Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 909

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Masonai krikščioniškuoju požiūriu (II d.)

2014 20 spalio | Akademiniai tekstai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Masonai krikščioniškuoju požiūriu (II...

masonaiPirmo tipo masonai sekuliarūs, jie religinį masonystės aspektą traktuoja formaliai. Dauguma tokių mūrininkų propaguoja socialinę-humanistinę veiklą ir sekuliariąją brolybę, daugiau laiko skiria saviugdai, koncentruojasi į labdaros, kultūros, verslo ir politinę sritis.

Kaip pavyzdį paminėčiau išskirtinį ir vertą dėmesio įvykį Lietuvos mūrininkų judėjime, kai 1818 m. kovo 16 d. „Uoliojo lietuvio” ložės narys, Medicinos universiteto profesorius Jokūbas Šimkus siekė reformuoti masonų judėjimą Lietuvoje. Jis pateikė projektą, kuriame kritikavo masonijos padėtį, siūlė atsisakyti konspiracijos, ritualų, masoniškų laipsnių, paslapčių bei priesaikų ir susitelkti sprendžiant socialines problemas, vystant visuomenės švietimą bei mokslą, kad ložės taptų atviros ir prieinamos visuomenei bei valdžiai. Šia reforma jis išreiškė nuosaikiosios bajorijos lūkestį išsivaduoti iš carinės valdžios ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę – ne slaptoje patriotiškai nusiteikusioje organizacijoje, o atvirai keičiant visuomenės savimonę bei reformuojant valstybę. Tačiau toji reforma buvo atmesta tradiciškai ir patriotiškai nusiteikusių Lietuvos masonų. [1] Manoma, kad šiais laikais tokių masonų, kurie veikloje dominuoja socialiniai, kultūriniai ir politiniai aspektai, yra dauguma.

Antrojo tipo masonai propaguoja humanistinę religiją. Jie siekia gyventi pagal masonybės idealus: tiki Dievo tėvyste, žmonių brolybe, sielos nemirtingumu ir mato laisvąją mūrininkiją kaip dorovinę viltį visam pasauliui. Šio tipo masonai akcentuoja religines-humanistines nuostatas, tokias kaip žmonių laisvė ir lygybė, asmenybės tobulėjimas, religinė tolerancija, visų žmonių brolystė ir pan. Jų religinis idealas – visų tikėjimų, rasių ir tautų vyrai vienybėje šlovina Dievą, žmonijos Tėvą.

Trečiojo tipo masonai propaguoja mistinę, ezoterinę religiją. Anot jų, tikroji masonystės prasmė slypi paslaptingoje okultinių apeigų ir ritualų sistemoje, kurią jų brolijos nariai turi laipsniškai perprasti. Čia susilieja senoji misterijų mokykla, gnosticizmo, misticizmo ir okultizmo praktika. Masonai mistikai laisvąją mūrininkiją traktuoja kaip vienintelę tikrąją religiją, kurios šerdyje glūdi visų religijų tiesa. Štai kodėl jie dažnai apgailestauja, kad kai kurie masonai gyvena stokodami „dvasinės šviesos”:

„Esama ir tokių masonų organizacijų, kurios neatitinka reguliarių ložių reikalavimų: iš savo narių nereikalauja tikėjimo Aukščiausiąja Būtybe ar leidžia bei skatina savo narius dalyvauti politikoje.” [2] Tik masonai mistikai siekia pažinti didžiąją paslaptį ir „šviesos šaltinį”, kurį vadina Didžiuoju viso pasaulio kūrėju ir su kuriuo susilieja masono siela po mirties. „Gyvenimo pabaigą laisvasis mūrininkas turi išmokti pasitikti su rimtimi. Jis žino apie didžiąją paslaptį, kuri jo laukia, ir atpažįsta tą šviesos šaltinį – Didįjį pasaulio kūrėją. Šios šviesos paieškos yra galutinė ir didžiausia laisvosios mūrininkijos prasmė”, – teigia masonai Rolfas Appelis ir Jensas Oberheide. [3]

Taigi galime daryti išvadą, kad masonystė (ne visa) yra religinis, kartais net mistinis-ezoterinis, judėjimas, reikalaujantis, kad nariai tikėtų Aukščiausiąja Būtybe, sielos nemirtingumu, visuotine žmonių brolybe. Masonai per ritualus ir maldas siekia vidinio žmogaus tobulėjimo. Žmonija gali tobulėti, laikydamasi masonų etinių vertybių ir dvasinių principų.

