Tarnaukime noriai, vadovaukime uoliai

Jezus_tarnas1Lapkričio 4 d., mūsų bažnyčios raštinėje, susirinkome su Šiaulių miesto pastoriais į ganytojų pusryčius. Neseniai praėjusios Vėlinės padiktavo amžino gyvenimo temą, nuo kurios pradėjome pokalbį.

Amžinybės kontekste per Kristų visi esame broliai, sesės be konfesinės priklausomybės. Amžinybė padeda mums susivokti, esantiems didesnės šeimos, Dievo tautos iš visų rasių, tautų ir etninių grupių, dalimi. Visi – savi Dievui. “ <…>, nes buvai užmuštas ir atpirkai Dievui savo krauju mus iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Ir iš mūsų padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus…>“ (Apr 5, 9, 10)

Be to pastebėjome, jog Helovynas, priešingai nei Vėlinės, yra kultūrinė svetimybė, kol kas dar neprigijusi mūsų tautoje, labiau panašėjanti į propaguojamą komercinį projektą tarp jaunimo ir paauglių. Kita vertus, neturėtume atmesti tikimybės, jei visuomenė pasuktų sekuliarizmo kryptimi, naujos kultūrinės išraiškos gali nustelbti tradicinį požiūrį ir bažnyčios susidurs su kitokiais iššūkiais nei šiandien. Bažnyčia, norinti aktualiai kalbėti esamai kartai, privalo laikyti ranką ant visuomenės pulso ir matyti kultūrines miestų ir miestelių tendencijas, kurias svarbu aiškinti Šventojo Rašto šviesoje.

Kitą susitikimo dalį kalbėjomės apie artėjančią Pasaulinės lyderystės konferenciją, kuri šiais metais pirmą kartą vyks, ne tik Klaipėdoje, Vilniuje, bet ir Šiauliuose, lapkričio 28 – 29 d. Ganytojai, kurie ne pirmus metus dalyvauja šioje konferencijoje pastebėjo, kad nors joje paliečiamos daugelis aktualių temų ne tik vadovams, verslo žmonėms, bet ir bažnyčių tarnautojams, tikintiesiems, vis tik bažnyčioms sunkiausiai sekasi pritaikyti šią medžiagą savo aplinkoje. Gal dėl to, kad bažnyčios saugiausiai jaučiasi savo tradicijos rėmuose ir sunkiai priima kitokia kalba, nekonfesine, siūlomą pagalbą? Nors, deja, jos labai reikia… Vienas brolis pastebėjo, jog konferencijos lektorių, pasaulinio mąsto krikščionių vadovų, pranešimai motyvuoja keistis, o keistis žmogui yra sunkiausia. Tad į panašią konferenciją atvyksta tie, kas jau subrendo tokiems pokyčiams, arba be jų nebegali, nes klimpsta savo situacijose, stringa reikalai, gesta bet kokia motyvacija vadovauti, darbuotis arba tarnauti Dievui.

Paminėsiu kelias šių metų temas:
* Bill Hybels (Willow Creek bažnyčia, 35 m. pastoracinė patirtis) kalbės apie sunkiausias vadovo patirtis.
* Joseph Grenny (kompanijos „VitalSmarts” vienas įkūrėjų, socialinių verslo aspektų tyrinėtojas) kalbės apie svarbius pokalbius, kurių dažniausiai vengiame, nes bijome konflikto pasekmių. Tyrimais grįstos įžvalgos ir įrankiai padės nepraleisti progos konfliktines situacijas panaudoti asmeniniam augimui, o ne atsiskyrimui nuo tų, kurie mums yra svarbūs.
* John Ortberg (Menlo presbiterionų bažnyčios pastorius) savo pranešime „Didžiausia lyderio baimė“ palies itin svarbią ištikimybės pašaukimui temą.

Tai vos kelios temos iš 10 pasisakymų, kurie skambės dviejų dienų bėgyje. Žinoma, kad tokio turinio medžiaga yra nelyg pastiprinantys vitaminai sekinančiame vadovo darbe, kuriame gręsią tiek emociniai, tiek dvasiniai perdegimai ir kiti sunkumai bei iššūkiai.
Apaštalas Petras, kaip ir Paulius, ragina bažnyčios vadovus uoliai tarnauti, noriai darbuotis kaimenėje ir būti nuolankumo pavyzdžiu tikintiesiems:
Ganykite pas jus esančią Dievo kaimenę, prižiūrėdami ją ne iš prievartos, bet noriai, ne dėl nešvaraus pelno, bet uoliai, ne kaip viešpataujantys jums patikėtiems, bet būdami pavyzdžiu kaimenei (1 Pet 5, 2 – 3).

Jei kas turi tarnavimą – tetarnauja; kas vadovauja – tevadovauja uoliai; kas daro gailestingumo darbus – tedaro tai su džiaugsmu. Meilė tebūna neveidmainiška. Venkite pikto, laikykitės gero (Rom 12, 7a, 8b – 9).
Manau, kad toks rūpestingas, ganytojiškas vadovavimas tinka visur: šeimoje, visuomenėje, versle ir, žinoma, bažnyčioje, socialinėje tarnystėje.

Tegul Viešpats dovanoja Lietuvai ne vieną tokį lyderį – tarną!

Dalinkimės:

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.