Tarno samprata

Plauna kojasKiekvienas kūrinys pašauktas atlikti tai, kuo jis buvo pašauktas būti: paukštis – skristi, žuvis – plaukti; žmogui (kaip pastebi Jobas) skirta sunkiai gimti ir dirbti taip, kaip kibirkščiai lemta kilti aukštyn.

Nors žmonės yra tos pačios prigimties, vis tik esama skirtingų pašaukimų: karaliams duota valdyti, šeimininkams – mokyti ir įsakinėti, tarnams – paklusti. Iš tiesų tarnai pašaukti trims dalykams: dirbti, kęsti kantriai sunkumus ir tarnauti.

Straipsnį pradėjau ištrauka iš Tomo Fosseto tarno pareigų žinyno Tarnų pareigos arba tarnų pašaukimas ir padėtis (The Servant‘s Duty; or, the Calling and Condition of Servants), išspausdinto Anglijoje 1613 m. Nors šios mintys artimos Šventojo Rašto nuostatoms, šiandien jos mums gali nuskambėti neįprastai, net rėžti ausį. Vaizduotėje iškyla sunkūs privilegijuotųjų ir pažemintųjų visuomenės sluoksnių santykiai, skaudūs istorijos vingiai. Pasaulis neatpažįstamai pasikeitė… Tarnų ir šeimininkų gyvenimas nugrimzdo užmarštin. Apie jų blyškius siluetus, charakterius, skirtingus gyvenimus ir santykius skaitome tik knygose arba žiūrime šiomis temomis sukurtus istorinius filmus.

Vis dėlto „tarno nuostatos ir dvasios“ atgarsiai mus pasiekia ir kitais pavidalais. Godžiame, savanaudiškai nusiteikusiame materialistinių siekių pasaulyje vis garsiau nūdien kalbama apie „tarno modelio vadovavimą“. Ieškoma, kas galėtų „pagydyti“ dehumanizuotus galingų korporacijų ar „laukinius“ darbo rinkos santykius. Kas pragmatišką, rafinuotą pelno siekį galėtų nors kiek „sudvasinti“?

Juo labiau mums, tikintiesiems, pasišventusiems Dievui, negali nerūpėti tarnystės nuostata. Šio straipsnio tikslas – susigrumti su individualistinėmis tendencijomis ir pralaužti savanaudiškumo užtvaras protuose, kurias pastato egoistinė prigimtis. Krikščionio sąmonėje turėtų įsitvirtinti Dievo karalystės tarno mentalitetas. Noriu mus visus paskatinti toliau puoselėti tarnystės dvasią.

Kur pasimokyti tarno sampratos?

Gyvenant laisvų žmonių laisvame pasaulyje, kuriame nėra ponų ir tarnų, tik laisvi darbdaviai ir dar laisvesni darbuotojai, suvokti tarno mentalitetą nėra taip paprasta. Tarno mąstymas mums nenatūralus, nes daugumai nuo vaikystės diegiama „ypatingųjų“ samprata. Ypatingieji trokšta užkariauti ir valdyti, bet ne kažkam tarnauti. Su tarno sąvoka beveik nesusiduriame kasdieniniame gyvenime. O jeigu ji pasitaiko, tai vartojama metaforiškai, perkeltine prasme.

Štai valstybiniame sektoriuje yra samdomi valstybės tarnautojai – šis žodis kyla iš žodžio tarnas. Taigi tarnautojas turėtų noriai, atsakingai ir nuolankiai patarnauti kiekvienam piliečiui, besikreipiančiam į valstybines institucijas pagalbos, patarimo, paramos. Tačiau tikrovėje, deja, susiduriame su visiškai priešingu reiškiniu. Tarnautojai neretai viešpatauja, piktnaudžiauja savo padėtimi. Kaip dažnai žmonės iš jų nepelnytai sulaukia piktų, atgrasių žodžių lavinos, o ne malonaus patarnavimo. O kas nėra patyręs „kryžiaus kelių“ biurokratijos koridoriais, kai eini nuo vienų durų prie kitų, skambini vienam, antram, trečiam „specialistų specialistui“ ieškodamas pagalbos?

Tarno sąvoką labai pamėgo ir komercinis pasaulis ir puikiausiai disponuoja ja reklaminiais tikslais. Beje, ne žmonėms apibūdinti, o daiktams: valikliams, skalbimo milteliams, visai buitinei technikai. Šie „tarnai“, žinoma, negali mums atskleisti tarno mentaliteto.

Tradicinėje bažnytinėje sferoje vartojama „bažnyčios tarno“ sąvoka, tačiau ir ji dažnai praranda biblinę reikšmę. Tarnavimo dvasią sunku „apčiuopti“ šiuolaikinėje visuomenėje. Labiau akcentuojama individo saviraiška, savivertė ir savirealizacija.

