dėlto kurkite!

Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi.

-Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!

*

Kai vargšas miršta iš bado, tai atsitinka ne todėl, kad Dievas juo ar ja nepasirūpino. Taip atsitiko dėl to, kad nei tu, nei aš nepanorome duoti tam žmogui, ko jam ar jai reikėjo.

*

Tai, ką aš galiu padaryti, tu to negali. Ką gali padaryti tu, aš negaliu to. Bet kartu mes galime padaryti dėl Dievo kažką tikrai gražaus.

*

Skirk laiko mąstymui, tai – stiprybės šaltinis, skirk laiko maldai, tai – didžiausia jėga žemėje, skirk laiko juokui, tai – sielos muzika.

Skirk laiko žaidimui, tai – amžinos jaunystės paslaptis, skirk laiko mylėti ir būti mylimam, tai – Dievo duota privilegija.

Skirk laiko duoti. Diena per trumpa, kad būtum savanaudis.

Skirk laiko skaitymui, tai – išminties fontanas, skirk laiko draugiškumui, tai – laimės kelias, skirk laiko darbui, tai – sėkmės kaina.

Skirk laiko gailestingumui. Tai – raktas į Dangų.

*

Mylėk gyvenimą, koks jis yra […] Mylėk jį, net jeigu neduoda tau tai, ką galėtų, mylėk jį, net jeigu nėra toks, kokio norėtum. Mylėk jį kaskart, kai gimsti ir kaskart, kai esi prie mirties slenksčio. Tačiau niekada nemylėk be meilės. Niekada negyvenk be gyvenimo.

Motina Teresė (1910 – 1997) – tikrasis vardas Agnes Gonxha Bojaxhiu; albanų kilmės religinio ordino steigėja, Nobelio taikos premijos laureatė. Būdama 18 metų ji pajuto Dievo kvietimą tapti vienuole, bet nenoromis paliko laimės kupinus namus.1928 m. lapkričio mėnesį Agnes buvo nusiųsta į Loreto vienuolyną netoli Dublin miesto Airijoje.Iš Dublino Agnė keliavo į Darjeeling, Indijoje, kur 1931 m. kovo 24 d. jaunoji Agnes Gouxha Bojaxhiu padarė pirmuosius vienuolės įžadus ir pasirinko Teresės vardą.

1937 m. gegužės mėn. Motina Teresė grįžo į Darjeeling. Ten, Loretto mokykloje, davė amžinuosius įžadus. Po devynerių metų, važiuodama traukiniu, Motina Teresė pajuto, jos pačios žodžiais tariant, pašaukimą jau turimame pašaukime. Ji jau buvo pašaukta į Indiją, bet dabar Dievas ją kvietė apleisti vienuolyną ir eiti tiesioginiai dirbti Jo darbą. Tai įvyko 1946 m. rugsėjo mėn. 10 d. Motina Teresė padavė prašymą gyventi už vienuolyno sienų ir vienai darbuotis Kalkutos lindynėse. Teresės pasišventimas ir gailestingumo pašaukimas peržengė vienos konfesijos ribas ir tapo visos žmonijos didžiuoju meilės tarnystės paveldu.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.