Ar krikščionybė dera su masonybe?

Nors masonai, kaip ir krikščionys, puoselėja asmens dorovę bei užsiima karitatyvine veikla, tai nereiškia, kad krikščionybė ir masonystė labai artimos. Ne vienu svarbiu klausimu krikščionybė ir masonybė prieštarauja viena kitai, kaip antai teologijos ir dvasingumo praktikos srityse. Nors masonai pabrėžtinai teigia, jog neturi teologinės doktrinos, vis dėlto aiškindami savo sampratą apie Dievą ir požiūrį į pasaulį, jie išdėsto tam tikrą teologiją ir skleidžia savo religiją. Masonų teologija yra politeistinė ir sinkretistinė, pripažįstanti visas pasaulio religijas, o jų dievybes sulieja į vieną, masonų Dievą, pavadintą Aukščiausiąja Būtybe, arba Didžiuoju pasaulio kūrėju. O krikščionių teologija yra monoteistinė ir atskleidžia vienintelį tikrąjį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, Biblijoje apreikštą kaip triasmenį Dievą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

Skiriasi ir dvasinė praktika – masonų susitikimai yra uždari, kuriuose slapta praktikuojami ezoteriniai, okultiniai ritualai, asmens tobulėjimas suvokiamas per mistines apeigas ir simbolius, o krikščionių bažnyčių pamaldos atviros, evangelinių bendruomenių liturgijoje dominuoja Šventojo Rašto aiškinimas ir mokymas. Be to, krikščionis tobulėja ne per nuosavo teisumo ar ritualinius darbus, bet iš Dievo malonės (nepelnytas Dievo gerumas ir nuodėmių atleidimas) bei siekdamas vis labiau pažinti Kristų. Kaip pasakyta: Aukite malone ir mūsų Viešpaties bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu (2 Pt 3, 18).

Palyginus esmines krikščioniškas doktrinas su masonystės, skirtumai tampa dar akivaizdesni. Masonų Dievo samprata yra deistinė, pasak kurios, nėra objektyvaus Dievo pažinimo. Didysis visatos kūrėjas – architektas – yra neutralus, neapibrėžtas ir subjektyviai pažinus, tiesiog pakanka religinės jausenos. Tuo tarpu krikščionybė atveria teizmo Dievą, kuris yra konkretus Asmuo, veikiantis nuo amžių ir per amžius, bei kviečia Jį pažinti Kristuje.

Masonams Jėzus Kristus yra tik žmogus bei moralės mokytojas kaip, pavyzdžiui, Krišna. Jie atmeta fundamentalią krikščionių Kristaus dieviškumo tiesą.

Žinoma, masonai turi ir savo požiūrį į Šventąjį Raštą. Jiems Biblija yra ezoterinė knyga, kupina simbolių bei ženklų, tam tikras ritualinis objektas, o ne dvasinis mokymo ir išganymo autoritetas, kuriuo visiškai pasikliautų

Pagaliau masonų išgelbėjimo doktrina iš esmės skiriasi nuo biblinės versijos. Pirmiausia jie laikosi universalizmo doktrinos, pagal kurią visi po mirties amžinai gyvens su Dievu. Tačiau šito reikia nusipelnyti save tobulinant ir darant gerus darbus. Masonai teigia, jog tik geras mūrininkų charakteris ir geri darbai užtikrina jiems vietą danguje, vadinamojoje „Dangiškoje Ložėje Aukštybėse”. [4] O tai yra ne kas kita kaip etinis idealizmas, perdėtai optimistiškai vertinantis žmogaus prigimtį ir sugebėjimus. Tokiu būdu jie neigia žmogaus prigimtinę nuodėmę, Kristaus aukos gelbstintį vaidmenį ir pabrėžia išgelbėjimą per nuosavus darbus. Masono charakterio tobulinimas okultiniais ritualais suvokiamas kaip atgimimas. Tuo tarpu Biblija skelbia, jog žmogų atgimdo Šventoji Dvasia per atgailą ir tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Laisvųjų mūrininkų pasaulėžiūra artima Naujojo amžiaus ir Naujosios minties dvasiniams judėjimams. Visi šie judėjimai praktikuoja okultizmą, siekiant vidinio nušvitimo, teigia tiesos sampratų ir dvasingumo formų reliatyvizmą, tikėjimo neapibrėžtumą, dvasinį pliuralizmą, neigia sistematinę teologiją bei propaguoja subjektyvų dvasingumą, atmetant autoritetus ir paklūstant „mistiniam” vidiniam balsui.

