Vanduo, paverstas vynu

asociai„Iš viso to išmokau vieną dalyką: vyno gėrimas yra daugiau nei tik gėrimas. Turi žinoti, ką geri, ir gebėti apie tai kalbėti. Panašiai kaip nepakanka vien tik gyventi. Neapmąstytas gyvenimas – nieko vertas gyvenimas“ (H. J. M. Nouwen, „Gyvenimo taurė“, p. 28).

Vestuvės Galilėjos Kanoje – viena gražiausių Jono evangelijos istorijų. Jis vienintelis iš evangelistų aprašė pirmąjį Kristaus stebuklą, padarytą vestuvėse, kai vandenį pavertė vynu. Šį pasakojimą tinka skaityti ne tik vestuvių proga jauniesiems, bet ir pamokslaujant apie įstabų Kristaus išgelbėjimą.

Kadangi istorijoje dominuoja vandens pavertimas vynu, vadovaudamasi H. Nouweno mintimi kaip straipsnio epigrafu, kviečiu apmąstyti Kristaus taurės prasmę, kad gerdami Naujosios sandoros vyną suprastume, ką geriame, ir gebėtume tuo dalintis su kitais. Kaip neapmąstytas mūsų pačių gyvenimas yra paviršutinis, taip ir neapmąstytas Kristaus gyvenimas, Jo auka negali paveikti tikinčiojo širdies. Savo bažnyčiose kartą per mėnesį laužome duoną ir geriame vyną. Ką mes švenčiame, dalindamiesi Jo taure? Ką ji mums reiškia? Ką primena dabar ir per amžius?

Jėzus vestuvėse

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves buvo pakviestas ir Jėzus, ir Jo mokiniai. Pritrūkus vyno, Jėzaus motina Jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus jai atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda“. Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tada Jis sakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prižiūrėtojui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (bet tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prižiūrėtojas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiol“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip Jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo Jį (Jn 2, 1-11).

Pagal to meto paprotį į vestuves jaunieji ir jų tėvai kvietė ne tik artimiausius gimines ir draugus, bet šventėje dalyvaudavo visas kaimas – visa bendruomenė, kurioje jaunieji gyveno, augo, bendravo ir darbavosi. Pokylyje svečiai vaišinosi, šoko, dainavo, spėliojo mįsles ir žaidė kitus žaidimus – visi dalinosi gyvenimo bendryste, kuria apgaubė ir naujai susituokusius, pradedančius savo bendrą kelią.

Į vestuves Galilėjos Kanoje buvo pakviestas Jėzus, Jo motina ir mokiniai. Greičiausiai jaunieji visus juos gerai pažinojo. Sunku pasakyti, kas juos siejo – giminystės ryšys ar tikėjimas bei mokinystė. Tai, kad jie galėjo būti giminės, leidžia manyti Jėzaus motinos dalyvavimas vestuvėse, be to, Kana buvo netoli Nazareto. O mokinių buvimas šventėje iškelia kitą prielaidą, jog jaunieji Jėzų pažinojo ir kaip rabuni – mokytoją, kurio pamokslus girdėjo.

Vis dėlto svarbiausia tai, kad Jėzus dalyvavo vestuvėse ir jose padarė savo pirmąjį simbolinį stebuklą. Čia Jėzų išvystame ir žmogišką, ir dievišką. Iš vienos pusės matome Jį kaip šiltą, jaukų žmogų, savotiškai atsipalaidavusį vestuvių dalyvį, draugiškai besidžiaugiantį sužadėtinio džiaugsmu. Tačiau netrukus išvystame dievišką Kristaus veidą. Pirmasis Jėzaus stebuklas išsprendžia iškilusią jaunųjų problemą, neleisdamas žlugti šventei ir apreikšdamas Dievo šlovę savo mokiniams. Kaip tai simboliška! Žemiškajame Jėzaus tarnavime Dievo šlovė pirmiausia buvo apreikšta per vestuvių šventę ir galiausiai triumfuos Avinėlio vestuvių pokylyje laikų pabaigoje (Apr 19, 5-13). Pirmasis stebuklas vyno pavidalu – tai lyg iš po sniego pasirodžiusi pirmoji snieguolė, pranašaujanti šlovingą Atpirkimą, nulemsiantį Didžiąsias Vestuves. Avinėlio ir Jo nuotakos – Dievo tautos vestuvės tapo įmanomos tik dieviškos aukos dėka. Kanų šventėje vynas, o eschatologiniame Avinėlio vestuvių pokylyje jaunikio purpuro drabužiai, išmirkyti krauju, aiškiai kalba, koks neįkainojamas dieviškas Atpirkimas.

