Kokia Kalėdų žinia?

kaledu_zinia1Kristaus gimimas yra vienas nuostabiausių Dievo stebuklų, paminėtų Šventajame Rašte ir svarbiausia Dievo žinia mums, gyvenantiems laikų pabaigoje.

Nė vieno žmogaus atėjimas nėra pažymėtas tiek įvairiausių antgamtinių ženklų ir apraiškų: angelų pasirodymai (Marijai, Juozapui, piemenims), naujos žvaigždės pasirodymas danguje, pažyminčios Karaliaus gimimą, išminčių iš Rytų ir piemenų Kristaus pagarbinimas, tikslių Rašto pranašysčių išsipildymas (antgamtinis gimimas iš mergelės, Mesijo gimimas Betliejuje, Jo gimimą lydės žvaigždė), to laikmečio žmonių pranašystės apie kūdikėlį Jėzų kaip apie Viešpatį, Gelbėtoją ir Mesiją (Elžbieta, pranašai Simeonas ir Ona). Nė vienas šios žemės vaikas nebuvo taip dangaus pagarbintas, jam gimus, kaip Jėzus. Jo gimimas įrodo Jo dievišką prigimtį. Bet tuo pačiu Jo gimimas turėjo ir kančios ženklus, kurie pranašavo Jo misijos pobūdį. Dar Jam negimus, Jis buvo nepriimtas žmonių. Jo motinai, atėjus metui gimdyti, atsirado vieta tik tvartelyje, o Jis suvystytas buvo paguldytas ėdžiose. Tai simbolizavo, kad Jis kaip Žmogaus Sūnus patirs žemės vargą. Taip pat, tai lyg švelni aliuzija to, kaip Jis bus atmestas žmonių ne tik gimime, bet ir mirtyje, kai bus suimtas ir kaltinamas piktžodžiaujant Dievui bei Jo Įstatymui. Tik ne daugelis, kas regėjo dvasinėmis akimis, pažino kūdikėlyje Mesiją, kaip ir tų, kurie liko ištikimais Jėzaus sekėjais neliko labai daug Jo žemiškos tarnystės pabaigoje. Be to Jėzaus gimimą lydėjo žiaurus Erodo įsakymas nužudyti Betliejuje visus berniukus iki dviejų metų. Nekalti kūdikiai, kaip sako kai kurie Rašto aiškintojai, tapo pirmais kankiniais dėl Kristaus – nekaltai žuvusiais vietoj Jėzaus. Toks buvo ir Jėzaus kelias į kryžių – tautos didžiūnai ir vyresnieji sudarė sąmokslą prieš nekaltą Dievo Sūnų ir darydami spaudimą Pilotui, sukurstytos tautos būdu, pasiekė Jėzaus nukryžiavimo. „Mes laikėme Jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes.“ (Iz 53,4,5).

Jėzaus gimimas, gyvenimas, tarnavimas, mirtis ir prisikėlimas – pats Kristus – Žodis, tapęs, kūnu – yra mums Dievo žinia. Dievas Tėvas per Kristų aiškiausiai prabilo mums apie Jo meilę, gailestingumą ir atleidimą. Kalėdų žinia gali turėti daug įvairiausių aspektų, bet vienas pagrindinių yra tai, kad Dievas prabilo į žmogų, gyvenantį laikų pabaigoje, per savo Sūnų, kai Jėzus palikęs dievišką šlovę, atėjo į žemę atlikti Savo misijos. Tėvas tiek daug pasakė ir tebekalba, gyvenantiems XXI amžiuje, savo Sūnaus dėka, kad nebus duota kitų būdų, kuriais Dievas aiškiau kalbėtų žmonėms. Kai fariziejai ir Rašto aiškintojai prašė mūsų Viešpaties parodyti ženklą, kuris įrodytų, jog Jis iš Dievo, Jėzus jiems atsakė, kad nebus duota piktai ir svetimaujančiai kartai, ieškančiai ženklo, kito ženklo kaip Dievo Sūnaus mirties ir prisikėlimo ženklas. Jėzus tiesiog nurodė į Save. Kitą kartą, kai Jo mokiniai paprašė parodyti kelią pas Tėvą. Kaip galima būtų pažinti Dievą, Jį suprasti ir Jam tarnauti? Jėzus atsakė, kad Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Kas mato Sūnų, mato Tėvą, kas pažįsta Sūnų, pažįsta Tėvą, kas girdi Sūnų, girdi ir Tėvą.

