Sutuokta šalis

Tiesos žodis

1991 m. Velykinė eisena – Evangelizacija

Sveikinu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ brolius ir seseris su bažnyčios gimtadieniu! 🙂
Prieš 24 metus, vasario 24 dieną vyko bažnyčios paskelbimo tarnavimas. Savo prisiminimais ir įžvalgomis dalinuosi šiame straipsnyje. Prisiminkime nueitą kelią kartu!

Savo šeimos, vietinės bendruomenės, rate kukliai pažymime bažnyčios 24-metų gimtadienį. 48 psalmės 12-14 eilutės paakino mane atidžiau įsižiūrėti į mūsų bažnyčios istoriją ir apmąstyti Dievo didybę ir maloningumą.

Psalmininkas atkakliai ragina Jeruzalės maldininkus apeiti aplink Siono miestą ir įsidėmėti jo šlovę: Apeikite aplink Sioną, apžiūrėkite jį, suskaičiuokite jo bokštus.Įsidėmėkite jį supantį pylimą, išvaikščiokite jo rūmus, kad galėtumėte papasakoti būsimosioms kartoms. Nes šis Dievas yra mūsų Dievas per amžius, Jis ves mus iki mirties (Ps 48, 12-4). Psalmės autorius rodo į Jeruzalės Siono tvirtovės bokštus, pylimą, rūmus, idant atėję maldininkai, Dievo tauta suvoktų savo Viešpaties ištikimybę, globą bei rūpestį, apreikštą Jeruzalės miestui, – Izraelio širdžiai. O tai suvokę, šlovintų Dievą per kartų kartas. Šis psalmės raginimas suskambo man kaip motyvas pažvelgti į mūsų bendruomenės istoriją. Siono miestas, Jeruzalė, yra bažnyčios simbolis. Į bažnyčią galima žvelgti kaip į „miestą“, kuris turi savo istoriją. Žinoma, per vieną pamokslą „išvaikščioti“ viso „miesto“ nepavyks, juo labiau detaliai išanalizuoti jo istoriją.

Šiandien noriu paliesti tik pačius pamatus, kurie dažniausiai nėra matomi, tačiau apie juos žino tie, kuriems Dievas davė malonę statyti dvasinį statinį nuo pat pradžių.

Prieš dvidešimt metų, 1991 m. vasario 24 dieną, prasidėjo autentiška Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ dvasinė kelionė, kurios keletą fragmentų noriu šiandien aptarti.

Trys liudijimai

Tiesos žodis

1993 m. Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“ atvyko į Vilniaus konferenciją

Visai neseniai besikalbėdamos su viena ilgamete bažnyčios tarnautoja prisiminėme, jog mūsų dvasinio judėjimo ištakose vyravo tam tikras supratimas apie Dievo vedimo tikrumą. Reikėjo bent trijų liudijimų, kad neabejotume Dievo darbo tikrumu ir įsitikintume Šventosios Dvasios vedimu. (1) Dievo liudijimas (transcendentinis patyrimas, sapnas, regėjimas, vaizdinys – tai charizminėms bažnyčioms būdingas bruožas). (2) Šventojo Rašto liudijimas, kuris patvirtintų Dievo vedimą Šventąja Dvasia – evangelinis pagrindas. (3) Brolių liudijimas – reikėjo kitų krikščionių vertinimo ir pritarimo. Net apaštalas Paulius vyko į Jeruzalę tartis su broliais pagoniškų bažnyčių klausimu (Apd 15). Taigi nuo pat pradžių nebuvome linkę aklai vadovautis vienu liudijimu, tarkim, tik dvasiniu patyrimu. Deja, šiandien vis dar pasitaiko tikinčiųjų ir bažnyčių, kuriems užtenka vieno vienintelio akstino – Dievo kalbėjimo: „Viešpats man pasakė…“ Tai tendencingas polinkis labai supaprastinti viso „reikalo“ esmę ir vadovautis tik subjektyviu savo dvasiniu patyrimu. Teologų kalba tariant, tai vadintume perdėtu spiritualizmu. Prieš dvidešimt metų mums reikėjo mažiausiai dar dviejų liudijimų: Šventojo Rašto – rašytinio autoriteto, ir brolių pritarimo. Šiandien tokį sąrašą tikriausiai papildyčiau dar bent keliais aspektais: tarnystės vaisiais, teologiniu išsilavinimu, krikščioniško charakterio branda.