Tarno samprata Naujajame Testamente ir graikų – romėnų kultūroje

Straipsnio apimtis neleidžia pažvelgti į tarno sampratą visoje Biblijoje, todėl labiau sutelksime dėmesį į Naująjį Testamentą ir jo socialinę – kultūrinę aplinką. Naujajame Testamente daug kalbama apie tarnus: gerus ir nedorus, darbščius ir tingius, ištikimus ir neištikimus, išmintingus ir paikus. Tarnystės darbas nėra nuvertinimas, priešingai, geras Dievo tarnas vertas pagarbos, pagyrimo ir amžinojo atlygio. Apie tarnus kalbama ir tiesiogine prame, ir metaforiškai. Tarno metafora pritaikoma net pačiam Dievo sūnui Jėzui:

Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš duosiu Jam savo Dvasią, ir Jis skelbs pagonims teisingumą. Jis nesiginčys, nešauks, ir niekas gatvėje negirdės Jo balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nenuves teisingumo į pergalę; o Jo vardas teiks viltį pagonims! (Mt 12, 18 – 21).

Tokiais žodžiais perteiktas įstabus tarno paveikslas. Jį visiškai ir tobulai įkūnijo Jėzus. Šiuo didingu nežemišku šedevru gėrisi pats Dievas – Jėzus yra gerasis Tarnas.

Tarno metaforas naudojo ir pats Jėzus savo palyginimuose, ir apaštalai pamokymuose bažnyčioms, tiksliai apibūdindami tikinčiųjų gyvenimo žemėje paskirtį – esame pašaukti ne karaliauti, ne viešpatauti, bet tarnauti:

Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo. Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas, ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mt 20, 25-28).

Tai fundamentali Rašto eilutė, bylojanti apie Kristaus sekėjų tarnystės nuostatą.Kristus savo tarnams priskiria negarbingą tarno įvaizdį.

Tarnai graikų – romėnų kultūroje, kurioje gimė ir formavosi krikščionybė, egzistavo kaip socialinis sluoksnis. Visuomenę sudarė laisvieji ir vergai, šeimininkai ir tarnai.Manoma, jog ankstyvojoje Romos imperijos stadijoje viena trečioji gyventojų buvo vergai. Žmonės jais tapdavo įvairiais būdais. Kai kurie buvo pavergti kitose tautose per romėnų karus, kiti tapo vergais „savanoriškai“, įstatymo potvarkiais, kai ekonominių sunkumų slegiami tėvai parduodavo savo vaikus arba save vergijon. Tačiau dauguma gimdavo vergais tėvams jau vergaujant.

Akivaizdu, kad Naujojo Testamento autoriai Kristui ir Jo sekėjams sąmoningai priskiria tarno (vergo) įvaizdį. Tai aiškiai bylojo to meto visuomenei, jog krikščionių gyvenimas šiame pasaulyje – „mažųjų“, o ne „didžiųjų“; nusižeminimo, o ne pasiaukštinimo; meilės, bet ne savanaudiškumo; tarnystės, o ne viešpatavimo kelias.

Kelios graikiškos „tarno“ sąvokos, atskleidžiančios tarno sampratą Naujajame Testamente

Antikinė visuomenė buvo susiskirsčiusi į klases, todėl vergovė egzistavo kaip socialinis reiškinys. Vergo statusas, be abejo, buvo žemesnis nei laisvojo. Tarno (vergo) samprata turėjo keletą aspektų. Buvo kuriami namų kodeksai, apibūdinantys visų namų ūkio narių vaidmenis. Įvairios graikiškos tarno sąvokos pateko ir į Naujojo Testamento teologinį žodyną.

Štai kelios iš jų.

Doulos – „vergas, surištas tarnas“. Tai asmuo, kuris visiškai priklausė savo šeimininkui ir vykdė jo valią visur ir visada. Ankstyvieji krikščionys mato šią paralelę tarp šeimininko ir vergo bei Dievo ir tikinčiojo, pabrėždami visišką savo priklausomybę nuo Dievo, kaip Šeimininko, ir Jo valios: Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai [vergai – doulos] (1 Pt 2, 16).Paradoksalu – tikintieji yra laisvi, bet tuo pačiu ir „surišti“, Dievo vergai. Laisvi nuo blogio, nuodėmės pančių, bet tapę Dievo vergais, įsipareigoję vykdyti Jo valią. Todėl apaštalas ragina tikinčiuosius nedangstyti dvasine ar socialine laisve moralinio blogio.

Ar mes šiandien dažnai pagalvojame apie save kaip tokius, kurie esame „surišti“ su Dievu ir Jo valia? O gal dažniau esame linkę Dievą „pririšti“ prie savęs ir vedžiotis kaip prijaukintą gyvūnėlį, kuris vykdo mūsų įsakymus?

Oiketes – tai doulos atitikmuo, tačiau pabrėžiantis „namų vergo“ statusą. Žodis kyla iš oikeo – „pasilikti“, oikos reiškia „namai“. Senajame, taip pat ir Romos, pasaulyje namų ūkį sudarė ne tik tėvas, motina, vyras ir žmona, vaikai, bet ir tarnai, vergai. Oiketes apibūdina artimesnį vergo santykį su šeimininku, nes jis gyveno ir dirbo namų ūkyje kaip šeimos narys. Neretai namų vergų ekonominė ir padėtis buvo geresnė nei, pavyzdžiui, laisvųjų valstiečių, kurie versdavosi sunkiai. Namų vergo sąvoką apaštalas Paulius vartoja Laiške romiečiams: Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną [oiketes – namų vergą]?! Ar jis stovi, ar krenta – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti (Rom 14, 4). Apaštalas moko tikinčiuosius neteisti vienas kito, nesmerkti, neapkalbinėti. Juk namų tarnai yra labai artimi šeimininkui ir esti vien jo valdžioje. Panašiai ir Dievas yra visų mūsų šeimininkas, kurio namuose visi tarnaujame kaip Jo namų tarnai. Jis turi asmeninį ryšį su kiekvienu iš savo tarnų ir Jis gali išlaikyti savo tarną nenupuolusį. O jei tas nupuola, tai Dievui, o ne mūsų teismui ir apkalboms. Nevalia apkalbinėti Šeimininkui artimų tarnų ir plakti liežuviais tarnystės bendražygių!

Therapon – „tarnauti“, „gydyti“. Tai ateinantis į namus ir lydintis kelionėse tarnas, orus ir laisvas. Iš šio graikiško žodžio kilo žodis „terapija“ – „gydymas“. Ir Mozė buvo ištikimas visuose jo namuose kaip tarnas [therapon], kad paliudytų tai, kas ateityje turėjo būti pasakyta. O Kristus kaip Sūnus viešpataus Jo namuose, ir tie namai esame mes, jei pasitikėjimą ir tvirtą vilties pasigyrimą išsaugosime iki galo (Hbr 3, 5-6).Laiško hebrajams autorius pabrėžia, jog Mozės, kaip tarno, statusas buvo itin garbingas, „gydantis“ tautą. Bet Jėzaus tarnavimas dar prakilnesnis. Jei Mozės ištikimas tarnavimas taip aukštai vertinamas, tai ką pasakyti apie Kristaus, Dievo Sūnaus, tarnystę mums, Jo namams?

Taigi tarnystė gali būti ir gydanti, gelbstinti.

Diakonos – tai vienas iš populiariausių žodžių, apibūdinančių tarną Naujajame Testamente. Įvairiomis formomis jis pavartotas net 100 kartų. Iš šio žodžio kyla ir naujatestamentinė diakonų tarnystė. Kita vertus, žodžiu diakonos apibūdinmas ir Kristus, ir Jo sekėjai. Tai savanoriška tarnystė iš meilės kitam. Diakonos kyla iš dviejų graikiškų žodžių: priešdėlio dia („per“) ir daiktavardžio konis – „dulkė“. Taigi diakonas – tai žmogus, skubantis „per dulkes“, kad patarnautų kitam iš meilės. Tai energingo, uolaus, tarnavimo įvaizdis. Apie tokį tarnavimą Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Bet tarp jūsų taip neturi būti [kaip valdovai viešpatauja ir didieji valdo]. Kas iš jūsų nori būti didžiausiais, tebūnie jūsų tarnas [diakonos] (Mt 20, 26). Būkime ir mes tokie tarnai – skubantys per šio gyvenimo kelio dulkes tarnauti kitiems…

Šios Naujajame Testamente vartojamos vergų ir tarnų sąvokos atskleidžia, jog krikščionys nepretendavo į aukštus, garbingus visuomenės statusus, bet pasirinko žemiausios klasės įvaizdį, nes sekė savo mokytojo Kristaus pėdomis:

Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo Siuntėją.Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi (Jn 13, 14-17).

Taigi aptarę I a. bažnyčios gyvenime vartotas tarno ir vergo sąvokas, galime suformuluoti keletą pastebėjimų, kurie padės apibrėžti Dievo tarno sampratą.

• Dievo tarnas yra tas, kuris savanoriškai trokšta daryti gera kitam, nuolankiai tarnauja iš meilės, uoliai ir energingai, neteisdamas žmonių, bet juos atjausdamas, „gydydamas“.

• Tarno dėmesio centre yra šeimininkas ir jo valia, o ne jis pats. Todėl tarnavimas Dievui turi būti kristocentriškas tarnavimas, o ne egocentriškas.

• Vidinę tarno motyvaciją skatina ne žemiški dalykai (atlyginimas, išlaikymas, padėtis, statusas, galia), bet Kristaus pasiaukojantis pavyzdys. Būdamas Dievas, Jis nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones (Fil 2, 6-7).

• Kristaus tarnas gaus atlygį iš Dievo. Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas (Jn 12, 26).

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.