Tarno rankšluostis ar karaliaus skeptras?

Tarno rankšluostis ar karaliaus skeptras?Turbūt nesuklysiu pasakydama, jog šiandien pasaulyje labiausiai vertinamos trys galios: pinigų, valdžios ir jauno kūno stiprybė bei patrauklumas – seksualumo galia. Jei visos šios trys galios žmogaus pasiekiamos vienu metu, manoma, kad įgyjama didžiausia galia, kokia tik gali būti.

Pinigais neretai yra paperkama valdžia, įvairioms „interesų grupėms“ siekiant palankių įstatymų priėmimo ir pan. Žinomas amerikiečių rašytojas J. Grishamas savo romane „Brokeris“, gvildendamas lobizmo problemą, pastebi, kaip pagrindinėje Vašingtono gatvėje vienoje pusėje išsidėsto vyriausybiniai pastatai, kitoje – lobistų firmų pastatai, kurie stūkso priešais valdžios institucijas. Tokios firmos, neturėdamos jokių patriotinių ar visuomeninių intencijų, tik siekdamos savo naudos, papirkinėja politikus, už didelius pinigus gauna naujausias ir slaptas žinias ir dar už didesnius pinigus parduoda brangią informaciją interesantams. Panašiai ir valdžia neretai panaudojama siekiant įgyti kitų pripažinimą, prestižą, visuomeninį statusą ir padidinti savo turtą. Prie pinigų ir valdžios komplekto „pridūrę“ seksualumo galią, gausime savanaudį monstrą, kuriam nėra jokių šventų dalykų, išskyrus jo paties norus, aistras ir geidulius.

Tačiau kaip yra su galia Dievo karalystėje?

Jėzaus pamokos apie galią

Dievo Sūnus – Jėzus, įkūnijęs Tėvą tarp žmonių, mums apreiškė savo gyvenimu ir mokymu, kad Dievo namai yra visiškai kitokie nei žmonių pasaulis. Tai, ką žmonės beprotiškai vertina, Dievas dažnai į tai žiūri kaip į bevertį dalyką, o ką brangina Dievas, žmogus, žiūrėk, tai nieku verčia. Kristus ne kartą įvairiomis aplinkybėmis kalbėjo „galios“ tema su savo mokiniais, pateikdamas jiems skirtingas iliustracijas. Antai Mato evangelijos 23 skyriuje Jis kritikuoja fariziejų ir sadukiejų, to laikmečio Izraelio tautos dvasinio bei politinio elito, valdžios ir garbės troškimą. Jėzus sako, jog jie „atsisėdo į Mozės krasę“, tai yra užėmė dvasinių tautos ganytojų, mokytojų vietą ne visai teisingu keliu ir siekė žmonių pripažinimo. Jie demonstratyviai meldėsi viešose vietose, mėgo pirmąsias vietas sinagogose bei visokius garbingus vardus ir titulus. Tačiau apleido savo priedermes – būti Izraelio tautos piemenimis, ganytojais. Jėzus perspėjo savo mokinius nesiekti garbės vietų ir vardų, bet labiau už viską vertinti nuolankumo kelią: Kas iš jūsų didžiausias, tebūnie jums tarnas. Ir kas save aukština, bus pažemintas, kas save žemina, bus išaukštintas (Mt 23, 11-12).

Kitą kartą mokiniai patys Jėzaus paklausė: „Kas yra didžiausias Dievo karalystėje?“ (Mt 18, 1). Kaip ten su galia? Ar yra Dievo karalystėje didesnių ir mažesnių, labiau svarbių ir mažiau reikšmingų asmenų? Tuomet Jėzus pasišaukė vaikelį ir pastatė tarp jų, sakydamas: „Jei neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Tuo Jėzus norėjo pasakyti, kad Dangaus karalystė yra ne galingųjų, ne stipriųjų, ne gudriųjų ir apsukriųjų, bet mažutėlių – tų, kurie suvokia savo menkumą. Toliau Jėzus tęsė: Kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima (Mt 23, 4). Ar tai nereiškia, kad pastebėdamas šio pasaulio mažąjį, silpnąjį ir nuskriaustąjį, pamatysi ir Viešpatį, kuris ateina su mažutėliais? Kaip matome, Jėzus nežaidžia jokių galios žaidimų, bet ragina savo sekėjus nusižeminti ir pastebėti kitus mažutėlius – sudužusius, menkus ir nereikšmingus žmones.

Galiausiai Evangelijose yra pasakojama, kaip mokiniai vis tik pasidavė „galios“ pagundymui ir ėmė ginčytis tarpusavyje, kuris iš jų didžiausias. Pažvelkime į šią istoriją atidžiau.

Paskutinės vakarienės metu

Tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu. Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir tie, kurie juos valdo, vadinasi geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas. Katras yra didesnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi? O Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 24 – 28).

