Perskaičiau, kad gimusieji iš neteisėto lytinio santykiavimo nebus priimti į Viešpaties sueigą. Net iki dešimtos kartos nė vienas jų palikuonių nebus priimtas į Viešpaties sueigą (Tai rašoma Įst 23, 3).

Aš gimiau po vienos nakties nuotykio. Mane graužia šie žodžiai. Kodėl esu kalta? Pakomentuokit plačiau.
Ačiū

Angelė

*****************

Miela Angele, pastebėjau, jog Jūsų nerimas ir savigrauža dėlto, kad esate nesantuokinis vaikas, turi labiau psichologinį atspalvį negu teologinį. Būdama krikščionė žinote, kad Jėzaus Kristaus aukos dėka yra sunaikinta nuodėmė, didžiausias žmonijos defektas. Šiandien Viešpaties sueigai – Bažnyčiai priklauso visi, kadaise buvę tolimi, svetimi ir nepriimtini Izraelio bendruomenei. Dėl tikėjimo Kristaus atperkamąja auka visi – pagonys ir žydai – tapo artimi, savi ir pašventinti Dievo tautos namiškiai (Ef 2, 13-22). Norėčiau pabrėžti, kad šiandien lemiamas žmogaus priklausymo Dievo tautai faktorius yra tikėjimas, o ne įstatymo raidės įvykdymas.

Visiškai suprantu, jog galite jaustis sutrikusi, Senajame Testamente perskaičiusi įstatymo nuostatą, kurią minite savo klausime: „Pavainikis neįeis į Viešpaties tautą, nė jo palikuonys neįeis į Viešpaties tautą net iki dešimtos kartos” (Įst 23, 2).

Pakartoto Įstatymo 23 skyriaus pradžioje yra išvardijamos trys žmonių grupės, kurios neįeis į Viešpaties sueigą: eunuchai (1 eil.), pavainikiai (2 eil.) ir amonitai bei maobitai (3 eil.). Tačiau tai yra Senojo Testamento nuostata Izraelio tautai. Pakartoto Įstatymo Dievo tauta yra izraelitai, susirinkę prie Sinajaus kalno, kur Dievas su jais sudarė sandorą. Šis pamokymas skamba jiems.

Svarbiausia turime įsidėmėti, jog Senojo Testamento Izraelio tautai keliami įvairūs išoriniai, buitiniai ir ritualiniai reikalavimai turėjo dvasinę prasmę ir pamokymą. Jie mokė Viešpaties tautą geriau suvokti šventą Dievo prigimtį. Visos šios nuostatos buvo skirtos, idant atvertų izraelitams, kad Dievas yra šventas ir, kad jie nesusitapatintų su pagoniškomis stabmeldiškomis Kanaano tautomis, jų gyvenimo būdu, nedalyvautų jų ritualinėse orgijose, bet taptų dvasine šviesa pagonims. Izraelitai turėjo gyventi kitaip nei pagonys – gyventi šventai, būnant atskirtais dėl Dievo. Niekas, kas nešventa, negalėjo pasilikti Dievo akivaizdoje, nesvarbu, ar tai lemtų kūno defektas (eunuchai), ar nuodėmingas veiksmas – nesantuokinis sanguliavimas (pavainikiai), ar tai būtų tautinis netinkamumas (amonitai ir maobitai dėl netinkamo elgesio su izraelitais).

Tačiau iš ST sužinome, jog izraelitams nepavyko gyventi pagal Įstatymo nuostatus. Jie ne kartą nusisuko nuo Dievo Sandoros ir elgėsi blogiau negu pagoniškos tautos. Pavyzdžiui, šio, Įst 23 sk., pirmoje eilutėje skamba draudimas eunuchams, kaip ir pavainikiams, įeiti į Dievo tautą, o Izaijo pranašystėje vis tik girdime kitą jiems skelbiamą nuosprendį, jog eunuchų, kurie laikosi Viešpaties sandoros, vardą Dievas padarys garsesnį už Izraelio sūnų ir dukterų, duos jiems amžiais nežūstantį vardą (Iz 56, 4-5). Taigi pagonių tautų eunuchai tapo artimesni Dievui, nei Izraelio sūnūs ir dukterys. Kaip šitų žodžių įrodymą, regime Apaštalų darbų 8 skyriuje, kai evangelistas Pilypas skelbė Etiopijos eunuchui Dievo karalystę. Šis patikėjo Kristumi, tuoj pat pasikrikštijo ir tokiu būdu tapo dvasinės Dievo tautos dalimi.
Tad kaip eunuchų, taip ir pavainikių atveju veikia tas pats dėsnis. Šiandien Dievo tautos dalimi tampa kiekvienas, kas tik patiki Kristaus atperkama auka bei šaukiasi Jo kaip savo Gelbėtojo. Nėra jokių kitų papildomų sąlygų, kurios nulemtų, jog kuri nors žmonių grupė negali būti Dievo namiškiais. Kas tiki, tas ir yra Dievo vaikas, nes mūsų šventumas ir tinkamumas kyla ne iš mūsų pačių, bet iš Kristaus.

Miela Angele, jūsų, kaip ir visų kitų žmonių, savivertės atramos taškas yra ne kilmė, tėvai ar netobulos praeities įvykiai, bet Kristus ir Dievas Kūrėjas. Dievas Jus sukūrė pagal savo atvaizdą, o Kristus Jus išgelbėjo, kad būtumėte Dievo dukra per amžius! Tikėkite tuo!

Malonės,
pastorė Anželika Krikštaponienė