Unikalus Dievo Dvasios dvelksmas, arba trumpai prisiminus bažnyčios istoriją

Šiaulių bažnyčia Tiesos žodisŠiaulių bažnyčios istorijos eskizus pradėsiu nuo trumpo savo atsivertimo liudijimo. 1989 m. patyriau dvasinį atgimimą, kuris visam laikui pakeitė širdies ir gyvenimo kryptį. Prieš tai trukęs ketverių metų nelengvas egzistencinis ieškojimas, kuriam vadovavo Dievo Apvaizda, pagaliau buvo apvainikuotas amžino gyvenimo dovana iš aukštybių, meldžiantis vienai mano gerai draugei ir nuostabiai krikščionei už mane.

Tą akimirką Dievas, Jam vienam žinomu būdu, pagirdė mano širdį Šventąja Dvasia ir dovanojo naują prigimtį, kuri skatinte skatino iš vidaus keisti gyvenimą ir ieškoti panašios prigimties žmonių, su kuriais galėčiau kartu melstis, šlovinti Dievą, studijuoti Jo Žodį. Todėl jau tų pačių metų gruodį visai prieš naujus metus, teko susitikti su vienu kitu neseniai atgimusiu krikščioniu Šiauliuose bei aplankyti naujametinį tarnavimą Vilniaus bažnyčioje Tikėjimo žodis. Sutikti žmonės Šiauliuose pagrinde visi studijavo Pedagoginiame institute ir buvo šaunūs, šviesūs, skirtingomis aplinkybėmis atsivertę jaunuoliai. Tų Naujų Metų išvakarėse, būdama 20 metų, kažkur giliai savo širdyje supratau, kad mano gyvenimas kartu su Naujais metais pasisuks negrįžtamai man nežinomu keliu. Mat išgyvenau stiprų Viešpaties šaukimą sekti Juo…

Tuomet įvykai, ne mano valia, taip sparčiai klostėsi, kaip sugreitintame filme. 1990 m. pradžioje mes, kelios atgimusios sesės, pradėjome rinktis mano tėvelių bute melstis, dalintis tikėjimo patirtimi, skaityti Šventąjį Raštą ir knygeles, kurias parsiveždavau iš Vilniaus. Netrukus tapau laisvąja klausytoja Vilniaus Tikėjimo žodžio Biblijos mokyklos I-ojoje laidoje. Kadangi pastorius Gabrielius Lukošius kuravo šią mokyklą, nemažai bendraudavome su juo. Pasakodavau kaip nuostabiai ir neįtikėtinai Viešpaties Dvasia veikė Šiauliuose, o jis parūpindavo mums knygelių, kurių dėka įgijome pirmuosius tikėjimo pagrindus. Tais metais beveik kasdien susibėgdavome su merginomis melstis rytais į studentų bendrabutį, kuriame jos gyveno. Tuo pat metu liudijome apie mumyse įvykusius tikėjimo pasikeitimus savo draugams, grupiokams, bendrakursiams. Tarp studentų tiesiog skliste pasklido žinia apie atsiradusią „evangelikų“ grupę institute. Lygiagrečiai su nepriklausomybės idėjomis tautos atmosferoje, o ypač tarp akademinio jaunimo, sklido dvasinių vertybių troškulys, kurį ilgus metus gesino sovietinė ideologija, propaganda ir panieka tikėjimo atžvilgiu. Todėl labai nemažai studentų susidomėjo tuo Evangelijos mokymu, kuriuo dalinomės su savo bendraamžiais. Netrukus, 90 -ųjų pavasarį, kartą per savaitę jau rinkomės tai vienoje, tai kitoje instituto auditorijoje apie 10 – 20 žmonių.

Tų pačių metų rudenį pradėjome galvoti apie didesnę evangelizaciją, skirtą visam miestui. Ji ir buvo esminė, nes atnešė tam tikrą lūžį bendruomenės kūrimosi ir augimo raidoje. Numatėme 3 dienų Evangelijos šventę, į kurią pakvietėme komandą iš Vilniaus bažnyčios mums patalkinti ir surengti šią šventę miestui. Pamenu, buvo vėlyvas ruduo… Išnuomavome didžiąją Kultūros namų salę dviems evangelizaciniams renginiams. Prieš tuos susirinkimus Kastytis Matulionis su šiauliškiais studentais pirmą kartą miesto gatvėse 3 vietose skelbė Evangeliją ir kvietė į didesnius renginius Kultūros centre. Vieni jaunuoliai kvietė miesto gyventojus, kiti meldėsi prieš susirinkimą, kad viskas vyktų sklandžiai. Tą kartą salė prisipildė beveik sklidina. Pastorius Giedrius Saulytis, pamokslininkas Kastytis Matulionis ir kiti vilniečiai skelbė Evangeliją, liudijo apie patirtą Dievo malonę. Žmonės buvo priblokšti niekada iki tol negirdėtos nuostabios Evangelijos žinios. Kai Giedrius pakvietė klausytojus išeiti į priekį melstis atgailos malda, didžioji žmonių dalis mielai atsiliepė kvietimui. Tomis dienomis prie bažnyčios prisidėjo nemažas būrys šiauliečių, pagrinde jaunų, nors buvo ir vyresnių žmonių. Tą sekmadienį pirmą kartą bažnyčios susirinkimas įvyko didžiausioje instituto auditorijoje, kurioje buvo iki 200 sėdimų vietų.

