Jūsų eilės | Tokia tyra…

Jūsų eilėsSveiki, malonūs tinklaraščio bičiuliai ir skaitytojai, dėkoju, kad skaitote ir rašote savo atsiliepimus, domitės, klausiate, dalinatės mintimis. Šį kartą noriu pristatyti naują rubriką – Jūsų eilės.

Šiuo metu domiuosi poetais krikčionimis, kurie savo laikmetyje kūrė psalmes, poemas ir eiles. Įdomu pažvelgti į Dievo pasaulį jų akimis. Taip pat neapsakomai džiaugiuosi, kai Jūs dalinatės su manimi savo eiliuotomis mintimis ir kūryba. Esu gavusi ne vieną Jūsų eilėraštį. Jums leidus, nusprendžiau juos publikuoti visų mūsų padrąsinimui ir džiaugsmui.

Šį kartą pristatau mūsų brolio Raimundo Juodvalkio eilėračius, kuris šiuo metu su šeima gyvena Fort Mille, Pietų Karolina, JAV. Dirba: Infrastructure Support Analyst at LPL Financial

Tokia tyra…

Tokia tyra,
Tokia švelni,
Tokia šventa,
Tu… Jėzaus atvaizdą
Nešioji širdyje.

Šventa Dvasia,
Ateiki pas mane.
Primink, pamokyk,
Atgaivink mane.
Šaukiu šnibždėdamas Tave.

Ta kūniška migla,
Aš, mano, man, mane…
Tu… nekalbi apie Save,
Nors ir Trejybėje esi lygi,
Tu rodai mums į Jėzų visada.

Tu pakanti, visad šalia,
Tokia brangi,
Tokia miela,
Kalbi į širdį visada.

Nenoriu skaudinti Tavęs,
Bet savo kūno silpnume,
Taip tankiai skaudinu ir įžeidžiu Tave.
Atleisk, Miela,
Labai prašau,
Matai Tu ašaras manas.

Gyvenki mano širdyje,
Guodėja Tu mana,
Padėk iškuopti nešvarą,
Kurios tiek daug yra dar manyje.
Nubrauki mano ašaras, Miela,
Padėk girdėt, paklusti Dievui visada.

Tokia švelni, tokia tyra,
Tokia galinga, neaprėpiamai šventa…
Šventa Dvasia,
Per Jėzaus kraują pasiųsta.
Seniau tik išrinkti galėjo būti
Tavo globoje…

Bet Tėvas pašaukė mane.
Tapau aš išrinktu ir aš galiu
Laimingas būti tavo buvime.
Ar bent suvoksiu čia,
Kiek daug turiu aš Tavyje…

Ir koks skurdus aš be Tavęs,
Miela, didinga, nuostabi,
Šventa Dvasia!..
Kas apdainuos Tave?
Ir kas pažins Tave?
Tiesos Dvasia, tikėjimo Dvasia!
Mes mokomės apie Tave,
Bet tiek mažai pažįstame Tave…

Dažnai paklydę širdyse…

Ateiki pas mane,
Pabūk arti,
Labai prašau Tavęs.
Padėk atverti širdį Tau,
Ir nešk mane,
Gyvenimo upe sraunia,
Kuri iš Tėvo sosto teka krištolo srove…

Pabudo poetas manyje…

Pabudo poetas manyje…
O aš sakau jam, kvaily, ką paistai čia,
Kam eilių tavo reikia?

Prisėdo poetas, ir verkia.
Sakau jam – stiprus būk, naudingas ir galingas,
Raidžių prirašysi,.. O kam jos reikalingos?

Susimki kaip vyras,
Grubumas tau tinka.
Pamiršk tas dejones, švelnias subtilybes.

Kalba ta be žodžių, ir kas ją supranta?
Kam reikia tų švenčių, minčių švelnaus dvelksmo.
Ir kaip išmatuosi platybes ir tolius,
Giliąsias bedugnes ir ašarų guolius?

Ar rasi bent vieną, sudužusią sielą?
Ar ją atgaivinsi, jausmu pamaitinsi?
Ar širdį paliesi, gyvybės įpūsi?
Ar protą paliesi? Parvesi namo?
Parodysi šviesą ir džiaugsmo šaltinį?
Ar viską sujauksi? Kalbėsi į tylą?
Ar leisi pažvelgti giliau į save?..

Dėkoju, Raimundai, jog išdrįsai atverti savo sielos pomėgį ir sutikai publikuoti eiles. Linkiu dieviško kūrybos dvelksmo, gaivaus kaip vėjo!

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.