Turto ir skurdo dilema

Turto ir skurdo dilemaPriešprieša tarp turto ir skurdo

Turto ir skrudo problema pasaulyje vyrauja nuo biblinio žmogaus nuopuolio kaip nuodėmės pasekmė. Po pasaulio sukūrimo Dievas apgyvendino vyrą ir moterį Edeno sode – tyrame, gyvenimu trykštančiame ir gėrybių gausiame pasaulyje.

Tačiau žmones sugundė gyvatė. Jie panoro savo šlove prilygti Dievui – patys tapti „dievai“, laisvi nuo Visagalio valdžios.

Taip mąstydami suklupo, atmetė Dievo paliepimą, elgėsi savavališkai ir nusidėjo Dievui. Slėpdami nuodėmę, nepripažindami savo kaltės ir neatgailaudami, užsitraukė Dievo rūstybę. „<…> prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“, – skambėjo Viešpaties nuosprendis žmogui (Pr 3,17-19). Žemė, kurioje nelieka vietos pačiam Kūrėjui, tampa prakeikta, reikalauja didelio žmogaus vargo per visas dienas, kol jis pats į dulkes sugrįžta.

Dėl žmogaus nuopolio pasaulyje įsigalėjo ir socialinė neteisybė: turtingieji išnaudojo vargstančius, o vargstantys nekentė turtingųjų.

Socialinis priešiškumas reiškiasi ir šiandien. Šovinistinių idėjų pasitaiko tiek tarp turtingųjų (kai menkinamas neturtingas žmogus), tiek tarp vargstančiųjų tvyro neapykanta turtingiesiems (kai kas nori pakartoti sovietinius Sibiro trėmimus šių dienų turčiams).

Istoriniai bandymai spręsti problemą

Įvairių amžių mąstytojai, utopistai, socialistai ir kapitalistai siūlė spręsti šią problemą savaip. Štai kelios idėjos.

  •  Platonas (427-347 m. pr. Kr.) savo veikale „Valstybė“ samprotavo, kad valstybėje įsigalės visiška harmonija tik tada, jei ją valdys išmintingiausi ir sąžiningiausi tautos žmones, t. y. filosofai karaliai, arba karaliai filosofai. Filosofų aristokratų klasė galėsianti išspręsti neteisybės problemas. Šiam luomui turėjo būti atrinkti gabiausi vaikai, kurie būtų mokomi išminties ir dorovės.
    Akivaizdu, kad tai idealistinė vizija apie tobulą valdžią. Iš dalies ji išsipildys Kristaus amžinoje ir tobuloje karalystėje. Tačiau Platonas neįvertino kritusios žmogaus prigimties, kuri, kad ir gavusi aukščiausią dorovės ir išminties mokymą, lengvai pasiduoda garbės, turtų ir valdžios troškimams ir pamina teisingumą. Tobulų žmonių nėra, tik utopinė mintis gali atrodyti tobulai, bet ne žmonės.

 

  • Socialistai siūlė kitokį sprendimo būdą. Leninas, plėtodamas marksizmo idėjas, sprendė socialinės nelygybės klausimą įvesdamas proletariato diktatūrą. Socialinė lygybė turėjo būti pasiekta iš turtingųjų atėmus turtą ir padalinus visiems vargstantiesiems.
    Iš istorijos ir savo tėvų skaudžios patirties žinome, kad tai vyko įteisintų žudynių ir plėšimo galia. Tačiau ir socialistinėje valstybėje greitai iškilo problema – kaip žinia, tarp „lygių“ atsiranda dar lygesnių. Šią socializmo idėją pašiepė anglų rašytojas George‘as Orwellas knygoje „Gyvulių ūkis“, išleistoje antrojo pasaulinio karo metu. Jis pasakoja, kaip viename ūkyje gyvuliai, pavargę kęsti žmonių jungą ir neteisybę, sukilo ir nuvertė žmonių valdžią. Žmonės pabėgo, o jų ūkis buvo gyvulių nacionalizuotas. Iš pradžių atrodė, kad vyravo lygiava. Bet po to ėmė dominuoti kiaulių klanas, kurios buvo gudresnės ir suktesnės už kitus gyvulius. Kiaulės priskyrė sau gyvulių revoliucijos nuopelnus, pradėjo miegoti žmonių lovose, kai kiti miegojo ant žemės, ėmė ėsti gardesnį maistą, o kitiems palikdavo prastą. Taip kiaulės įsiviešpatavo, o kiti tapo jų vergai. Kai kurie iš gyvulių pastebėjo neteisybę, tačiau kiaulės ėmėsi represijų – tie gyvūnai slaptai dingdavo. Galiausiai ūkis pakriko ir gyvulių išsvajotas rojus su kiekvienais metais vis tolo, kol galų gale buvo visiškai prarastas… Taip ir Sovietinėje valstybėje, įsigalėjus partijos diktatūrai, „komunizmo rojus“ nepasiekiamai nutolo. Ši idėja patyrė fiasko.

