Mintys kasdien

zodziai1Kiekvienas žmogus turi vidinį minčių pasaulį, kuris yra senų ir naujai atsirandančių pamąstymų lobynas. Iš jo galime praturtinti vienas kitą, kai mylime pažinimą ir branginame supratimą.

Gyvendami nuolatos mąstome, kitaip mes negalime. Tačiau mintys būna įvairios: vienos stato, apšviečia, drąsina, skatina keistis, kitos griauna, ardo ir niokoja. Dievo Evangelija nukreipia mus „mąstyti apie tai kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, – apie visa, kas dora ir šlovinga“ (Fil 4,8). Taip ugdome save ir galime suteikti malonę klausytojui.

Sekant tuo patarimu, pastebėjau, kad kiekviena diena turi savo mintį, kuri nušvinta ir ties, kuria norisi labiau apsistoti. Tad nusprendžiau rubrikoje „Trumpai“ dalintis kai kuriais savo pamąstymais iš Dievo žodžio, tarnystės patirties vildamasi, pati pasilikti Viešpaties keliuose ir drauge su jumis žavėtis šviesia Kristaus Evangelija. Nuoširdžiai dėkoju Jums, kad lankote mano tinklaraštį, skaitote ir esate ištikimi Kristaus sekėjai.

***
Ps 115, 1
„Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui te būna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos.“

Mes, žmonės, žiūrint dieviško teisingumo akimis, kuris atveriamas Šventajame Rašte, esame neverti nei žmonių, nei Dievo šlovės. Deja, dėl perdėto ir neadekvataus savęs vertinimo, įkrentame į išdidumo duobę ir siekiame žmonių pripažinimo, išaukštinimo kaip svaiginančio gėrimo, kuris leidžia pasijausti didžiu, laisvu, nepakartojamu – mažu dievuku sau ir kitiems. O kai šlovė ateina, su kokiu dideliu pasimėgimu priimame ją vienas iš kito. Manome, kad nusipelnome jos savo darbais, pasėkimais ar talentais. Bet juk tai nėra mūsų. Ką gero turime, ko nebūtume gavę iš Dievo?

Tačiau psalmistas pateikia rimtus argumentus, kodėl mes, žmonės, neverti priimti šlovę. Mes stokojame to, kas išties yra vertinga – gailestingumo ir tiesos. Net patys nepastebime, kokie būname atšiaurūs kitiems, ir kaip dažnai meluojame. Juk tik vienas Dievas yra gailestingas ir veikia, mąsto bei vertina absoliučioje tiesoje. Kol nematome šio milžiniško skirtumo tarp Dievo (gerumo, šventumo) ir žmogaus (blogio, nedorumo) nesame pasiruošę teisingai įvertinti padėties, suprasti Dievo malonę ir priimti šlovę ne sau, bet atiduoti ją Dievui. Tikėjimas, kuris vis dar remiasi savo žmogiškomis jėgomis, „gerumu“ ir „šaunumu“, nėra tas Dievo tikėjimas, kuris gaunamas per Viešpaties malonę Jėzuje Kristuje.

Dalinkimės:

1 komentaras

  1. Buvo laikas, kai mąsčiau, kad siekti įvertinimų meno srityje nėra sveika, nes mačiau kaip nuo liaupsių ir pripažinimų pasididžiavimas išauga iki Liciperiško nuodėmingumo. Žmonės
    ėmė neatskirti gero nuo blogo, tapo tarsi ledlaužiai besiskverbiantys ir laužantys viska aplink save. Meldžiau Viešpatį, kad pasakytų, gal išvis nereikia užsiimti menais. Skaitydama Motinos Teresės knygelę gavau atsakymą: „Viską Dievas duoda ir pasiima.Taigi dalinkitės viskuo, kas jums duota,-savimi.(Meditacijos iš paprasto kelio“.) Šia citatą panaudojau savo personalinės parodos informaciniame pristatyme. Bet pasakiau jokių parodų atidarymų daugiau nebus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.