Su mumis per visas dienas

Su mumis per visas dienasŠtai Jis yra Alfa ir Omega.
Štai Jis yra Pradžia ir Pabaiga –
nenusakoma pradžia ir nesuvokiama pabaiga:
Štai Jis yra Kristus.
Štai Jis yra Karalius.
Štai Jis yra Jėzus.
Štai Jis yra Vadas.
Štai Jis yra Viešpats.
Štai Jis iš mirusių prisikėlė!


Štai Jis Tėvo dešinėje sėdi.
Jis neša Tėvą ir pats yra nešamas Tėvo,
Jam šlovė ir galybė per amžių amžius. Amen.
Ramybė perrašančiam ir skaitančiajam,
ir mylintiems Viešpatį tyromis širdimis.
(Melitonas Sardietis apie Paschą (II a.).)

Velykinį straipsnį pradėjau II a. Sardų vyskupo Melitono homilijos Apie Paschą žodžiais. Tai vienintelis gausiai rašiusio vyskupo kūrinys, datuojamas 160–170 m., išlikęs visas ir galbūt susijęs su to amžiaus Bažnyčios ginčais dėl Velykų šventimo datos ir Kristaus, kaip Dievo bei Žmogaus, dvejopos prigimties. Iškilus velykinis tekstas pasižymi paprastumu ir paslaptingumu, pranašiška ištarme, Senojo ir Naujojo Testamentų slėpininga darna ir įsikūnijusio mūsų Atpirkėjo tiesa. Skaitant šias eilutes, lyg pertapai prisikėlusio Kristaus šlovės „ikoną“ ir tuo pačiu garbini, aukštini Jį kaip gyvą Viešpatį, kuris, anot Melitono, nemirtingas dėl prisikėlimo iš mirusiųjų.

Kristus prisikėlė! Velykos – Kristaus prisikėlimas – tai Evangelijos, teisingumo ir gyvenimo triumfas – pergalė prieš mirtį, nuodėmę ir prakeikimą.

Prisikėlimas, kaip ir Kristaus mirtis ant kryžiaus, yra viena pagrindinių krikščioniško tikėjimo tiesų, todėl jai daug dėmesio skyrė apaštalai, Bažnyčios Tėvai ir visų kartų krikščionys. Kristaus prisikėlimas atbaigė atpirkimą ir atvėrė kelią pas Dievą: Einu pas Dievą ir jūsų Tėvą! (Jn 20, 17). Kur Aš nueisiu, ir jus ten pasiimsiu (Jn 14, 3).

Tačiau iki tos dienos prisikėlęs Kristus mus lydi žemiškoje mūsų kelionėje, mūsų misijoje.

Misijos pradžia

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, jie garbino Jį, tačiau kai kurie abejojo. Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen“ (Mt 28, 16–20).

Evangelistas Matas pasakoja prisikėlimo istoriją per pasaulinės misijos prizmę. Kai keli Jėzaus mokiniai ten, ant Galilėjos kalno, suabejoja Jo prisikėlimu, Jėzus siūlo Tėvo Jam duotą prisikėlimo valdžią ir jėgą išbandyti misijos laukuose. Čia apreiškiama Gyvojo Dievo galia. Todėl prisikėlimo rytą galime vadinti nauju Bažnyčios puslapiu, Jos misijos užuomazga, kai iš naujo suburiami silpni ir abejojantys, pasklidę ir nuliūdę apaštalai, Jėzaus mokiniai, vyrai ir moterys. Nors jie dar sužeisti, tačiau šioje vietoje pasigirsta „naujas šūvis“ prie „atnaujintos starto linijos“. Prisikėlęs Jėzus buria netobulus, sutrikusius mokinius ir siunčia į visą pasaulį, pažadėdamas visada būti su jais.

Prisikėlimas – tai mokinių pašaukimo atnaujinimas

Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite (Mt 28, 7).

