Susitikimas prie tuščio kapo

kapasVelykų rytas – viena šviesiausių ir viltingiausių akimirkų visoje žmonijos istorijoje bei Dievo Atpirkimo dramoje! Tai pergalingai patekėjusi aušra virš nuodėmės ir mirties tamsos.

Tai Dievo teisumo ir teisingumo triumfas prieš panieką, atmetimą ir nuopuolio pasekmes. Prisikėlimo rytas – tai Gyvybės proveržis, įveikęs nepelnytą, tačiau sąmoningą Dievo Sūnaus mirtį už mūsų nuodėmes. Prisikėlimas – tai atviri vartai į amžinąjį gyvenimą kiekvienam, kas tiki Kristaus auka!

Kristus pirmasis kaip paukštis ištrūko iš mirties gniaužtų į laisvę ir nuėjo pasitikti savo liūdinčių ir sielvartaujančių mokinių! Tačiau tik pasirodžius gyvam Jėzui įvyksta Marijos Magdalietės, o po to ir kitų mokinių, vidinė transformacija.

Šia proga kviečiu nusikelti į pirmąją prisikėlimo dieną ir nueiti prie Kristaus kapo, kartu su Marija Magdaliete pasitikti Tą, kuris buvo miręs ir prisikėlė!

Liūdinčios sielos troškimas

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo prie kapo ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuristas. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur Jį padėjo.“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapą. Pasilenkęs jis pamatė numestas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir pamatė numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tada įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad Jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo. O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno. Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo.“. Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. Jėzus jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu.“. Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“). Jėzus jai tarė: „Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’ „. Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką Jis jai sakęs (Jn 20, 1-18).

Evangelistas Jonas pasakoja savo versiją apie tai, kas įvyko prie Kristaus kapo pirmąją savaitės dieną po Jo nukryžiavimo. Šiame pasakojime matome du pagrindinius veikėjus – Mariją Magdalietę ir Jėzų. Antraeiliame epizode pasirodo Petras ir Jonas. Anot Jono pastebėjimų, Kristus pirmiausia pasirodė Marijai, po to mokiniams, – tos pačios dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, juos aplankė Jėzus (Jn 20, 19). Marijos susitikimas su Prisikėlusiuoju yra visokeriopai įdomus ir iškalbingas.

Kodėl Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai?

Norint atsakyti į šį klausimą, svarbu pasvarstyti apie moterų, sekusių Jėzumi, fenomeną. Moterys, patyrusios Kristaus gelbstinčią, gydančią ir išlaisvinančią malonę, tapo ištikimomis Jėzaus mokinėmis. Jos kartu su Juo atkeliavo iš Galilėjos į Judėją, rėmė savo turtu ir buvo naudingos visokiu patarnavimu (Lk 8, 1-3; 23, 55-56). Kristaus žemiško tarnavimo metu moterų tarnystė nebuvo viešai matoma, ji tarsi slėpėsi apaštalų vyrų „šešėlyje“. Tačiau sunkiausią Mokytojo valandą – Kristaus Pasijos metu – moterys „nušvito“ neįtikėtinai ryškiai.

Moterys lydėjo Jėzų visame kančios kelyje iki kryžiaus mirties Golgotoje bei kūno paguldymo kapan. Jų ašaros vilgė Jėzaus žaizdas, o atvirai parodyta meilė, atjauta ir empatija lengvino Mokytojo patiriamą kančią. Ortodoksų bažnyčioje šias moteris įprasta vadinti bogomilicomis (rus. klb.) – moterimis, ypatingai mylinčiomis Dievą. Apie jų meilę, atsivėrusią Kristaus kančioje, taikliai rašo Jonas Auksaburnis (Chrizostomas, IV a.): Ne tiek nuostabu matyti, kaip moterys, sekusios Jėzumi, visa širdimi prisirišo prie Jo – mūsų Gelbėtojo – tomis dienomis, kai per Jo nusižeminimo skraistę švietė Dievo šlovė stebuklais ir negirdėtais žemėje pamokslais. Bet labiau neįtikėtina regėti jų nesusvyravusią meilę Viešpačiui, kai Jis, pažemintas ir išniekintas, buvo atiduotas mirčiai[1].