Sutuoktuvių vaizdinys

Tiesos žodis

1991 m. Pirmasis vandens krikštas Bijotės ežere

Mūsų bažnyčios pradžioje tie trys liudijimai susipynė tarsi į vieną, „sutuoktuvių“, vaizdinį.

Dar 1990 metų pradžioje (vasario mėn.), kai tikinčiųjų grupelė jau mėnesį rinkosi mano tėvų namuose Šiaulių daugiabutyje, per vieną konferenciją Tartu mieste mačiau vaizdinį (regėjimą), giliai įsirėžusį atmintin. Tarp daugybės šviesiai apsirengusių žmonių su palmės šakelėmis jaunikis vedė nuotaką po hebrajiškahupa – uždanga (po ja žydų pora yra sutuokiama). Vaizdinyje dominavo žydų vestuvės, kurios reiškė Dievo palaimintą sandorą. Tada supratau, jog šis regėjimas simbolizuoja ne kurių nors mano pažįstamų asmenų santuoką, bet bendruomenės ir Kristaus dvasinę jungtį, nes visų veidai spindėjo šviesa ir buvo neatpažįstami. Gerai prisimenu, kaip tomis, 1990-ųjų metų pradžios dienomis tvyrojo neapsakomas jaudulys, stiprus dvasinis pakylėjimas namų grupelės susitikimuose – tarsi lauktume kažko netikėto, neįprasto. Taip tik nuotaka laukia savo jaunikio… Todėl regėtas vaizdinys nebuvo visiškai netikėtas.

Rašto liudijimas

Regėtas vaizdas man nedavė ramybės. Tuo pat metu Rašte ėmiau pastebėti, jog tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento autoriai gausiai naudoja ryškų, turtingą sutuoktuvių įvaizdį, kaip karštos ir atsidavusios Dievo meilės bei sandoros tarp Jo ir Jo tautos archetipą. Dievas arba Kristus matomas tarsi jaunikis, o Izraelis arba bažnyčia – Jo nuotaka. Biblija prasideda pirmųjų žmonių, Adomo ir Ievos, jungtuvėmis, o baigiasi Apreiškimo knygoje Dievo Avinėlio – Kristaus, antrojo Adomo, vestuvėmis su Jo Bažnyčia – antrąja Ieva. Be to, Jėzus žemiškosios tarnystės metu lygino save su sužadėtiniu ir ne kartą sakė palyginimą apie vestuvių pokylį ir jo dalyvius. Tad sutuoktuvių vaizdinys figūruoja visoje Biblijoje.

Štai kad ir Giesmių giesmė – tai meilės sandoros poema. Apaštalas Paulius paliko mums „meilės himną“, o Giesmių giesmės autorius sukūrė ištisą meilės simfoniją. Bažnyčios tėvai tikėjo, jog vyro ir moters santykiai šioje Biblijos knygoje alegoriškai simbolizuoja Kristaus ir Bažnyčios jungties slėpinį. Štai tik viena ištrauka:Mano mylimasis man kalba: „Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik. Žiema jau praėjo, lietus pasibaigė ir liovėsi. Gėlės jau pasirodė žemėje; atėjo giedojimo metas, ir balandžių garsai girdimi krašte. Figmedžio pumpurai sprogsta, vynuogynai žydi ir kvepia. Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik! Mano balandėle, gyvenanti uolų plyšiuose, parodyk savo veidą! Leisk išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas gražus ir veidas žavus“ (Gg 2, 10-12).

Jaunikis žadina savo mylimąją, savo gražuolę, balandėlę, ir kviečia ateiti paklausyti paukščių giedojimo. Kaip pavasario vėjas ir lietus po gilios žiemos budina žemę ir visa kas gyva, taip mylimojo balsas pabudina jaunąją meilei. Viskas byloja apie pradžią siautulingo pavasario, kurį mylimieji tarsi geria savo kūno pojūčiais. Štai gėlės ir vynuogynai pražydo, sprogsta figmedžių pumpurai – visa tai mato akys. Atėjęs giedojimo metas pripildo orą paukščių giesmių garsais – ausys išgirsta pavasario muziką. Galiausiai pasklinda neapsakomi visokių žiedų kvapai. Virpa visa atmosfera, prisotinta vaizdų, garsų, kvapų, ji žadina jaunųjų meilės jausmus.