Evangelistas Lukas šį mokinių ginčą įterpia į Paskutinės vakarienės kontekstą, nors Morkus ir Matas jį aprašo tarp kelionės į Jeruzalę įvykių, kai Jėzus nukreipė savo žingsnius kryžiaus link. Manau, neatsitiktinai Lukas apie šį epizodą pasakojaPaskutinės vakarienės aplinkoje, nes aukštutiniame kambaryje Jėzus parodė tarnystės pavyzdį, nuplaudamas mokiniams kojas.

Pabandykime akimirkai persikelti į aukštutinį kambarį, kuriame vyko paskutinioji Viešpaties Paschos vakarienė kartu su mokiniais prieš Jo kančią. Išvyskime erdvią, tačiau jaukią ir ramią patalpą, kurios centre – stalas su paruošta Paschos vakariene. Kambaryje nėra tarno, kuris susirinkusiems svečiams nuplautų kojas iraptarnautų juos prie stalo. Šios vakarienės šeimininkas – Jėzus – pats elgėsi kaip visų tarnas. Jis nusivilko viršutinius drabužius ir persijuosė rankšluosčiu. Po to įpylė vandens į praustuvą ir ėmė plauti mokiniams kojas bei šluostyti rankšluosčiu. Nuplovęs kojas, Jis užsivilko drabužius ir atsisėdo prie stalo, kur ir toliau savo mokiniams tarnavo duodamas duoną ir laiminimo taurę. Tai buvo Senojo Testamento Paschos paslapties išsipildymo akimirka, bylojanti apie naują gyvenimą Dieve per Kristaus auką. Jie gėrė iš vienos taurės ir laužė vieną duoną – tai ne tik vienybės ir brolybės simbolis; jie pirmą kartą paėmė į rankas laisva valia atiduodamą Kristaus kūną ir kraują už mūsų nuodėmes. Šią brolišką ir šventą vakarienės atmosferą staiga sutrikdė Jėzaus žodžiai, jog vienas iš mokinių Jį išduos. Mokiniai ėmė svarstyti, kas tai padarys ir karštas pokalbis netikėtai peraugo į ginčą, kuris iš jų turi būti laikomas didžiausias.

Stebėtina, kad tarnystės, aukojimosi ir atsidavimo atmosferoje staiga svarbiausia tampa pripažinimo ir viešpatavimo klausimas. Kiekvienas iš mokinių siekė kitų pripažinimo sau ir stengėsi įrodyti, kad yra vertas būti didžiausias tarp dvylikos. Šis mokinių pokalbis primena vaikus, kai jie ginčijasi prie pietų stalo, kuris didžiausias, ir kuris turėtų sėdėti tėčio vietoje, kai šio nėra namuose. Vienas sakosi esąs didžiausias, nes yra vyriausias, kitas giriasi savo jėga, trečias sako, kad jis didžiausias, nes visų mylimiausias.

Tačiau labiausiai nustebina Viešpaties tėviška, rami reakcija į svarbios vakarienės drumstėjų netinkamą elgesį. Jėzus myli netobulus žmones, pakenčia jų kūniškumą ir susidariusią situaciją panaudoja ne atmetimui ir ne paniekinimui, bet pamokymui. Silpnumas ir kūniškumas yra mūsų žmogiškumo dalis. Ne vienam pasitaiko svarbiu gyvenimo momentu netinkamai pasielgti, arba, kaip sakoma, „pravažiuoti pro šalį“. Religinis fariziejiškumas yra linkęs teisti kito silpnumą, pamiršdamas apie savąjį. Tačiau Dievo meilė viskuo tiki, viskuo viliasi, viską ištveria. Kitų silpnumai mus skatina mokytis mylėti ir viltis naujuoju kūriniu, kuris galiausiai išryškės broliuose ir sesėse Kristuje.

„Jūs taip nedarykite“

Jėzus, norėdamas parodyti Dievo požiūrį pripažinimo klausimu, savo mokiniams pateikia kelias iliustracijas. Šie kontrastingi paveikslai turėjo gerai ir ilgam įsirėžti jų atmintyje.

Pirmiausia Jis apibūdino šio pasaulio galios žmones. Tai pagonių karaliai, kurie viešpatauja žmonėms, o tie juos vadina geradariais (25 eil.) Tai nereiškia, kad Jėzus apskritai pasmerkė valdžios žmones. Jis tiesiog perspėjo, kokių nuostatų krikščionys turėtų vengti. Jėzus sako, kad karaliai kitiems viešpatauja, t. y. naudoja savo valdžią prieš kitus šiurkščiai ir neteisingai, nesirūpindami, bet išnaudodami žmones. Krikščionys neturėtų egoistiškai naudoti savo valdžią ar įtaką prieš kitus. Vyras piktnaudžiauja valdžia šeimoje, jei smurtauja prieš žmoną, fiziškai ar psichologiškai paveikdamas verčia rinktis tai, kas jai nepatinka, ar net išnaudoja seksualiai. Tai jokiu būdu nėra krikščioniški santykiai, bet tironiški, demoniški. Tai žiaurus ir iškrypęs viešpatavimas, šiurkštus piktnaudžiavimas savo padėtimi. Panašiai ir moteris neturėtų manipuliuoti savo vyru, idant bet kokia kaina pasiektų tai, ko ji geidžia. Krikščionims nedera „žaisti“ vienam su kitu galios ir įtakos žaidimų.

