Sudužusi širdis – brangi Dievo akyse (I)

Sudužusi širdis – brangi Dievo akyse (I)Šiame publikacijų cikle norėčiau pasidalint savo pamąstymais apie sudužusią širdį. Pastaruoju metu mintimis dažnai sugrįžtu prie šio klausimo.

Aptinku, kad žmogaus širdis apsprendžia svarbiausias jo gyvenimo sferas. Bendravimą su Dievu ir su artimu, požiūrį į aplinką ir jos procesus, mūsų vertinimus, pasirinkimus, tai, kokie esame viduje daro įtaką įsitikinimams ir darbams. Pati sau svarstydama, matau, jog sudužusi dvasia vis labiau tampa svarbi dvasinė reikmė mano kaip krikščionės bei bažnyčios ganytojos gyvenime. Todėl kviečiu Jus drauge pamąstyti apie tai, keliaujant kelių straipsnelių eilutėmis.

***

Manau, nesuklysiu pasakius, kad „sudužusiai širdžiai“ yra sinonimiškos ir kitos Biblijos sąvokos: nuolanki dvasia, atgailaujanti širdis, minkšta širdis, vargšai dvasia, trokštantys ir alkstantys teisumo, palūžusi nendrė, gruzdantis dagtis… Šiomis ir kitomis sąvokomis apibūdiname širdies nusižeminimo būseną, kuri dažnai nesuprantama ir mažai vertinama šiuolaikinėje pragmatiškoje postmodernistinėje visuomenėje. Neretai pasitaiko, kad mes, žmonės, apie nusižeminimą, pažeminimą ir silpnumą mąstome kaip apie blogybę, kuri nėra priimtina stipriųjų susibūrimuose. Visi nori atrodyti stipresni nei iš tiesų yra, kad tokiu būdu galėtų išgyventi atšiauriame pasaulyje, kuriame „laimi stiprieji“. Toks yra žmogaus pasaulis. Tačiau kitaip mąsto Dievas. Dangaus karalystė, Jo buvimo vieta, Jo rojus atrodo kitaip.

Pažvelkime į kai kurias Rašto eilutes, kurios aiškiai tai patvirtina.

Iz 57, 15 „<…Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį“.

Ps 34, 18 „Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi.“

Ps 51, 17 „Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.“

Pat 16, 19 „Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais.“

1 Pet 5, 5-6 „<… Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus.“

Iš Dievo minčių galime aiškiai pastebėti, kaip giliai Viešpats vertina sudužusią širdį. Jis nepaniekina nusižeminusių ar pažemintųjų, bet atvirkščiai, gyvena su nuolankios dvasios žmonėmis. Dievas nori būti šalia sudužusių. Jis teikia jiems atgaivą, nes pastarieji geriausiai atsiveria Dievo gyvybės vandenims. Biblijoje nuolat skamba kvietimas trokštantiems, išsekusiems, besisielojantiems ateiti pas Viešpatį, gerti dovanai ir atsigaivinti. Dievas priima sudužusią širdį kaip auką, nes ji geriausiai atspindi tikrąją žmogaus padėtį. Dievo akyse, būdami silpni, būname savimi. Tada esame tikriausi ir nuoširdžiausi. Kai mąstau, ką galėčiau paaukoti Dievui, kuris visa turi ir Jam nieko netrūksta, suprantu, kad tai galėtų būti mano nuoširdumas. Be to Viešpats veikia ir gyvena mumyse, laimina ir atsiveria, kai esame jautrūs, atgailaujantys, nuolankūs. Visa tai atveria Dievo malonę mūsų tarpe kaip niekas kita. Ne mūsų stiprybės, talentai ir privalumai dovanoja apreikštą Dievo gerumą, bet sudužusios širdys. Pasipuikavimas ir varžymasis, kito paniekinimas ir laikymas mažiau vertesniu, užkerta kelią skleistis Dievo malonei bažnyčioje. Kristaus kūnas iki šiol išgyvena istorinių susiskaldymų pasekmes, karo stovį tarp atskirų konfesijų ir denominacijų, nesusikalbėjimo ir nepakantumo krizes įvairiose pasaulio tautose.

Kartą savęs paklausiau: „Ar mes galime pateisinti savo priešiškumą ir neapykantą kitiems: kitaip mąstantiems, kitaip atrodantiems, kitaip kalbantiems, kitaip tikintiems žmonėms? Ar galime pateisinti šovinistines mintis šeimose, bažnyčiose, tautose?“ Žinoma, yra įprasta stengtis teisinti savo neapykantą per patirtų istorinių skriaudų prizmę. Bet ar tai – teisinga? Juk negydomas sužeistumas ir užgautos ambicijos veda tik į pykčio aklavietę. Tuo tarpu Evangelija skelbia: “Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę, <…> palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą, <…> palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais…“ (Mt 5, 5, 8, 9). Kažkas turėtų sustoti kariavęs, nekentęs, piktinęsis… ir nusižeminęs pradėti ieškoti taikingų, romių ir dievotų būdų įsisenėjusioms problemoms spręsti. Todėl Dievas ragina Savo vaikus būti šios žemės druska, atrasti nuolankios dvasios kelią bei tapti šiame priešiškame pasaulyje guodėjais visiems, jauniems ir seniems, vyrams bei moterims, visų tautų žmonėms. Manau, jog šiandien Bažnyčiai aktualu apsivilkti Kristaus nuolankumu, kaip niekad anksčiau, jog Dievas galėtų gydyti tautų žaizdas.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.