Panašiai Dievo Dvasia žadino sustingusias mūsų širdis Kristaus meilei iš sovietinio režimo atšiaurios netikėjimo žiemos gniaužtų. Mes lyg sužvarbę balandėliai, pakviesti meilingų Kristaus žodžių, išlindome iš „geležinės uždangos“ uolų plyšių ir buvome pagauti dvasinio pavasario. Mūsų tikėjimo pabudimas buvo pirmoji meilė Kristui – ji užsiliepsnojo ir išsiliejo širdies giesmėmis bei meilingu maldingumu. Tomis dienomis ne vienas išgyvenome stiprią kontempliatyvią meilę Jėzui. Tomo Kempiečio žodžiai: Būti be Jėzaus – nepakenčiamas pragaras; būti su Jėzumi – džiaugsmas dangaus, tapo mūsų tikrove. Elgėmės kaip įsimylėjėliai, kurie nieko nematė, tik savo Mylimąjį. „Galėjo nieko nebūti: nei darbo, nei šilumos, nei pinigų – tas dienas prisimena viena tikinčioji – tik, kad Kristus būtų su mumis.“ Tada daug giedojome nelyginant aukštai pakilę vieversiai. Neveltui mus vadino giedančia bažnyčia. Mes visa širdimi pamilome Kristų ir giedojome gatvėse, giedojome namuose, universitete, giedojome Jam… Giesmių giesmės žodžiai puikiai apibūdina tiek vidinius mylinčiųjų jaunuolių, tiek patyrusių dvasinį atgimimą tikinčiųjų pojūčius. Tad šią knygą dera skaityti ne tik jaunavedžiams ar šeimyninių sutuoktuvių metinių proga, bet ir tikintiesiems, kurių pirmosios meilės Kristui styga šiais poetiniais žodžiais taip pat stipriai užgaunama ir suskamba sodria sujaudintos sielos gaida.

Kita Rašto eilutė, kuri mums buvo itin svarbi bažnyčios susikūrimo pradžioje, – Iz 62, 3-5. Jos dėka supratau Viešpaties pažadą, kad Jis susituoks su apleistąja šalimi. Šie Izaijo žodžiai tapo galutiniu Šventosios Dvasios paraginimu pradėti bažnyčią. Jie taip pat pilni vedybų simbolikos, kuri praplėtė mano vidinį regėjimą: Tu būsi šlovės karūna ir karališkas vainikas Viešpaties, tavo Dievo, rankoje. Tavęs nebevadins apleistąja ir tavo žemės – dykyne. Tave vadins: „Mano pasimėgimas“, o tavo šalį – ištekėjusiąja, nes Viešpats pamėgo tave, ir šalis bus sutuokta. Kaip jaunuolis veda mergaitę, taip tavo sūnūs ves tave. Kaip jaunikis džiaugiasi jaunąja, taip tavo Dievas džiaugsis tavimi (Iz 62, 3-5). Žinoma, pranašas šiose eilutėse kalba vilties žinią Izraelio tautai, guosdamas ją, kad galiausiai Dievas pasigailės savo išrinktos šalies ir ji neliks apleista, dyka. Visagalis prisimins savo sandorą su ja, kaip su savo žmona. Tačiau tą kartą, daugiau nei prieš dvidešimt metų, šios eilutės prabilo, rodos, Viešpaties balsu tiesiai mums: būsi šlovės karūna, karališkas vainikas – tai nuotakos aliuzija. Patarlių knygoje išmintinga žmona lyginama su garbės vainiku ant vyro galvos. Vainikas yra Dievo rankoje – tai Jo apsaugos motyvas. Apleista ir dyka žemė – tarytumsovietinio žmogaus bedvasis gyvenimas, kuris stokojo tikėjimo ir Dievo malonės. Išėję iš komunistinės visuomenės, visi jautėmės dvasiškai tušti ir bevaisiai. Tačiau Dievas patikino, jog parodys savo palankumą ir susituoks su apleista šalimi ir tuščia žeme: tave vadins mano pasimėgimas, o tavo šalį – ištekėjusiąja. Taigi šalis gali būti dvasiškai apleista, bevaikė, arba „ištekėjusi“. Su šalimi gali „susituokti“ ir Dievas, ir tos šalies vaikai. Penkta minėtos Izaijo ištraukos eilutė parodo tą trigubą jungtį: Dievas – šalis – šalies sūnūs, tai yra Dievas – bažnyčia – bažnyčios žmonės. Dievas džiaugiasi šalimi kaip savo nuotaka, o tos žemės sūnūs „veda“ savo šalį, – toks yra Viešpaties gerumas, apreikštas žmonėms. Šiose Izaijo eilutėse girdisi unikalus transcendentinės ir žemiškos jungties motyvas: Dievas laimina šalį, ja gėrisi, saugo ir neapleidžia, o sūnūs veda ją, pasišvenčia jai kaip mylimajai. Tik perkeltine prasme sūnūs gali vesti šalį, kuri yra jų motina. Ne vienos tautos poetai pabrėžia tokį ryšį, kai motinos žemės vaikai pašvenčia save tėvynei kaip mylimajai. Panašiai ir tikintieji, nors gimsta bažnyčioje, ją taip pat pamilsta nelyginant mylimąją. Tai dvigubas moterystės simbolis: motinos ir mylimosios. Bažnyčia, kaip ir šalis, mums tarytum motina, teikianti gyvastį, ir kaip mylimoji, kuriai aukojamės. Motina maitina, apglėbia, saugo, o mylimoji turi būti apglėbiama, mylima, saugoma. Kartais tikinčiųjų santykis į bažnyčią gali būti tik kaip į motiną: „duok“, „saugok“, „paguosk“. Tai infantilus, vien tik gavimo ryšys su bažnyčia. Bet, kai dvasiškai paaugame, vertėtų nepamiršti, jog ji yra ir mūsų mylimoji, dėl kurios aukojamės, ja žavimės ir ją puoselėjame.