„Svarbiausia yra ne tiesa, ne tikėjimas, ne įsitikinimai, ar pavienio žmogaus, ar bendruomenės, o pasirengimas jų niekam neprimesti. <…> Negalima liepti ar priversti tikėti. Tikėjimas turi pabusti iš vidinio įsitikinimo, gimti iš asmens patirties. Masonai gerbia kiekvieną žmogų, klausantį savo širdies balso”, – teigia Rolfas Appelis. [5]

Tad akivaizdu, jog krikščionybė ir Laisvoji mūrininkija tarpusavyje nesuderinamos, jos skiriasi iš esmės. Iš pirmo žvilgsnio masonystė žmonėms, net ir krikščionims, gali atrodyti patraukli dėl įvairių priežasčių. Vienus vilioja šios organizacijos paslaptingumas ir konspiracija. Kitus patraukia humanizmo idėjos: tolerancija, brolybė, lygybė bei socialinis prestižas. Treti trokšta mistinės saviugdos, dvasinio gyvenimo bei religinės vilties. Tačiau ar iš tiesų ji gali atsakyti į žmonių gyvenimo ir amžinybės klausimus, patenkinti jų lūkesčius? Ar ji nėra pseudoreligija, kuri suvilioja, paklaidina ir nesuteikia amžinojo gyvenimo? Evangelijose pasakyta, kad į visus esminius dvasinius ir egzistencinius žmogaus poreikius atsako Jėzus Kristus, kaip vienintelis žmonijos Išganytojas. Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą (Jn 14, 6-7). Jėzus yra didžiausias žmonijos Lūkestis, neištirta Paslaptis ir tikrasis Išgelbėjimas!

————————————————

Literatūra:

Alexander Giese. Laisvieji mūrininkai. Versus aureus, Vilnius, 2006.

Rolf Appel ir Jens Oberheide. Kas yra laisvoji mūrininkija? Flavija, Vilnius, 2008.

John Ankerberg & John Weldon. Encyclopedia of Cults and New religions. Harvest House Publishers, Oregon.

Tėvas Joseph – Marie Verlinde. Kai uždanga plyšta, ezoterikos iššūkis krikščionybei. Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius 2007.

http://www.grandlodge.lt/index.php?do=1&txt=00001

—— —— ——

[1] Alexander Giese. Laisvieji mūrininkai. Versus aureus, Vilnius, 2006, p.106.

[2] http://www.grandlodge.lt/index.php?do=1&txt=00001

[3] Rolf Appel ir Jens Oberheide. Kas yra laisvoji mūrininkija? Flavija, Vilnius, 2008, p. 39.

[4] John Ankerberg & John Weldon. Encyclopedia of Cults and New religions. Harvest House Publishers, Oregon, p. 217.

[5] Rolf Appel ir Jens Oberheide. Kas yra laisvoji mūrininkija? Flavija, Vilnius, 2008, p. 64.

Masonai krikščioniškuoju požiūriu (I d.)

2 Comments

  1. Jurgita

    Labai noriu padėkoti už ,,ramias lankas,,, kuriose tikrai randu atgaivą savo sielai ir už ypatingai gražų svetainės apipavidalinimą.

    Reply
    • Anželika Krikštaponienė

      Labai smagu girdėti, jog „ramiose lankose” randate atgaivą sielai! Būtent toks yra šio tinklaraščio vienas iš pagrindinių tikslų. Apie jį mąstydama rėmiausi Ps 23, 1 – 3: „Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu. Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų. Jis atgaivina mano sielą, veda teisumo takais dėl savo vardo”.
      Jūs pataikėte tiesiai į „dešimtuką”.
      Dėkoju už drąsinančius žodžius. Viešpaties malonės Jums!

      Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai