Trišalis susitikimas arba samariečio gailestingumas

Arbatos_puodelisŠeštadienio rytas, lapkričio 8 d. Ramu, tylu – nei vėjelio… Tykus oras paslaptingai nuteikė nestandartiniam susitikimui. Prieš savaitę, po kelionės į Prieglobsčio reabilitacinius centrus, keli jaunuoliai, socialiniai darbuotojai ir aš susitarėme susitikti mūsų bažnyčios raštinėje aptarti bendradarbiavimo galimybes.

Sėdėdami aplink apvalų spaudos stalelį, jautėmės visi lygūs, viena komanda, susidomėję bendrais gailestingumo tarnystės tikslais, nors ir, iš dalies, atstovavome tris skirtingas interesų grupes: jaunimą, bažnyčią ir socialinį darbą.

Pokalbį pradėjau nuo biblinės įžvalgos apie gailestingąjį samarietį (Lk 10, 27 – 37), išskirdama palyginime kelias paraleles su mūsų situacija. Kristus kviečia mus, tikinčiuosius, vengti išorinio religingumo, nuosavo teisumo, skrupulingumo Rašto raidės dalykuose ir širdies kietumo, bet ragina taip mylėti savo artimą, kaip samarietis, kuris keliaudamas užtiko sumuštąjį ir jį pasigailėjo. Daugelis miesto žmonių kenčia, kaip tas plėšikų sumuštas žmogus: apgauti, išnaudoti, pasimetę ir sutrikę, nežinantys kaip jie atsidūrė panašioje padėty. Samariečio istorija ragina nepraeiti pro šalį, bet ištiesti pirmosios pagalbos ranką. Keli bažnyčios jaunuoliai (Deividas, Ieva, Jonas ir Domantas), kurie nuo rugsėjo pradžios savo iniciatyva ėmėsi maitinti benamius prie konteinerio, man priminė tą samarietį, nepabijojusį susitepti, aprišti žaizdas, užpilti aliejaus ir vyno, išleisti savo resursus. Tačiau samarietis, padaręs, ką galėjęs, nugabeno sužeistąjį į užeigą ir prašė užeigos šeimininko, kad tas padėtų nuskriaustajam, kol šis pasveiks. Užeigos primena bažnyčias bei reabilitacinius, socialiai remtinų bei rizikos šeimų ir vaikų centrus. Prisiminiau T. Kellerio taiklų posakį apie bažnyčią iš neseniai skaitytos knygos: Bažnyčia – ne šventųjų muziejus, o nusidėjėlių ligoninė (Už ir prieš Dievą, p. 72). Tad Jėzaus palyginime minima užeiga gali būti ir bažnyčia, ir kiti krikščioniškieji pagalbos centrai, kur Dievas surenka visus nusidėjėlius, žmones iš nedarnių šeimų, mačiusius daug blogio, patyrusius tragedijas, nusivylimus, baimes ir nesaugumo jausmus, kad visus gelbėtų ir gydytų Kristaus atperkamoji auka! Šio palyginimo dėka aiškiai pamatėme, koks reikalingas tamprus bendradarbiavimas tarp visų šių grandžių – tikinčiojo, bažnyčios ir socialinių tarnysčių – idant žmogų galėtų paliesti Dievo gelbstinti ir atkurianti malonė.

Po to jaunuoliai, kukliai įvertinę savo tarnystės pradžią, pasakojo, kas jiems yra svarbiausia:

Kai lankome socialiai remtinus žmones, man labiausiai rūpi paguosti ir klausyti. (Deividas, 21 m.)

Noriu matyti laimingą vargšą žmogų, valgantį sumuštinį, kai jis nebesitiki, kad dar kažkam rūpi. (Domantas, 18 m.)

Aš sėdėjau ir klausiau senolio Petro, kuris prieš metus palaidojo savo žmoną, istoriją, ir žinojau, kad jam šito labiausiai reikia, daugiau nei maisto, kurį atnešėme (Jonas, 21 m.).

Man rūpi, kaip jiems galima būtų padėti iš esmės, kad jų gyvenimai pasikeistų. (Ieva, 18 m.)

Labai daug naudingų pastebėjimų ir patarimų išsakė sesės, kurios sukaupė ne menką socialinės ir psichologinės tarnystės patirtį, dirbdamos ir savanoriaudamos socialinės pagalbos centruose:

Priimkit kiekvieną žmogų kaip dovaną iš Dievo, kaip savo mokytoją. Pradėjus socialinę tarnystę, aš turėjau tris mokytojus – nevaikštančius žmones, kuriuos lankiau, jiems padėjau. Pirmoji mano mokytoja – Aldona išmokė mane džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, nes gyvenimas yra brangus. Antroji – Irena, sirgusi labai reta liga – „dramblialige“, išugdė manyje tvirtą psichologinį stuburą ir išmokė mane pasakyti „ne“, kai šito reikia. Nes kartais labai stengdamiesi padėti kitiems, neapskaičiuojame savo jėgų, tada galime palūžti patys, prispausti nebepakeliamos naštos. Trečioji mokytoja – Aleksandra išmokė mane susitaikyti su pralaimėjimu ir nenusivilti, nes kartais socialinė tarnystė, nors ir sunkiai dirbame, gali neduoti jokių vaisių, atnešti nulinį rezultatą arba net nuostolį pačiam. (Tina)

Dirbant su socialiai remtinais žmonėmis svarbu žinoti kelis asmenybės psichologijos dalykus. Jei žmogus nedirba du metus, jis jau tampa psichologiškai jautrus ir pažeidžiamas, atsiranda baimės, todėl jie nesąmoningai gali žeisti tuos, kurie jiems stengiasi padėti. Tad nesitikėkime iš pažeidžiamų žmonių atlygio ir įvertinimo. Sužeistas žmogus negali įvertinti kito. Neįsižeiskite dėl to, saugokite savo širdis, kad galėtumėte darbuotis toliau. Mūsų atlygis iš Dievo. Taip pat svarbu žinoti, tarnaujant vargšams, jog kiekvienam žmogui svarbiausia pajausti kitų pagarbą, dėmesį ir žinoti, kad vis dėlto, kiek bebūtų nugrimzdęs, jis/ji vis dar kažkam rūpi. Toks – mūsų Dievo žvilgsnis į visus žmones. (Inga)

Aš į socialinę tarnystę atėjau gan vėlai – 30 metų. Man labiausiai rūpi vaikai. Gaila, kad socialinio darbo sistemos pagalba dažnai susiveda į „popierizmą“, todėl lieka neveiksminga. Vaikų dienos centre labai noriu dirbti su pačiais žmonėmis – šeimomis, vaikais. Labiausiai jiems reikia gero žodžio, apkabinimo, padrąsinimo. Neretai į mus kreipiasi labai žemos savivertės šeimos, kurios iš aplinkos sulaukia tik priekaištus dėl savo „sunkių“ vaikų. Atrodytų jiems tereikia užjaučiančio, drąsinančio palaikymo, kas galėtų nors truputį pakelti jų vertę ir orumą, tęsti mylėti ir ugdyti savo vaikus, o ne – pasmerkimo. Norėčiau bendradarbiauti su jaunimu, bažnyčia ir kitais dienos centrais. (Jurgita)

Dvi valandas trūkęs susitikimas atvėrė gražias bendradarbiavimo galimybes. Geras noras padėti vieni kitiems, draugiška atmosfera maloniai visus nuteikė ieškoti savitarpio pagalbos ir Dievo malonės jau pradėtiems darbams.

„Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški“. (1 Pt 3, 8)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.