Jėzaus dovana jaunavedžiams

Gražiai šventei įpusėjus, staiga netikėtas incidentas – baigėsi visas vynas. Izraelyje be vyno nevykdavo nė viena šventė. Ir šiandien įvairiose šalyse bei kultūrose gėrimas bei maistas simbolizuoja draugystę, artumą, bendrumą. Bendruomenės šventimas, kaip pastebi H. Nouwenas, – tai galimybė visiems pakelti gyvenimo taurę, sustiprinti tarpusavio ryšį („Gyvenimo taurė“, p. 66). Staiga netekti vyno – tai lyg nutraukti ką tik užsimezgusią bendrystę ar draugystę, kitais žodžiais sakant, sugadinti šventę. Linksmybės baigiasi, bendravimas nutrūksta, pakili nuotaika dingsta. Juk netikėtai sugadinta šventė palieka blogą įspūdį. Vyno trūkumas vestuvių metu buvo suprantamas kaip labai nemalonus reiškinys, negeras ženklas. Juk kiekviena kaimo bendruomenė garsėjo savo vynuogynais ir vyndaryste, todėl vyno neturėjo pristigti. Toks stygius vestuvių metu galėjo nemaloniai paveikti jaunavedžių gyvenimą: nuo pirmos santuokos dienos per visą gyvenimą juos lydėtų prastos reputacijos šleifas, jų vestuvių pokylis baigėsi, dar neprasidėjęs.

Sužinojusi, kad trūksta vyno, pirmoji sunerimo Jėzaus motina, ragindama Jį pagelbėti. Pradžioje Jėzus sudraudė ją neskubinti reikalų, sakydamas, kad dar ne metas apsireikšti Dievo Sūnaus šlovei, kurios pilnatvė bus atskleista Jo mirtyje ir prisikėlime. Jėzaus pokalbis su motina – puiki pamoka visiems tėvams, kurie regi savo vaikų potencialą ir nori, kad kiti jį greičiau pastebėtų. Tačiau Kristus moko kantriai laukti ir nesistengti aplenkti paties Dievo, bet leisti, kad visa įvyktų savo laiku.

Galiausiai Kanų vestuvėse Kristus pavertė vandenį vynu ne dėl motinos žodžių, o kad suvokė laiką, poreikį ir savo misiją. Svečiai net nepastebėjo, jog trūksta vyno. Pasibaigus jaunavedžių vynui, Jėzus sukūrė geresnės kokybės vyną, nustebinusį šventės prižiūrėtoją. Jaunikiui jis tarė: Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiol. Prižiūrėtoją, puikiai išmaniusį gėrimo kokybę, nustebino jaunikio poelgis. Juk niekas vestuvėse nesaugo gero vyno pabaigai, nes visiems įkaušus galima patiekti prastesnio vyno. O čia įvyko atvirkščiai! Prastesnis pateiktas anksčiau nei geresnis. Tai simbolizuoja krikščionių gyvenimą. Gyvenimas be Kristaus – lyg prastesnis vynas: rūgštokas, tamsokas. Visus mus nuo gimimo pažymėjo nuopolio antspaudas – pyktis, kaltė ir gėda, pavydas ir konkurencija, pagieža ir nirtulys, stabmeldystė ir nukrypimai – prastas vynas, kuris „trenkia į galvą“. O Jėzus suteikia naują gyvenimą – tai geresnis, sodresnis vynas su Dievo karalystės vaisių skoniu ir aromatu. Atgimusi širdis. Nauja dvasia. Naujas gyvenimas.

