Vidinė ramybė ir poilsis (I): Shalom

paukstelisŠtai jau praėjo vienuolika metų, kai Lietuva gyvuoja Europoje, tautų sąjungoje ir sandraugoje, kuri deklaruoja demokratiją bei toleranciją tarp siekiamiausių vertybių.

Daugeliui Lietuvos žmonių Europos sąvoka asocijuojasi su keliais žodžiais – „saugumas“ ir „gerovė“. Kiekvienas žmogus trokšta politinio ir ekonominio saugumo bei materialios gerovės. Visais laikais žmogui buvo būdingas laimės siekimas, idant jis būtų laisvas apsispręsti ir rinktis, saugus savo kasdienybėje, kūryboje, tikėjime ir darbe, priimtinas toks, koks yra. Žmonės troško ir tebetrokšta „pagauti savo fortūną“.

Ne vieną krikščionį taip pat aplanko mintis ir klausimas, ar tikintieji gyvena ramiau, saugiau, išpažindami savo tikėjimą? Ne paslaptis, jog prieš du dešimtmečius, beveik kasdien teko susidurti su tam tikra gėda dėl „kitokio“ – tiksliau pasakius ne kitokio, bet krikščioniško – gyvenimo. Todėl ne retas tikintysis žvelgia su viltimi, gal bus lengviau gyventi būnant Vakaruose, demokratiją puoselėjančioje visuomenėje ir neteks patirti nenusipelnytos pašaipos bei prietaringų žmonių vertinimų?

Norėdami atsakyti į klausimą, ar krikščionis turės ramybę vakarietiškoje demokratinėje ir tolerantiškoje visuomenėje, turėtume pamatyti, ką Šventasis Raštas kalba apie tikinčiųjų ramybę, poilsį ir saugumą… Pažvelkime į du hebrajiškus žodžius iš Šventojo Rašto, kurie apibūdina tikinčiųjų saugumą ir gerbūvį – „Shalom“ ir „Shabat“. Šias abi sąvokas sutinkame ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente, jas vartoja Jėzus ir Jo mokiniai, pritaiko tikinčiųjų gyvenimams bei suteikia joms dvasinę prasmę.

Kristus paliko vidinę ramybę – Shalom

„Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“ (Jn 14, 27).

Prieš Savo kančią, nukryžiavimą ir mirtį Kristus prabilo mokiniams apie kitokios rūšies ramybę nė turi pasaulis. Jis žinojo, kad mokiniai patirs didžiulį išmėginimą Jo kančioje, jų tikėjimas bus išbandytas, žmogiškasis silpnumas – sukrėstas, gyvenimo pamatai – išjudinti. Toje situacijoje reikės kažko daugiau nė tik ramios būsenos. Prireiks vidinės stiprybės, savitvardos, kuri remiasi Dievu, tuo, kas nėra matoma, nes matomi dalykai turėjo būti krečiami, kaip obelis rudenį. Kristus jiems teikė Savo t.y. dieviškąją ramybę, shalom, kuri apima Dievo palankumą, palaiminimą, stiprybę vidiniam žmogui. Beje, po prisikėlimo Kristus pasveikino sutrikusius, išsigandusius ir užsisklendusius mokinius tuo pačiu pasveikinimu: „shalom“ – „ramybė jums“.

Šiandien prisikėlusio Kristaus žinia Jo bažnyčiai yra ta pati: „ramybė jums“. Jis teikia mums kitos prigimties ramybę nė turi pasaulis. Žmogiškoji ramybė siekiama natūraliomis pastangomis, įgyjama sunkiai, savidisciplinos pagalba, ir pasiaukojančiai dirbant, vis dėlto tebelieka laikina, trapi, akimirksniu pažeidžiama it pabudimas iš sapno. Žmogus pabunda ir sapnas dingsta. Taip greitai, staiga ir netikėtai gali dingti žmogaus ramybės akimirka bei saugumas.

Be jokios abejonės, taika yra didžiulis gėris, tačiau ji – trapi kaip karvelis, kurį gali pabaidyti bet kokie žmonių konfliktai, nenumatyti incidentai, piktavalių smurto ir teroro aktai. Po žmogaus kritimo, vargu ar suskaičiuotume bent 200 metų be karų žemėje. Juk jei ilsisi vienos tautos taikoje, kitos kariauja. Jei tauta gyvena ramybėje, kovos vyksta gatvėse, o neretai ir šeimose… Tad jei taikos ir ramybės balandis sklando, nutupia ir apsigyvena tautoje, bendruomenėje, šeimoje, manau, kad tai Dievo dovana tiems žmonėms.

Kai Kristus kalba apie Savo ramybę, nurodo į dvasinės prigimties ramybę, kuri ateina iš Dievo ir niekas kitas jos sukurti jokiomis priemonėmis nepajėgia. „Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu“ (Jn 14, 27). Tai – dvasinė, dangiška, turinti dievišką šlovę, nepajudinama ir amžina vidinė ramybė, gimusi susitaikymo su Dievu pasekoje. Kristaus shalom – tai sielos poilsis nuo savo nuodėmių, kaltės, begalinės gėdos ir pasmerkimo. Kristus, kaip gerasis Ganytojas veda mūsų sielas į žaliuojančias lankas prie tyliųjų vandenų, kur mes gauname vidinį atilsį, atgaivą ir ramybę. Jis neleidžia mums patirti vidinės stokos, o pavargusius nuolatos atgaivina. Dažnai žmogus orientuojasi į materialią, žemiškąją ir trapiąją ramybę – labiausiai populiari ekonominė gerovė ir saugumas. Kristus palieka mums dvasinę ramybę, poilsį, saugumą ir atgaivą mūsų sielai. Su Juo susijungusi, prie Jo prisiglaudusi žmogaus siela ilsisi nuo pažeidžiamumo, nuodėmės, kaltės, amžinojo pasmerkimo… Ši ramybė dar nėra visiškai atbaigtas Biblijoje pažadėtas dieviškasis Shalom ir Shabat žemėje, kai tūkstantį metų žemė ilsėsis taikoje ir ramybėje, „vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršis, jautis ir jaunas liūtas bus drauge, juos ganys mažas vaikas. Karvė ir lokys ganysis, jų jaunikliai guls drauge ir liūtas ės šiaudus kaip jautis. Motinos maitinamas kūdikis žais prie angies urvo, ir mažas vaikas kiš ranką į gyvatės olą. Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne <…pagonys ieškos jo, nes jo poilsis bus šlovingas“ (Iz 11, 6-10).

Vidinė ramybė ir poilsis (II): Shabat

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.