 

  • Šiomis dienomis, Lietuvai esant Vakarų bloko dalimi, vis labiau populiarėja liberalios kapitalistinės idėjos. Liberalios pakraipos asmenys, komersantai, politikai pageidauja visiškos rinkos laisvės, kad valstybė liautųsi įstatymais reguliuoti rinką. Neretai pasigirsta reikalavimas laukinio kapitalizmo sąlygų. Anot jų, tik laisvas kapitalas padės mažinti skurdą, nes kai turtėja vieni, tai ir kitiems yra gerai, nes bendras tautos pragyvenimo lygis išauga. Tačiau, tokiomis sąlygomis, anot Ericho Frommo, žmonės praranda suvokimą apie pagrindinį prigimtinį žmogaus poreikį – mylėti ir būti mylimam. „Mūsų visuomenė yra valdoma vadybininkų biurokratijos, profesionalių politikų; žmonės motyvuojami masinės propagandos, jie tesiekia daugiau pagaminti ir daugiau suvartoti. Visokeriopa veikla nukreipta į ekonominius tikslus; žmonės yra automatai – gerai maitinami, gerai aprengti, tačiau visiškai nesuprantantys savo ypatingos paskirties – mylėti. Žmogus turi galėti dalytis patirtimi, dalytis darbu, o ne (geriausiu atveju) pelnu“ [1].

 

Vartotojiškoje visuomenėje pakitus vertybių sistemai, kai kapitalo ir vartojimo siekiai tampa pagrindiniai, prarandamas nesavanaudiškas dėmesys artimui ir Dievui.

Tad matome, kad nė viena šių idėjų neišsprendžia turto ir skurdo dilemos.

Kaip šiandienos krikščionis galėtų spręsti šią dilemą?

Paskutinės vakarienės metu, kai moteris, sudaužiusi alebastrinį indą, išliejo brangų aliejų Jėzui ant galvos ir pasigirdo mokinių pasipiktinimo kalbos, Viešpats pasakė: Vargšų jūs visuomet turėsite su savimi ir, kada tik panorėsite, galėsite jiems gera daryti, o mane ne visuomet turėsite (Mk 14,7). Šios eilutės nenagrinėsime egzegetiškai, tačiau noriu atkreipti mūsų dėmesį į Jėzaus pastebėjimą. Jis patvirtina skaudžią tikrovę, kad vargšų visuomet bus su mumis, kuriems esame raginami daryti gera, kada tik panorėsime. Ar tai nereiškia, jog turtingumo ir skurdo problema išliks pasaulyje iki antrojo Kristaus atėjimo ir Jo amžinos karalystės įsigalėjimo? Socialinės, politinės ir ekonominės priemonės yra per silpnos šiai įtampai ir neteisybei spręsti, problemos šaknis slypi sugedusioje žmogaus prigimtyje. Šios išorinės priemonės gali tik kažkiek sušvelninti padėtį. Biblija nedviprasmiškai teigia, kad ši problema bus išspręsta tada, kai Dievo teisingumas ir gailestingumas bus apreikštas visoje pilnatvėje.

Dvasinis žmogaus atgimimas lemia tai, jog bažnyčia tampa pirmuoju Dievo teisingumo ženklu ir turtingam, ir vargšui. Dar prieš pasirodant Prisikėlimo vasarai, jau kalasi pirmieji dieviško teisumo pavasario ženklai. Kristus savo mirtimi ant kryžiaus sunaikino etnines, socialines ir lyties priešybes: Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje! (Gal 3,28). Bažnyčioje neatsižvelgiame į asmens išorinius kriterijus (tautybę, lytį, socialinę padėtį, sveikatą, išsilavinimą ir k.t.), bet dvasiškai priimame vienas kitą taip, kaip Kristus mus priėmė į savo šlovę per Dievo meilę. Todėl šiandien vertiname vieni kitus ne pagal materialinę ar kitokią padėtį, bet kaip Dievo vaikus, kurie sudaro Kristaus bažnyčią.

O kaip šią dilemą galėtume spręsti asmeniniame gyvenime?