Tad šventėje Jėzus ne tik išgelbsti jaunavedžių reputaciją, bet ir suteikia jaunikiui orumo. Svečiai, užuot peikę, gyrė jį dėl Jėzaus atlikto darbo. Juk ir mūsų gyvenime Kristus padengia didžiulį trūkumą – neaprėpiamą skolą Dievui, panaikina nuodėmes, kaltes bei leidžia patirti Kūrėjo atkurtą orumą – atsigerti geresnio vyno.

Keli žodžiai apie stebuklo prasmę

Neabejotinai Jėzaus stebuklas Galilėjos Kanoje įprasmina simbolinę Atpirkimo reikšmę. Jis tapo aiškia nuoroda į Kristaus atperkančią misiją. Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu pavers vandenį vynu – žmonių pastangos būti teisiais, atliekant ritualus, virs Dievo atleidžiančia nuodėmes malone, duota kiekvienam, kas tiki.

Puotoje stovėjo šeši dideli dviejų-trijų saikų dydžių indai su apsiplovimo vandeniu. Pagal įstatymo paprotį svečiai, susirinkę į pokylį, turėjo apsiprausti. Kaip žinia, apsiplovimo ritualo reikšmė ne tik higieninė, bet ir ritualinė – nuodėmių nuplovimas. Apsiprausimo indai, praustuvai stovėjo įvairiose vietose: šventykloje, viešose bei privačiose erdvėse, kas simbolizavo Dievo tautos paklusnumą Įstatymui ir nuodėmių nuplovimą. Tačiau, kaip žinia, nei vanduo, nei Įstatymas negalėjo nuplauti bei panaikinti žmonių nuodėmių. Apsiplovimo vandeniu ritualas buvo blyškus šešėlis tos tikrovės, kuri turėjo atsiverti Kristuje. Jis atidavė save kaip vynmedžio vaisių sutraiškyti kryžiaus spaustuve, iš kurio ištryško kraujas, tapęs Naujos Sandoros vynu. Kas gers šitą vyną, turės amžinąjį gyvenimą.

Taigi apsiplovimo vanduo simbolizuoja žmonių ritualines pastangas nuplauti savo nuodėmes, o vynas – naują pašventintą gyvenimą per Jėzaus kraują be žmogaus nuopelnų. Kanoje Jėzus vandenį verčia vynu, o mūsų nuodėmes – pašventinimu per Kryžiaus malonę. Jis rodo, kad žmogus negalės savo pastangomis nusiplauti nuodėmių ir būti teisus, tik priėmęs Kristaus auką, patirs jų atleidimą bei taps Jo malonės taurės dainininku! Gurkštelėjęs iš Kristaus taurės Naujo vyno, kaip prižiūrėtojas supras, kad šis geresnis, už prieš tai buvusį su nuodėmėmis ir savo pastangomis jas įveikti. Dalindamiesi Jo taure ir kūnu, priimame mums Jėzaus teikiamą gyvenimo virsmą – paliekame įstatymiškas pastangas įveikti nuodėmes, negalinčias nuplauti jų apsiplovimo vandeniu, kad ir kiek mazgotume savo rankas. Tik Naujosios sandoros Dievo Avinėlio kraujas naikina pasaulio nuodėmę. Vynas, o ne vanduo – Atpirkimo simbolis. Jėzaus kraujas byloja, kad apsiplovimo savo pastangomis era baigėsi. Dabar, palikę savus apsiplovimo praustuvus, galime būti pagirdyti iš Jo išgelbėjimo taurės…

Pakeldami Viešpaties Vakarienės taurę, kartu dalinamės nuodėmių atleidimu ir geriame naujos kokybės dangišką gėrimą – Kristaus kraują, už mus pralietą ant Kryžiaus! Jėzus dovanoja bažnyčiai Eucharistijos taurę vietoj apsiplovimo indų, pašventinantį Naujos sandoros kraują vietoj nuodėmių, dievišką atleidimą vietoj įstatymo pastangų būti šventais!