Po to karto buvome padrąsinti ir patys rengti evangelizacijas miesto gatvėse, kur giedodavome, liudydavome, melsdavomės. Aiškiai pamenu, kaip prieš 1991 m. sausio 13 d. įvykius ir jų metu ėjome į miesto gatves ir drąsinome įbaugintus žmones Viešpaties Žodžiu, kad Lietuva neišvengiamai taps laisva. Kvietėme melstis už save ir tautos laisvę. Tomis dienomis gatvėse tvyrojo ypatinga tyla ir įtampa, nes niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Gal vėl prasidės trėmimai?.. Tačiau centrinėje pėsčiųjų miesto gatvėje, tai vienoje tai kitoje vietoje, tylą praskrosdavo jaunuolių balsais atliekamos giesmės žodžiai: Lietuva bus išgelbėta, Dievo tikėk Žodžiu…

1991 metų vasario 24 d., tik įkvėpę pirmąjį politinės laisvės gurkšnį, paskelbėme bažnyčią Tiesos žodis, kurią įregistravo Lietuvos Respublikos vyriausybė.

Velykine_evangelizacija_1991_03Tų pačių metų per pirmąjį tautos laisvės pavasarį, gražią Velykų dieną, pražygiavome miesto gatvėmis, nešini spalvingų transparantų, skelbdami dvasios laisvę nuo nuodėmės, kurią atneša Kristaus auka. Tą eiseną apvainikavo evangelizacija, kur ne vienas žmogus pavedė savo gyvenimą Kristui.

vandens_krikstas1991 m. gegužės 26 d. įvyko pirmas vandens krikštas. Prie Bijotės ežero buvo pakrikštyta 115 žmonių.

Tais pačiais metais vasarą ir rudenį surengėme evangelizacijas Kuršėnų, Radviliškio ir Mažeikių kultūros namuose, kurių pasekoje gimė vienur iš karto, kitur po tam tikro laiko bendruomenės Tiesos žodis. Šiaulių bendruomenės pamokslininkai Romas Tuominis, Gintas Tumulis, Saulius Budinas, Linas Bražukas prižiūrėjo šias bažnyčias.

Bažnyčios gimimas buvo apgaubtas veržlaus jaunatviškumo, tyro maksimalizmo, geranoriško entuziazmo. Buvome jauni, degantys keisti sustabarėjusią sovietinę sampratą, trokštantys pažadinti krikščioniškas vertybes. Tuo metu, kaip po ilgos dvasinės žiemos, dar nerangiai bundančiai visuomenės sąžinei – tikėjimo ir žodžio laisvei – mūsų aktyvi bei gyvybinga tikėjimo pozicija galėjo atrodyti per radikali? To pasekoje buvo sukelta sumaištis vietinėje spaudoje, kuri tęsėsi beveik du metus. Bažnyčios gyvenimas pradėtas atidžiau stebėti valstybinių institucijų. Neabejoju, išryškėti bendruomenės tapatybei buvo ir yra reikalingas laikas, leidžiantis subręsti vaisiams. Niekas nepasistato ir nesusiformuoja per vieną dieną, vienerius metus. Reikia mažiausiai dešimtmečių. Kažkas pastebėjo, kad šimto metų bendruomenė vis dar laikoma jauna.

1991 m. gegužės 22 d. vietiniame Šiaulių laikraštyje „Šiaulių naujienos“ pasirodė N. Jurgilienės straipsnių serija „Pastorė Anželika“ (bažnyčia „Tiesos žodis“ ir jos tragikomiškieji gyvenimo paveikslai), šiek tiek vėliau „Ką patrauks pastorės Anželikos tiesa?“, dar vėliau ir kitų autorių „Garbina tą patį Jėzų“, „Sektų ganytojų noras daug nuolankių avelių“, „Šiaulių miesto kunigų pareiškimas dėl religinės sektos „Tiesos žodis“. Nenuleidome rankų ir ėmėme rašyti atsiliepimus į šiuos straipsnius, bandėme atverti savo poziciją ir krikščioniškas pažiūras. Tada visuomenė tarsi pasidalino, vieni buvo prieš, kiti, pažangesni Lietuvos akademiniai žmonės, matė tame normalius laisvos valstybės procesus ir išsakė savo palaikančią poziciją laikraštyje. Tas laikotarpis mus padrąsino mąstyti apie savo bažnyčios laikraštį, kuriame galėtume nušviesti savo įsitikinimus, doktrinas, liudijimus… 1992 m. rugsėjo mėn. buvo išleistas pirmas dvisavaitinio laikraščio Tiesos žodis numeris. Jį leidžiant talkino kitas vietinis laikraštis Šiaulių kraštas, suteikdamas techninę bazę ir profesionalių maketuotojų pagalbą. Nors tai buvo nelengvas metas, tačiau jis padėjo mums bręsti ir dar labiau ieškoti savo tapatybės Kristuje. Dievas teikė įvairių malonių, globojo ir laimino Savo ranka tolimesnę bažnyčios raidą.