Kita vertus, Jėzus sako, jog pasaulio galingieji dažnai yra vadinami geradariais. Kaip gali būti, kad skriaudžiamasis savo skriaudėją vadina geru? Deja, žmonijos istorijoje yra tokių paradoksų. Ne vienas žiaurus diktatorius buvo vadinamas pačiais iškiliausiais vardais: tautos gelbėtoju, mesiju, globėju, geradariu, tėvu. Mūsų tėvai gerai prisimena kaip Stalinas buvo vadinamas „tautų tėvu“. O šiandien yra žinoma, kad tas žmogus – žiaurus tironas, vykdė ne tautų plėtrą, bet jų genocidą. Neretai žmonėms, kurie atsiduria aukos padėtyje, yra būdinga adoruoti savo agresorius ir vadinti juos geradariais už niekingai menkus duonos trupinius, numestus kaip šunimis po stalu. Jėzus mus moko, kad tik Dievas yra vertas vadintis geradariu ir Tėvu, nes tik Jis yra geras ir visų mūsų rūpestingas Tėvas. Joks karalius ar valdovas tobulai neatitiks Dievo. Todėl Jėzus ragina krikščionis nesiekti „geradario“ arba „tėvo“ ar „mokytojo“ vardo, nes tik vienas Dievas yra tikrai geras.

Baigdamas kalbėti apie pasaulio galios žmones, Jėzus įspėja mokinius: Jūs taip nedarykite (26 eil.).
O kaip mums elgtis?

„Aš nuploviau jums kojas“

Antras Jėzaus pamokymas visiškai kitoks. Jis kalba nebe apie karalius, bet apie tarnus: Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas (26 eil.). Didžiausias – tai vyresnis amžiumi, mažiausias – jaunas žmogus. Vyresni žmonės natūraliai labiau gerbiami negu jaunesni, toks požiūrisįsivyravęs daugelyje kultūrų. Tačiau Jėzus šiuo pamokymu ragina krikščionis sąmoningai nusižeminti ir nesitapatinti su vyresniais, kuriems pridera pagarba, bet lygiuotis į jaunesnius, kurie verti mažesnės garbės žmonių akyse. Viešpats tiesiog moko nesiekti garbės ir nesipuikuoti.

Be to, Jėzus savo mokinius ragina būti ne šeimininkais, sėdinčiais prie stalų, bet patarnaujančiais tarnais (26 eil.). Juk prie stalo sėdi visada didesnis – būtent šeimininkas, vertas visos pagarbos, o tarnauja mažesnis – jo tarnas, kuris Jėzaus dienomis būdavo vergas. Tačiau Jėzus, atrodytų, sulaužo nusistovėjusią taisyklę ir savo pavyzdžiu parodo, kad būdamas Viešpats, Jis ne viešpatavo, bet tapo visų tarnu: ne sėdo prie stalo, bet plovė mokiniams kojas. Jis kviečia mus sekti Jo pavyzdžiu – apsijuosti tarno rankšluosčiu.

Jei sekame šiuo Kristaus pavyzdžiu, atrandame jėgų tarnauti sunkiausiose gyvenimo situacijose. Apsijuosti rankšluosčiu – tai tarnauti kitam kaip savo šeimininkui. Kai krikščionė moteris paima tarnystės rankšluostį, ji atranda jėgų gyventi taikiai, švelniai ir maloningai su netikinčiu vyru. Tarno rankšluostis ant vyro strėnų bylos apie saugius namus žmonai ir jų vaikams. Kai tikintys tėvai apsijuosia tarnų rankšluosčiu, pasisemia stiprybės iš Kristaus ištverti savo maištaujančių ir netikinčių vaikų nuopuolius. Tarno rankšluostį paėmę vaikai nepaniekina savo tėvų senatvėje, bet mokosi juos suprasti. Tarnaudami mes pamatome pasaulį Dievo akimis. Todėl ne tas, kuris pakelia skeptrą valdyti, bet tas, kas tarnauja savo artimui, yra didžiausias Dievo karalystėje.

Nepamirškime šių Jėzaus žodžių: Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. <…> Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi (Jn 13, 14 – 15, 17).

Iliustr. Ford Madox „Jėzus plauna Petrui kojas paskutinės vakarienės metu“

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.