Dalinkimės:

2 komentarai

  1. Sveiki,
    klausimas sita tema,
    galima gerti vyno ( kitose valstybese net per pietus vietoj sriubos uzsigeria vyno ) ? ne prisigerti, bet kokia taurele…su saiku . turiu vyno tik is Izraelio 🙂 .
    jeigu negalima pagal jumis, kame tada nuodeme ? . jei ka , teks vyna kaimynei atiduot, gaila butu i kriaukle ispylt 😀
    vynas nekaltas gerimas atrodo
    nesuprantu, todel ir klausiu :/

    • Tiesa, Jurga, vynas kaip maisto kultūros dalis dažniausiai vartojamas prie pietų, taip pat švenčių metu, visose pietų šalių kultūrose, kur auginamas vynuogių vaisius. Ne išimtis ir biblinės Senojo bei Naujojo Testamento Izraelio, artimųjų Rytų, Graikijos, Romos kultūros. Šventasis Raštas, deja, nepasako mums vienareikšmės pozicijos vyno vartojimo klausimu. Jame yra draudžiamas girtuokliavimas, kūniška nuodėmė, atverianti duris ir kitoms nedorybėms, kaip pavyzdžiui lytiniam pasileidimui, gašlumui, iškreiptoms kalboms.
      Tačiau krikščionys vyno atžvilgiu gali laikytis dvejopos pozicijos. Pirmoji pozicija – visiška abstinencija, kuri pagrindžiama apaštalo Pauliaus mintimi „ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios“ (Ef 5, 18) arba Senojo Testamento nazarėnų nuostata, kurie nuo pat gimimo būdavo atskiriami Viešpačiui arba vėliau pasišvęsdavo ir negalėjo vartoti vyno bei stipriųjų gėrimų (Sk 6, 2-3, Jono Krikštytojo gyvenimas ir tarnavimas). Antroji pozicija – saikingo vyno vartojimo prie maisto požiūris, nesiekiant apsisvaiginimo, bet džiaugiantis artimųjų bendryste ir draugyste, darbo pasiekimais, švenčiant šventes (bibliniai pavyzdžiai: Ekl 3, 12-13, Jėzaus vyno stebuklas Galilėjos Kanoje Jn 3, Jėzaus gyvenimas ir tarnavimas), ar siekiant fiziologinės sveikatos tikslų (fermentacijos procesas, 1 Tim 5, 23). Tačiau visada svarbu žinoti, kad vynas nėra jau toks ir nekaltas gėrimas, jei tik žmogus nejaučia saiko. Patarlių knyga perspėja apie vyno „klastą“ kaip gyvatės, kuri gali įgelti žmogui ir pražudyti, įklampinti į priklausomybės pančius (Pat 23, 29 – 35). Kam geriau negerti vyno? Vienareikšmiškai galėtume pasakyti: jaunuoliams (mat Patarlių knyga pirmiausia skirta jaunam žmogui, todėl tai perspėjimas jaunimui apie alkoholio pavojų jų jaunam organizmui), linkusiems į genetinį priklausomybės ligų paveldimumą (jei giminėje yra sergančiu priklausomybės ligomis), einančiam išgydimo keliu nuo priklausomybės ligų.
      Galiausiai, noriu pabrėžti, jog nei vienos pozicijos atstovai negali visiškai atsipalaiduoti ir jaustis geresniais. Kiekvienas požiūris turi savo stiprias puses, bet ir pavojus. Krikščionys abstinentai gali kristi į puikybės nuodėmę, smerkti tuos, kurie vartoja ir manyti apie save geriau negu apie kitus. Saikingai vartojantys gi, visada turi budėti, kad vartojimas netaptų pastovia svaiginimosi priemone, kuri lengvai nuveda į priklausomybę, skurdą, gyvenimo netekimą, depresiją ir apatiją. Visų tinkamumas iš Kristaus, o ne dėl darbų! Tad belieka atsakingai pasirinkti kelią pačiam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.