Nors Senajame Testamente aptinkame principą, kad Dievas turtu atlygindavo teisingiesiems, nuolankiesiems ir ištikimiesiems, o nelaime – išdidiesiems, nedoriesiems ir nepaklusniesiems (Pakartoto įstatymo, Patarlių knyga), vis tik Biblijoje labiau akcentuojama kita tiesa, – kad žmogus vengtų širdies prisirišimo prie žemiškų turtų. Antai neteisūs turtuoliai, kurie savo viltis sudeda į pranykstančius turtus bei nemato savo dvasinio skrudo, sulaukia bene griežčiausių teismo žodžių Biblijoje. Tokius tekstus galime atrasti ne tik Senojo Testamento knygose, bet ir Naujajame Testamente , pavyzdžiui, Jok 5, 1-6. Šiose eilutėse tiesiog aidi Senojo Testamento teismo pranašiška žinia: Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jums artėjančių negandų! (1 eil.). Toliau vaizdžiai išvardijami keturi kaltinimai turtingiesiems, kurie sukėlė Dievo rūstybę:

  • Materialus turtas buvo jų dievas ir saugumas: „Jūsų turtai supuvę ir jūsų drabužiai kandžių sukapoti! <…> Jūs sukrovėte turtą paskutinėmis dienomis“ (2-3 eil.).

 

  • Jie nemokėjo atlygio laukų darbininkams, bet jį pasisavino: Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote… (4 eil.)

 

  • Gašliai gyveno ir mėgavosi malonumais: Jūs gašliai gyvenote žemėje <…> nupenėjote savo širdis tarsi skerdimo dienai“ (5 eil.)

 

  • Persekiojo ir žudė teisiuosius: Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (6 eil.) Kristaus kančia jau I a. tapo pavyzdžiu visiems persekiojamiems teisiesiems, kurie nesipriešino piktajam, bet mirė Dievo šlovei.

 

Ar iš panašių Rašto vietų galime spręsti, kad Dievas priešiškas turtingiems žmonėms? Žinome, kad Dievas nėra šališkas. Jis ne socialistas, kad pyktų ant turtingųjų, ir ne kapitalistas, palaikantis kapitalą. Dievas yra prieš neteisumą, nedorybę ir nuodėmę, nesvarbu, kokiu socialiniu drabužiu ji dangstytųsi. Kiekvienam svarbu pamatyti ir pripažinti savo dvasinį skrudą. Žinoma, iš Biblijos ir gyvenimiškos patirties pastebime kad, tai sunkiau padaryti turtingam, nei vargšui. Tačiau nebūtinai. Yra teisių turtingų žmonių, ir neteisių. Taip pat – teisių ir neteisių vargšų.

Skurdo ir turto problemos sprendimas, manau, slypi Kalno pamoksle. Jėzus parodė esančias tik dvi vertybių sistemas, kurių centre arba Dievas, arba Mamona (Mt 6, 24-25). Dievo pasaulyje viskas ateina iš Jo, per Jį ir Jam. Mamonos pasaulyje valdžią, šlovę ir saugumą teikia materialus turtas. Žmogaus gyvenime gali dominuoti arba Dievas, arba Mamona. Jėzus moko netarnauti dviem šeimininkams, nes tai neįmanoma. Neįmanoma žmogui gyventi tarp dviejų vertybių sistemų: arba jis pinigų nekęs, o mylės Dievą, arba pinigams bus atsidavęs, o Dievą nieku vers. Anot Origeno, tik Kristus yra tikrasis tikinčiųjų sužadėtinis, o kitos vertybės, kurios Jį užgožia, gali būti suvedžiotojos ir paleistuvės. Jis pastebi, kad kartais vidinį žmogų kaip ir išorinį gali labiau traukti kekšė arba paleistuvė nei teisėta žmona („Giesmių giesmės“ komentarai). Šiuos vidinius pagundymus svarbu pastebėti ir likti ištikimam vieninteliam savo Sužadėtiniui – Kristui. Jėzus mus ragina tik Dievui teikti pirmenybę, tuomet ir materialiniai dalykai užims deramą vietą.

Taigi, nors pasaulyje išlieka socialinė dilema tarp turto ir skurdo, tačiau mes, krikščionys, mokomi teikti prioritetą Dievui ir pavesti Dievo valdžiai tiek savo turtą, tiek savo vargą. Dievas pirmiausia mus kviečia turtėti dvasia, tikėjimu, Kristaus pažinimu ir gerais darbais. Venkime šių dviejų kraštutinumų:

  • nebūkime Mamonos vergais, negarbinkime godumo stabo, kuriam vis maža, nesilenkime jam ištisas dienas, siekdami vien didesnio uždarbio ir atlygio;

 

  • nebūkime savigailos ir apmaudo įkaitais, jei šiandien stokojame, bet, kaip tinka dievotiesiems, atiduokime visus savo rūpesčius Viešpačiui malda ir prašymu, nes Jis mumis rūpinasi.

 

[1] E. Fromm, Meilės menas. Verba Vera, Kaunas, 2004 , psl. 98 – 99

Dailininkė Kathe Kollwitz. Vaiko mirtis

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.