Didysis Kristaus Penktadienis

Didysis Kristaus PenktadienisŠiandien Vakarų Bažnyčioje minimas Didysis Penktadienis / Good Friday / Gerasis Penktadienis. Tas skirtingas pavadinimų žaismas atspindi abi Kristaus Pasijos puses: kančios ir vilties.

Kaip liudija Evangelijos, ketvirtadienį po Paskutinės Vakarienės Jėzus naktį buvo išduotas aukštiesiems kunigams ir fariziejams. Penktadienį prasidėjo Mesijo kančios kelias baigęsis nukryžiavimu ant Golgotos kalno. Kiekvienas iš keturių evangelistų detaliai aprašo Kristaus kančią. To įvykio, kuris tapo Dievo Atpirkimu, dovanojamu žmonijai, negalima pamišti, kaip nevalia užmiršti tautų genocido istorijų, nes kraujas šaukia… Nekaltai pralietas kraujas šaukia teisingumo… Pralietas Kristaus kraujas kankinystės mirtyje šaukia kiekvieną į išgelbėjimo ir atleidimo malonę – į Dievo namus. Todėl Jo Didysis Penktadienis mums, patikėjusiems Jo auka, tampa Geruoju Penktadieniu, kuris atveria tikėjimo kelią pas Dievą be savo pastangų ir ritualų, bet per malonę.

Skaitiniai iš Šventojo Rašto:

Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme.
Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu.
Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.
Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus.
Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.
Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų.
Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo.
Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta.
Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. (Iz 53, 3-11)

Aš pažvelgiau, ir štai sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje stovėjo Avinėlis, tarytum užmuštas, turintis septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo Dvasios, siųstos į visą žemę.
Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės.
Kai Jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, kas yra šventųjų maldos.
Ir jie giedojo naują giesmę, skelbdami: „Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir atpirkai Dievui savo krauju mus iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.
Ir iš mūsų padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir mes viešpatausime žemėje“. (Apr 5, 6-10)

Bažnyčios Tėvai apie Didįjį Penktadienį:

Jei norime suprasti Kristaus kraujo galią, turėtume grįžti į senovės laikus, kai Izraelis formavosi Egipte. „Paaukokite nesuteptą ėriuką“, liepė Mozei Dievas: „ir patepkite tuo krauju durų staktas“. Jei mes paklaustume Jo, ką visa tai reiškia, kaip neprotingojo gyvūno kraujas gali išgelbėti protingą ir mąstantį žmogų? Jis atsakytų, kad išgelbėjimo galia glūdi ne pačiame kraujuje, bet kraujo simbolyje, kuris tapo Viešpaties kraujo įvaizdžiu. Kaip tomis dienomis Naikinimo angelas pamatęs kraują ant durų staktų, aplenkdavo jas nepalietęs, taip dar labiau velnias nedrįso įeiti ir priartėti prie tų, kurių lūpos, kaip Kristaus šventyklos durys, suvilgytos ir pateptos Šventu krauju.

Jei nori dar daugiau įrodymų, kokia didelė šio kraujo galia, prisimink, iš kur ji atėjo, kaip kraujas tekėjo ir bėgo iš Mokytojo žaizdos žemyn per kryžių. Evangelija aprašo, kad kai Kristus mirė, bet vis dar kabojo ant kryžiaus, kareivis atėjo ir ietimi perdūrė Jam šoną, iš karto iš jo išbėgo vanduo ir kraujas. Vanduo simbolizuoja krikšto vandenį, o kraujas – šventosios Eucharistijos taurę. Kai kareivis perdūrė Viešpaties šoną, jis pažeidė Gyvos šventyklos sieną, kurioje atsivėrė Bažnyčios lobis ir tapo mano paties turtu. Taip ir su avinėliu: žydai paaukojo auką ir aš buvau išgelbėtas joje.

„Iš Jo šono ištekėjo vanduo ir kraujas.“ Mylimieji, nepraeikite pro šią paslaptį jos neapmąstę; ji turi dar vieną paslėptą prasmę. Aš paaiškinau, kad vanduo ir kraujas simbolizuoja krikštą ir Eucharistiją. Būtent iš šių dviejų sakramentų gimė Bažnyčia: iš krikšto, kuris yra „sąžinės apvalymas vandeniu, suteikiantis atgimimą ir atsinaujinimą per Šventąją Dvasią“, ir iš Eucharistijos. Kaip Ieva buvo sutverta iš Adomo šonkaulio, taip Kristaus Bažnyčia sukurta iš Jėzau šono per krikšto vandenį ir Eucharistijos kraują. Mozė suteikė šią užuomina, kai papasakojo pirmojo žmogaus atsiradimo istoriją. Adomas išvydęs Ievą sušuko: „Kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno!“ Kaip Dievas paėmė Adomo šonkaulį, kai jis giliai miegojo, tuo pačiu būdu iš Kristaus buvo paimtas vanduo ir kraujas, kai Jis jau buvo miręs ant kryžiaus.

O jūs ar suprantate, kaip Kristus susijungia su savo nuotaka ir kokį maistą Jis duoda mums visiems valgyti? Mes visi gauname vieną ir tą patį maistą. Kaip motina maitina kūdikį savo krauju įsčiose ir pienu, taip Kristus nepaliaujamai maitina mus, tuos, kuriems Jis dovanojo gyvybę, Savo Eucharistijos krauju ir Dievo žodžio pienu.

Jonas Auksaburnis (Chrizostomas) – vienas garsiausių Bažnyčios pamokslininkų, Konstantinopolio arkivyskupas, V a.

Malda:
Suklupę prie Tavo kryžiaus, Jėzau, širdies akims regime, kaip pražysta Tavo žaizdos mums dovanojamo Gyvenimo, Išgydimo, Prisikėlimo žiedais. Tavo mirtis atvėrė gyvybės srovę – Šventosios Dvasios dovaną ir gyvenimo kelią pas Tėvą. Šloviname Tavo vardą ir dėkojame Tau. Amen.

Dalinkimės:

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.