Sveikas maitinimasis – tik rūpesčiai? | Klausimai – atsakymai

salotosLaba diena. Norėčiau sužinoti, ar dabar toks tarp žmonių populiarus maitinimasis sveikai, sumažinant mėsos produktų vartojimą ar visai jos atsisakant, ir visur ieškant sveikų produktų, yra tik pasaulio žmonių rūpesčiai, ar tai vertėtų daryti ir krikščionims?

Matau taip darant pasaulio žmones ir krikščionis. Ar tai nėra „apsisunkinimas“ kūno reikalais?

Kaip jūs į tai žiūrite? Ačiū.

Violeta

42 metai

*************

Žinoma, kaip Jūs ir pastebite, maisto klausimas Naujajame Testamente nėra pirminės svarbos tarp tikėjimo doktrinų. Tačiau neskubėčiau smerkti krikščionių, kurie prisilaiko sveikos mitybos, ir nevadinčiau to pasaulietiškumu. Kaip ir netvarkingos mitybos, persivalgymo ir rajumo negalėčiau vertinti kaip krikščionių dvasingumo.

Nors Naujame Testamente maistui nėra suteikiama dvasinė reikšmė, išskyrus Viešpaties Vakarienę, vis tik jis nėra ir visiškai ignoruojamas. Prisikėlęs ir savo mokiniams pasirodęs Jėzus kartu su jais  laužė ir valgė duoną. Kitą kartą Galilėjos ežero pakrantėje Jėzus iškepė savo mokiniams žuvies, kuri turėjo sustiprinti jų kūnus po nenusisekusios žvejybos nakties (Jn 21).

Galbūt maistas Naujajame Testamente ir prarado ritualinę-apeiginę reikšmę, tačiau tai nereiškia, kad jis tapo menkesnės vertės ir mažiau reikalingas žmogaus kūnui. Krikščionių pasaulėžiūroje Biblija diegia subalansuotą požiūrį tarp dvasios ir kūno. Kūnas ir dvasia nėra supriešinami, kūnas nėra laikomas menkesnės už dvasią vertės. Juk ir viena, ir kita sukūrė tas pats Kūrėjas. Todėl tikintieji neturėtų žeminti arba aukštinti vieną, kito sąskaita. Svarbu gerai pasirūpinti abiem. Kūnui, kaip ir žmogaus dvasiai, pridera sveikas, tinkamas ir geras rūpestis. Juk jis yra Dievo šventykla, kurioje  gyvena Kristaus Dvasia. Biblinis rūpestis kūnu – tai ir sveikas maistas, ir poilsis, ir fizinis judėjimas.
Kita vertus, uoliai besirūpinant kūnu, svarbu neapleisti ir dvasios, nes žmogus ne vien duona gyvas, bet ir kiekvienu žodžiu iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Mes, tikintieji, savo gyvenime turėtume stengtis išlaikyti auksinę pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios priežiūros. Plačiau apie tai paskaitykite H.  Hendrickso knygos „Keiskime gyvenimus mokydami“ skyreliuose „Fizinė plotmė“, „Intelektualinė plotmė“, „Socialinė plotmė“.

O bendruomeniškuose santykiuose turėtume laikytis brolių meilės, kad maistas netaptų krikščionių nesutarimų, pykčių ir susiskaldymų priežastimi. „Tas, kuris valgo – valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo – nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui“ (Rom 14, 6).

Todėl, kas laikosi sveikos mitybos ar dietos, tegul nesmerkia to, kas šito nedaro. Taip pat ir tas, kuris neskiria ypatingo dėmesio mitybai, tegul nesmerkia to, kuris šito laikosi. Juk skirtingą mūsų mitybą lemia skirtingos priežastys: ekonominės, kultūrinės, šeimos tradicijos ir papročiai. Tegul bažnyčią apgaubia brolių meilė, sveika nuovoka ir širdingas tikėjimas.

Pagarbiai,
pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.