Brolių liudijimas

Tiesos žodis

1991 m. Pasiruošimas vandens krikštui

Tomis dienomis parodžiau šios pranašystės žodžius pastoriui Gabrieliui Lukošiui ir paklausiau: „Kaip manai, ar šiuose žodžiuose girdisi bažnyčios gimimo motyvas? Žemė nebėra apleista, bet sutuokta, o sūnūs ją veda.“ „Visko gali būti. Pasidalink šia žinia su kitais tikinčiaisiais, grupelės branduoliu, matysi, kaip tai atsilieps jų širdyse“, – patarė jis. Tada tuo žodžiu pasidalinau su šiauliškiais. Nustebau, jog iš karto sulaukiau jų palankumo ir pritarimo. Laikas atrodė tiesiog pribrendęs bažnyčios paskelbimui. Tačiau nusprendėme neskubėti ir dar pusę metų melstis, pasninkauti dėl bažnyčios kūrimo, jog įsitikintume, kad tai ne pagal mūsų, bet pagal Dievo norus. Po pusmečio, mūsų bendruomenei toliau augant naujai įtikėjusiaisiais, 1991 m. vasario 24 dieną nusprendėme paskelbti bažnyčią.

Na, ir baigiamasis, aukščiausias akordas. Apreiškimo knyga aprašo jaudinančias dangiškas jungtuves, kur su Dievu susijungs visų tautų žmonės, visų kartų Jį mylintys Jo vaikai: Ir aš, Jonas, išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau praėjo“ (Apr 21, 2-4). Tai šlovingos Avinėlio ir Jo tautos jungtuvės. Ji – ir mylimoji, ir tauta, ir miestas su tvirtais bokštais. Nuskamba tos pačios metaforos kaip ir Giesmių giesmėje, Psalmėse, Pranašuose, kai kalbama apie Dievo nuotaką. O amžinasis Jaunikis ateina guodžiantis, mylintis, kaip tėvas priima išvargusią dukterį, kaip Dievas, apglėbiantis savo tautą, ateinančią iš dykumos, išsekintą, bet pasiekusią šlovės valandą. Šis galutinis kiekvieno tikinčiojo siekinys – dangiškosios jungtuvės, Dievo artumo simbolis, mus guodžia ir, pradėjus kelionę žemėje, kviečia eiti iki galo į tobulų santykių ir dieviškos artumos prieglobstį. Laiminga valanda, kurioje Jėzus pakviečia iš ašarų į dvasios džiaugsmą! (Tomas Kempietis)

Nuotraukos Gintauto Tumulio

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.