Sugrįžusios nuo Kristaus kapo, į kurį buvo paguldytas Jėzaus kūnas, moterys skubėjo prieš sabatą ruošti kvepalus ir tepalus, skirtus Mokytojui pagerbti (žr. Lk 23, 56). O ryte, dar nesulaukusios aušros, bėgo prie Jėzaus kapo, kur jas džiaugsmingai sutikto angelai. Jono evangelijoje iš visų moterų išskiriama Marija Magdalietė. Jai pirmai pasirodė pats Jėzus. Tarsi jos liūdesio naktis būtų tamsiausia, gedėjimas sunkiausias, o meilė stipriausia. Kristus Magdalietę atranda prie tuščio kapo vidinėje desperacijoje, stovinčią lauke ir verkiančią (Jn 20, 11). Pradžioje, užkalbinta Jėzaus, ji Mokytojo neatpažįsta. Kristaus veidą dengia prieblanda ir jos ašarų gausa. Iš kur ši desperacija kyla?

Vidinė kontempliacija

Paminėsiu dvi vidines jėgas, kurios motyvuoja žmogų dėl Kristaus elgtis panašiai kaip Marija Magdelietė. Šias jėgas galėtume vadinti kontempliacinio dvasingumo varikliais. Pirmoji – vidinis sielos troškulys – uolus Dievo veido ieškojimas. Šią sielos būseną puikiai atvaizduoja Psalmyne ištroškusios elnės metafora, kurios troškulys ją intuityviai veda prie upių, ji uodžia vandens gaivų kvapą kažkur netoli ir skuba link jo. Taip ištroškusi žmogaus siela skuba pas Gyvąjį Dievą. Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? Ašaros man buvo duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: „Kur yra tavo Dievas?“ (Ps 42, 1-3).

Magdalietė ieško Mokytojo kūno priešaušrio tamsoje, su ašaromis ir skambančiu pasąmonėje klausimu: „Kur dabar tavo Dievas, kurį tu mylėjai?“. Ji ieško Jėzaus net tada, kai kitiems mokiniams pritrūksta ryžto Jo ieškoti. Marijos pakviesti Petras ir Jonas prie kapo įsitikino, kad jis tuščias. Pamatę drobules, širdies gilumoje patikėjo Jo prisikėlimu, bet nieko kito nematę grįžta namo. Tačiau Marija nenurimsta nei pamačiusi angelus, nei išgirdusi jų žinią: „Jis prisikėlė!“ Atrodytų, jos neguodžia stebuklinga, džiugi žinia, ji gali nurimti tik paliesta paties Dievo. Todėl pasirodęs Jėzus jos klausė: Moterie, ko ieškai!

Argi taip trokštantis Dievo žmogus nebus palaimintas? Ar Kristus gali praeiti pro tą, kuris visa širdimi ieško Jėzaus savo skausme, liūdesy ar desperacijoje?

Antroji vidinė jėga – meilė – Dievo meilė ir artimo meilė, kuri suteikia kiekvienam žmogui galios įveikti visas kliūtis, atstumus, sunkumus. Kaip toji meilė atsiranda žmogaus gyvenime? Kartą Jėzus vieno fariziejaus namuose pasakė: Kam daug atleista, tas stipriai myli (Lk 7, 47). Tą kartą viena žinoma miesto paleistuvė nuplovė Kristaus kojas, atlikdama atgailos ir nusižeminimo aktą. Visi ten susirinkę pasmerkė moterį ir Kristų. Tačiau Jėzus išteisino. Stiprios meilės ištaka yra suvoktas nuodėmių, kalčių, skausmo ir skriaudos svoris bei patirtas Dievo atleidimas. Tą dieną, kai suvokiame, kiek daug mums Dievas atleido, užsidegame meile Jam. Ir atvirkščiai – kam mažai atleista, tas mažai myli (Lk 7, 47). Jei nesuvokiame, kaip stipriai esame sugedę, manome, kad esame pakankamai geri, tada tuščiai pasipučiame, liekame tamsoje ir nesuprantame nuopuolio pasekmių savo gyvenime. Tuomet menkai mylime Dievą. Kas gali stipriau mylėti už tą, kuriam daug atleista?

