Jonathano Edwardso (XVIII a.) mintys apie grožį

Pasaulio grožį galima atrasti tarpusavio saldžiame sutarime – bičiuliaujantis įvairiems pradams, taip pat sutariant pasauliui ir Aukščiausiajai Būtybei. Nuostabiausias ir ypatingiausias gamtos pasaulio grožis yra panašus į dvasines grožybes, nes materialūs pradai yra tik dvasinės būties atvaizdai ir šešėliai. Tuo tarpu dvasinis grožis yra nepalyginamai didesnis nei materialus.

Taigi, kuo labiau kažkas atspindi gamtoje dvasinį grožį, tuo žavingesnis mums jis atrodo. Šis dvasinis grožis, kurį gamta siūlo, yra didesnis nei bet koks kitas sukurtas spindesys to, ką žmonės gali padaryti.

Pagalvokite apie planetų judėjimą aplink Saulę. Planetų orbitos įrodo, kad jos visiškai pasitiki, priklauso ir pripažįsta Saulę, kaip centrą. Saulės galia planetas padaro spinduliuojančias, ryškias ir gražias. Saulė suteikia joms valdžią, kaip ir pati ją turi, kontroliuoti aplink judančius mėnulius ir palydovus. Todėl Saulė yra didybės, galios, šlovės ir gerumo įvaizdis visoje Saulės sistemoje, taip pat ir tarp Žemės būtybių bei augalų.

Kitas būdas, kuris šiame pasaulyje atveria dvasios grožį, tai – spalvos, jos tarpusavyje sutaria ir dera. Dažniausiai pasitaikantis derinys, tai – žalia žolė ir augalai, mėlynas dangus, balti debesys, gėlės įvairių spalvų – tarp jų visų yra proporcija ir dermė, visos spalvos sutaria tarpusavyje. Šis sutarimas yra arba magnetinių bangų dydis, arba regos vibracijų skaičius nervų srityje, arba kokios nors kitos savybės. Panašiai harmoningai sutaria ir kitos sferos – garsai, spalvos ir kvapai – kokia neįtikėtina harmonija slypi tarp miško gėlių spalvų, kvapų bei paukščių giedojimo. Visą šią sintezę tikriausiai sukėlė tiksli bangų vibracija mūsų skirtinguose organuose, o viso šito proporcija yra tarpusavio suderinamumo harmonija.

O ką kalbėti apie formos ir judesio harmoniją? Visame gamtos pasaulyje negalime suskaičiuoti jų dermės apraiškų, kurios atskleidžia dvasinį grožį. Pavyzdžiui, švelnūs medžių ir lelijų judesiai yra suprojektuoti Dievo, kad atspindėtų dangišką ramybę, lankstumą ir geranoriškumą. Bet taip pat atrodo, kad jie tarpusavyje kalba sava kalba. Štai laukai ir miškai, atrodo, džiūgauja, o paukščiai staiga nuščiūva ramybėje. Laukai nušvinta visokeriopa malone, kai saulės spinduliai ramiai juos apšviečia ir niekas to netrikdo. Būties dėkingumas ir meilė savo Kūrėjui, Palaikytojui, geram Geradariui ir laimės Šaltiniui – tai visiškai grakšti ir graži kiekvieno proto būsena.

Jonathan Edwards (1703 – 1758) vienas garsiausių JAV Didžiojo prabudimo pamokslininkų, filosofų ir teologų. Šiandien daugelis amerikiečių jį pripažįstą „didžiuoju Amerikos teologu“. Deja, daugelis žino tik jo garsųjį pamokslą „Nusidėjėliai rūsčiojo Dievo rankose“ (Sinners in the Hands of Angry God). Tačiau nedaug kas žino Edwardsą, kaip grožinės literatūros kūrėją, grožio filosofą ir teologą.

Išverčiau ir pateikiu jums unikalų Edwardso kūrinį Apie grožį, kuris virpa kūrinijos ir Dievo grožio pajauta. Šį tekstą paruošė Roanako Koledžo profesorius Geraldas McDermott.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.