ekumenizmas1999 metus prisimenu kaip ekumeninio judėjimo pradžią tarp Šiaulių miesto krikščioniškų bendruomenių. Kas dar prieš kelis metus atrodė neįtikėtina, tapo regima. Prieš keletą metų negalėjome pagalvoti apie tai, jog įvairių konfesijų miesto pastoriai ir kunigai galėsime susėsti prie vieno stalo, melsti vienam Dievui, skaityti tą patį Šventąjį Raštą. Skirtumai atrodė per daug dideli. Bet tądien, kai visi drauge dalyvavome krikščionių vienybės ekumeninėse pamaldose metodistų bažnyčioje, kitą dieną – Šiaulių katedroje, pamatėme jog bendrumo daugiau nei skirtumų. Manau, kad tarpkonfesinis bendravimas davė gerą postūmį įvairiems vidiniams savo identiteto apmąstymams, savęs suvokimą krikščioniško pasaulio kontekste, sėjo tolerancijos ir pakantumo sėklą kitaip mąstantiems. Visos krikščioniškos bendruomenės galėjome pajusti pasikeitimus tarpusavio santykiuose: krito įtarumo ir nepasitikėjimo sienos, gijo senos žaizdos, kiekvienas oriai galėjome atsitiesti savo unikalioje krikščioniškoje tapatybėje, bei apjungti savo jėgas,  kaip Kristaus mokiniai ir krikščioniško tikėjimo skleidėjai, Dievo karalystės tikslams. Per 17 ekumeninės bendrystės metų Šiauliuose atlikome daug darbų kartu: dalyvavome Šiaulių dienos renginiuose su ekumeniniais renginiais, per dešimtį metų aktyviai dalinome dovanėles, gautas iš akcijos „Vaikų Kalėdos“, vaikams visame Šiaulių regione, apjungėme pajėgumus, steigiant liuteronų darželio grupes, Evangelinio Instituto studijų programoje, visos bendruomenės dalyvavome edukacinėje Šiaulių universiteto programoje, suteikdami studentams praktikos galimybes mūsų bažnyčiose, atlikti religijotyros tyrimus, kartu rengėme „Pasaulinės lyderystės konferenciją“ Šiauliuose, prisidėjome prie evangelizacinių renginių. Smagu, kad ši bendrystė tebesitęsia įgydama vis naujų bendradarbiavimo formų. Skirtingų krikščioniškų tradicijų broliai ir sesės galime patirti Jėzaus maldos žodžių poveikį savo gyvenime: Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane (Jn 17, 22, 23).

ebiTas unikalus jungiamasis darbas vyko ne tik tarp konfesijų, bet ir mūsų dvasiniame judėjime, kai 2001 m. bendrija Tiesos žodis apsisprendė įsilieti į krikščionišką bendriją Tikėjimo žodis. Mes regime bendrą dvasinę sąsają ir turime vieną prabudimo istoriją, puoselėjame lygiai brangų tikėjimą mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumu (2 Pet 1, 1). Visą laiką, nors nepriklausomai, tačiau glaudžiai bendradarbiavome, atlikdami ne vieną darbą drauge Kristaus karalystės ir Jo nuostabaus vynuogyno labui.
2001 metai taip pat pasižymėjo naujai išryškėjusia akademinių studijų kryptimi. Aš pati ir kiti bažnyčios tarnautojai ėmėme studijuoti evangelinę teologiją Evangeliniame Biblijos institute, kuriame buvo sudėti krikščioniškos teologijos, bažnyčios istorijos, misiologijos ir pastoracinės globos akademiniai pagrindai.

Bažnyčia minėdama 25 – ąsias sukaktuves, šiandien yra atsinaujinusi nauja jaunimo karta, kuri darniai dera prie bendruomenės „pirmtakų“, kūrybingai įsilieja į įvairius bažnyčios tarnystės laukus. Ačiū Jums, kad esate!

Baigiant norisi linkėti, jog šis Viešpaties vynuogynas gyvuotų dar ilgą laiką bei brandintų gausius vaisius Dievo šlovei ir žmonių gerovei.

Tačiau Jis ir toliau darbuojasi tarp mūsų.
Bei daug Savo stebuklų,
Ir darbų atskleisti žada.

Tad nenuleiskim rankų,
It bevandenėje žemėje šakų.
Keliaukime siauru tikėjimo keliu,
Pakėlę galvas, žvelkime su Jėzumi darniu žvilgsniu,
Į dangiškos malonės miestą,
Kurį ketiname pasiekt visi kartu
Be abejonių ar nusivylusių kalbų!

Su gimtadieniu, Bažnyčia! 🙂

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.