Magdalietė patyrė Dievo atleidimą. Jos gyvenimą valdė septynios dvasios – septynios didžiulės negandos destruktyviai veikė moters gyvenimą diena iš dienos. Nežinome, kokios tai buvo dvasios, todėl nespėliosime. Tačiau netyrų, kankinančių dvasių skaičius parodo, jog Marijos Magdalietės situacija buvo sudėtinga (Lk 8, 2). Jėzus ją išgydė, išlaisvino ir priėmė. Kai mums atleidžia mažą skolą – vienoks džiaugsmas, bet kai mums atleidžiama didelė skola, viso gyvenimo skola, kurios negalime išsimokėti, – visą gyvenimą liekame dėkingi.

Krikščionių tradicijoje Marija Magdalietė yra stiprios meilės Kristui pavyzdys. Jos dvasinė meilė vedė tamsoje Kristaus link, todėl ir paties Dievo meilė ją pasitiko ties mirties vartais Gyvenimu ir Prisikėlimu. Pacituosiu Kryžiaus Jono žodžius, nusakančius Marijos meilės gelmę. Pagal juos Angelė Joknytė sukūrė giesmę „Tamsiąją naktį“[2]: Tamsią naktį, degdama meilės ilgesiu, o palaiminga lemtie! Tamsioje slaptoje ir apsisiautusi, visiems namuose sumigus, palaimingąją naktį, niekam nematant, ir nieko pati nematydama, be šviesos, be palydos, išskyrus Tą, kuris buvo širdyje. Meilė vedė ten, kur manęs laukė Ištikimasis, tenai, kur, buvo vien Jis! Užmiršau save, galva prie Mylimojo nusviro, išnyko viskas ir rūpesčių neliko, juos palikau aš tarp lelijų!

Prisikėlimas pasitinka

Prisikėlęs Jėzus pasitinka žmogaus troškimą – uolų ieškojimą ir širdies meilę tamsiausią valandą. Kas trokšta ir myli, nebus apleistas Dievo! Gyvas Kristus pasitiko Magdalietę jos meilės naktyje bei pakeitė gyvenimo kryptį: nuo gedėjimo į misiją. Eik ir pasakyk mano broliams: ‚Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą!‘ (Lk 20, 17). Gyvenime atsiduriame situacijose, kurių kiti negali pereiti vietoje mūsų. Patiems tenka tamsią naktį keltis, eiti, gyventi, ieškoti ir mylėti, o gyvas Kristus pasitinka priešaušrio tamsiausią akimirką su pakeičiančia jėga. Jis paguodžia ir siunčia kitus guosti.

Prisikėlęs Kristus teguodžia jus savo artumu ir gyvuoju žodžiu gražų Velykų rytą!

[1] azbyka.ru/dictionary/12/mironositsy-all.shtm
[2] Angelė Joknytė. Giesmių albumas „Tavo artume“, 2012.

Dalinkimės:

1 komentaras

  1. Viešpatie, ieškau Tavęs, mano „Rabuni“, mano gelbėtojau. Sužaltasis iki neatpažinimo kūne, begalinėje kančioje, nešęs kryžių, leidęs save nukryžiuoti, pažeminti, paniekinti… už mus. Aš turėjau būti toje vietoje, o Tu mano „Didžioji meile“, atsistojai ir viską padarei už mane….Nėra tokių padėkos žodžių, kurie galėtų išreikšti tą širdies dėkingumą… Tu , Viešpatie, savo auka, sudraskei grandines kausčiusias mano sielą ir dvasią išleidai į laisvę
    „Balandėlę“, kad jį krykštautų ir džiūgautu tavo laisvėje. Ji Tavo nuosavybė Viešpatie, Tavo
    aukos vaisius…. Aleliūja, Aleliūja, Aleliūja….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.