Kodėl kiekviena bendruomenė turi savo doktrinas? | Klausimai – atsakymai

knygosKodėl kiekviena bendruomenė turi savo doktrinas? Nejaugi visas Raštas nėra šventas? Girdėjau pamokslą, kad galima būti teisingoj vietoj, bet toli nuo Dievo.

Argi būdamas su dainininkais nepanorėsiu dainuoti? Kaip ir būdamas su poetais – kurti eiles? Tai kaip žinoti, kur tiesa? Juk Rašte sakoma: stenkitės nebūti suklaidinti melagingų Rašto aiškintojų. O kurie melagingi? Kaip atskirti?

Jurgita

*****

Sveika, Jurgita.

Prieš atsakydama į jūsų klausimą, pirmiausia turėčiau trumpai aptarti, ką reiškia doktrina apskritai.

Doktrinos sąvoka kyla iš lotynų kalbos (doctrina) ir reiškia išsamų tikėjimo formulavimą arba mokymų, tikėjimo principų, pozicijų ir instrukcijų sistemą. Gali būti Krikščioniškoji doktrina iš didžiosios raidės. Tai esminis biblinis mokymas, dėl kurio sutaria visos krikščioniškos bendruomenės, suformuluotas dar Bažnyčios pirmaisiais amžiais ir apibrėžtas visuotiniais išpažinimais. Pavyzdžiui, Trejybės doktrina, mokymas apie Dievo Sūnaus Kristaus nekaltą prasidėjimą, inkarnaciją (įsikūnijimą) bei Jo dvejopą prigimtį (dieviškąją ir žmogiškąją).

Kita vertus, gali būti tik konfesinės doktrinos, kuriomis vadovaujasi tam tikros bendruomenės. Pavyzdžiui, reformatai tiki Kalvino predestinacijos doktrina (mokymas apie išankstinę Dievo lemtį), Romos katalikai – transubstancijos doktrina (mokymas apie tai, kad duona ir vynas mišių metu virsta Kristaus kūnu ir krauju). Dažniausiai doktrinomis vadiname ne tai, ką pastorius pamokslauja sekmadienio pamaldose, aiškindamas Bibliją, bet jau nuodugniai bažnyčių suformuluotą vieną ar kitą mokymą.
Jūsų klausimas liečia daugiau konfesinių doktrinų dalį. Nors visos krikščioniškos bendruomenės tiki esminėmis krikščionybės tiesomis, vis tik atskiros konfesijos turi ir tik joms būdingų doktrinų. Jos formavosi skirtingais krikščionybės istorijos tarpsniais dėl įvairių priežasčių. Neretai tai būdavo iškilęs poreikis reformuotis pačiai bažnyčiai iš vidaus. Todėl jos mokytojai, reformatoriai, suvokdami pasikeitimų reikšmę, pastebėdavo ir pabrėždavo tuos biblinio mokymo aspektus, kurie būdavo pamiršti, apleisti arba dar nepastebėti Šv. Rašte. Vėliau reformatorių mokymai būdavo jų pačių arba pasekėjų apibendrinami į tam tikrą tikėjimo principų sistemą, kuri suformuodavo naują konfesiją.

Deja, konfesijų ir doktrinų skirtumų žemiškoje bažnyčioje neišvengsime. Tai atrodo kaip jos silpnoji, negražioji pusė, nes sukelia susiskaldymus, vaidus ir puikavimąsi savo doktrina kaip vienintele teisinga prieš kitas konfesijas. Tačiau tai gali tapti ir teigiamu, krikščionis brandinančiu aspektu. Su skirtumais tenka susitaikyti ir mokytis gyventi taikoje visoms krikščioniškoms konfesijoms. Tikintiesiems svarbu eiti prakilnesniu pakantumo ir meilės keliu, o ne siekti visų suvienodinimo. Nors visos bažnyčios vadovaujasi tuo pačiu Šv. Raštu, vis tik tenka pripažinti, kad nė viena iš jų nėra ir negali būti toji vienintelė absoliučios tiesos „monopolininkė“. Juk mes susiduriame su skirtingomis Šv. Rašto interpretacijomis, ir taip atsiranda mokymų skirtumai. Be to, Šv. Raštas, priešingai nei Koranas, nuolat kiekvienoje tikinčiųjų kartoje aiškinamas iš naujo, o ne beatodairiškai priimamas, – kad kiekviena nauja karta išgyventų tikėjimą autentiškai savo kultūroje.

Jurgita, patariu jums nesibaiminti ir nesiblaškyti, bet pasilikti toje krikščioniškoje bendruomenėje, kurioje asmeniškai patikėjote Jėzumi kaip savo Gelbėtoju, idant augtumėte mūsų Viešpaties Kristaus gilesniu pažinimu. Jis yra jūsų ieškoma tiesa. Jėzus sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

Pagarbiai,
pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.