Apaštalas Jonas, savo evangelijos pradžioje, nepasakoja Kristaus gimimo žemiškas ir istorines aplinkybes bei sąlygas, bet atveria dievišką Kristaus kilmę. Kas Jis buvo prieš tai, kaip pasirodė žemėje, norėdamas parodyti Dievo amžinuosius planus, kurie turėjo būti įvykdyti Kristui tapus kūnu.

Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožia (Jn 1, 1-5).

Šventojo Rašto aiškintojai šias Jono evangelijos eilutes vadina prologu, kai autorius įžanginėje kūrinio dalyje supažindina skaitytoją su aplinkybėmis, faktais, įvykiais, buvusiais prieš užsimezgant veiksmui. Tokiu būdu, apaštalo dėka, pamatome, kas vyko prieš tai, kai Žodis tapo kūnu. Žodis buvo Dievas, Jis buvo pas Dievą. Neginčytinai pateikiami Dievybės įrodymai, kuriuos mūsų kūno akims, tartum, užtemdo Jėzaus žemiško gyvenimo paprastumas. Labai įdomu, kad Jonas sutapatina Dievą ir Žodį. Graikų originale pavartotas žodis logos, pasirodo gimtoje kalboje vartojamas dviem prasmėm. Viena, logos ediathetos – suprastas žodis – supratimas – mintis, atveria mums, kad Kristus buvo nuo pradžios Dievo protas, Jo supratimas ir Išmintis, kuria visa buvo sukurta. Kita, logos prophorikos – pasakytas, ištartas žodis – išreikšta mintis (žodžio prasmės aiškinimas paimtas iš M. Henry‘s Commentary on the whole Bible). Kol Žodis buvo pas Dievą, Jis buvo Dievo mintimi, išmintimi ir supratimu, kuriuo viskas atsirado. Bet kai Žodis tapo kūnu – Kristus atėjo į žemę ir gyveno tarp mūsų, Jis tapo pasakytų Dievo Žodžiu arba apreikšta Dievo mintimi mums, gyvenantiems laikų pabaigoje. Tai, kas nuo amžių amžių buvo paslėpta, tapo regima ir girdima per Sūnų.

„Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė išaukštinti, kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę.“ (1 Kor 2,7–8).

„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, ir per kurį sutvėrė pasaulius“ (Žyd 1,1–2).

Akivaizdu, kad Kristus tapo Dievo balsu mums ir Tėvo ištartais gyvenimo žodžiais. Visagalis Dievas per Sūnų pasakė viską, kas yra Jo širdyje – savo besąlygišką meilę, jog Jis yra mylintis Tėvas, trokštantis išgelbėti nusidėjėlį, bet ne nuteisti. Jėzus parodė beribį gailestingumą kritusiems žmonėms, atvėrė atpirkimo ir sutaikymo dovaną kiekvienam trokštančiam, dovanojo išteisinimo malonę sudužusiems, suteikė pašventinimo galimybę sekančiam Juo, sukuria dangiško gyvenimo nuostatas Jį mylinčiuose ir teikia amžino gyvenimo perspektyvą… Tai reiškia, kad atėjęs Kristus, atvėrė Dievo mintis ir padarė jas suprantamas mums. Kai žiūrime į Kristaus gimimą, gyvenimą, Jo darbus, mirtį ir prisikėlimą, girdime kaip Dievas kalba mums: Aš taip pamilau pasaulį, kad atidaviau Savo viengimį Sūnų, jog kiekvienas, kuris Juo tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Belieka Kalėdų švenčių dienomis prisimint meilės ir davimo dvasią bei įsiklausyti į Dievo balsą Kristuje, kuris skamba mums šiomis, paskutinėmis dienomis.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.