Žodis | Adventas (III)

Žodis | Adventas (III)Nuo pat gimimo iki mirties mus lydi žodžiai: patarlės, dainos, mįslės, patarimai, pamokymai, padėkos, pasisveikinimai ir atsisveikinimai. Žodžio dėka galime būti paguosti, padrąsinti ir sustiprinti arba sužeisti, įskaudinti, atstumti. Teisingai pastebi Šventojo Rašto išmintis, kad ištarti žodžiai gali gydyti ir žeisti.

Kokių žodžių aplinkoje užaugome? Meilių ar šiurkščių? Ugdančių ar smukdančių? Neabejotinai, jie gali materializuotis, tapti mūsų tikrove. Kai girdime pasitikėjimo žodžius, tai pakelia mūsų vertę, formuoja gerą santykį į kitus. Kai aplinkoje nuolat skamba atmetimas, priekaištai, patyčios, melas – visa tai sunkiai sužeidžia žmogaus savivertę, o kenčiantis vidinį skausmą, žeidžia kitus.

Švenčių metu pasakome daug gero. Jos yra puiki proga „tiesinti kelius Viešpačiui“ ir nurinkti akmenis nuo savo ir artimųjų širdies takų: atsiprašyti, atleisti, susitaikyti, užjausti. Neleiskime, kad „Senųjų metų saulė“ nusileistų ant mūsų rūstybės. Dievo Žodis ragina būti budriems ir rūpintis tuo, kas veda į taiką su Dievu ir artimu. Tačiau toji taika būtų neįmanoma be Žodžio – Kristaus, kuris tapo kūnu.

Prasidėjus trečiai Advento savaitei, pasvarstykime, kuo buvo svarbus Kristaus, Dievo Sūnaus, įsikūnijimas (inkarnacija)? O kas būtų, jei Jis būtų tik žmogus?

Adventinis skaitinys:
Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa.
Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.
Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų.
Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.
Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino.
Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė.
Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą,
kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1-14)

Apmąstymas:
Apaštalas Jonas kalba apie Jėzaus įsikūnijimą ir apsigyvenimą žmonių tarpe. Nors Biblijoje mes nerasime žodžio inkarnacija – lot. in carnekūne, kuris plačiai vartojamas Kristologijos doktrinoje, vis tik graikiškasis atitikmuo en sarkibūti kūne yra gana plačiai vartojamas Naujajame Testamente. Antai, vienas iš pavyzdžių yra Jono Evangelijos įžanga, kurią skaitome šiame advetiniame skaitiny apie Kristaus įsikūnijimą Jam gimstant į šį pasaulį.

Kuo Kristaus gimimas skyrėsi nuo kitų žmonių gimimo? Juk daug žmonių gimė į šį pasaulį ir daug mirė. Kuo buvo ypatingas Jėzaus gimimas?

Jonas atsako į šiuos klausimus aiškiu teiginiu savo Evangelijos įžangoje – Kristus skiriasi nuo kitų žmonių tuo, kad būdamas Dievu tapo kūnu.Tai reiškia, kad Jėzui gimus trapiu žmogaus kūdikiu, tas akivaizdus žmogiškas silpnumas – kūdikėlio gulinčio ėdžiose ir vėliau brandaus kančios vyro kabančio ant kryžiaus – nepanaikino Kristaus dieviškumo. Dievas atėjo į šį pasaulį žmogaus kūne. Jis – žmogus, bet ir lygiai tiek pat – Dievas. Žodis, apie kurį kalba Jonas yra dieviškasis asmuo, egzistavęs prieš pasaulio sukūrimą, ne tik kaip Dievo Tėvo, sukūrusio pasaulį, bendrakūrėjas, bet kaip Dievas, kuris metui atėjus įgijo žmogaus kūną. Jis yra tas per, kurį atsirado pasaulis. Jis – šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų ateinantį į pasaulį. Kristus – Dievas gimęs žmogaus kūne, įvykdė atpirkimą iš nuodėmių ir prisiėmė pasmerkimą tame silpname kūne, kuriame ir buvo pradėta nuodėmė dėl Adomo nuopuolio. Jei Kristus būtų tik žmogumi, atpirkimas neišsipildytų. Tam buvo reikalingas dieviškas šventumas, kurio joks žmogus negalėjo turėti, tik pats Dievas. Kristus ima mūsų nuodėmes, silpnumą, pasmerkimą ant Savęs, kad mums duotų atleidimą, meilę, išteisinimą ir poilsį.

Tad matome, Žodis materializuojasi ir kaip asmuo dalyvauja atpirkime. Panašiai ir mūsų žodžiai, žinoma, ne tokiu prakilniu lygiu nei Dievo, gali įgyti įvairų regimą pavidalą. Dažnai pastebiu žodžių „įsikūnijimą“ kūrybinio proceso metu. Pradžioje turiu mintį, plėtoju ją prote ir širdyje, po to imu ja dalintis su kitais ir matau, kaip toji mintis pagauna kitus žmones, kurie nori prisidėti prie jos įgyvendinimo. Tada darome. Toks yra minties kelias, kol ji tampa kūnu.
Dievo Žodis turi neapsakomą galią…nuo sukūrimo pradžios… atpirkimo…iki pasaulio atnaujinimo. Žmonių žodžiai turi taip pat galią kurti, guosti, gydyti ir statyti. Naudokimės ta galia teisingai…

Malda:
Viešpatie, Savo Žodžiu tu sukūrei dangų ir padarei žemę. Tu – Žodis, tapęs žmogaus kūnu dėl mūsų, jog įvykdytum atpirkimą iš nuodėmių. Tegul Tavo žodžiai toliau palaiko mane Tavo kely, o mano žodžiai te nesiskiria nuo darbų. Te geri žodžiai virsta gerais vaisiais ir darbais Tavo šlovei. Amen.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.