Jis eina pirma jūsų į Galilėją – ši frazė Mato evangelijos pabaigoje nuskamba net tris kartus. Pradžioje, dar prieš savo suėmimą, Jėzus pažada mokiniams: nors, ištikus ganytoją, jie ir išsisklaidys kaip avys be piemens, bet po visų dramatiškų įvykių Jis sutiks juos Galilėjoje (Mt 26, 31–32). Po to ankstų prisikėlimo rytą, auštant pirmajai savaitės dienai, moterys skubėjo prie Kristaus kapo. Ten moterims pasirodė angelas, kuris liepė skubiai pranešti mokiniams žinią, jog prisikėlęs Jėzus eina pirma jų į Galilėją (Mt 28, 7). O galiausiai ir pats Jėzus, sutikęs moteris jau kelyje, tarė: Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys (Mt 28, 10). Evangelistas Matas, atrodo, sąmoningai nemini Jėzaus pasirodymų po prisikėlimo Judėjoje, kuriuos aprašo kiti evangelistai, ir išskiria tik Galilėją.

Ką autorius tuo nori pasakyti? Gal tai, kad Judėja tapo Kristaus teismo ir atmetimo vieta? O gal tai, kad Galilėja buvo Jėzaus ir Jo mokinių pasirodymo, pašaukimo ir tarnavimo vieta, – toji pagonių Galilėja, tamsoje tūnanti tauta, dvasinių vargšų, kurių Dievas pasigailėjo, slėnis? Mokiniai vėl turėjo sugrįžti į tą slėnį, kur buvo pirma atrasti, pašaukti ir išsiųsti tarnauti. Gal Matas nori pasakyti, kad Kristus eina pirma savo pasklidusių mokinių į pradžių pradžią, į žemumą, į tamsią sudužusių širdžių Galilėją ir ketina juos vėl surinkti ir atnaujinti jų pašaukimą? Ten, kur jiems pasirodė, kur pirmą kartą juos šaukė, kai jie buvo žvejai…

Kokia paguoda! Net jei kuriuo nors gyvenimo metu, kai būname sukrėsti, lyg pametę Kristaus žvilgsnį, nusisukę nuo duoto pašaukimo, galime viltis, kad Kristus eina pirma mūsų į tą žemumą, kad ten sutiktų ir atnaujintų mus! Tikėk tuo. Turime suvokti, jog atstatančioji ir suburiančioji jėga yra Kristuje. Jei esame sutrikę, blaškomi jausmų ir pasirinkimų, nebepasitikime niekuo, dvejojame ir nežinome, kuria kryptimi eiti, supraskime – mes negalime bėgti greičiau už Jį. Jis nurodo kryptį – eikime į savo Galilėją. Jėzus bus ten pirma mūsų. Jis iš naujo pasitiks mus mūsų žemumose ir būtent ten iš naujo prabils apie misiją.

Prisikėlimas – tai Jėzus su mumis per visas dienas

Galilėją juosia gražūs žaliuojantys kalnai. Po prisikėlimo mokiniai privalėjo įkopti į kalną, kurį jiems nurodė Jėzus. Kalnas Biblijoje simbolizuoja susitikimą su Dievu, atsiskyrimo vietą. Į kalną kopė Mozė, kur Dievas kalbėjosi su juo iš rūkstančio debesies. Karmelio kalnas buvo pranašo Elijo bendrystės su Dievu vieta. Ant kalno įvyko Kristaus atsimainymas trijų mokinių – Petro, Jono ir Jokūbo – akivaizdoje. Nuo kalno Jėzus paskelbė savo mokiniams garsiuosius palaiminimus, kurie įkūnija Evangelijos dvasią. Kalnas buvo ir toji vieta, ant kurio užkopęs Kristus pasišaukė mokinius, kad padarytų savo apaštalais ir pasiųstų skelbti Dievo karalystę (Mk 3, 13–14). Kalnas yra ne tik atsiskyrimo vieta – nuo kalno viskas geriau matosi. Įkopęs į kalną, gali toli matyti – kiek akys aprėpia. Kalnai atveria platesnį horizontą.

Ant kalno Jėzus vėl pasirodė mokiniams ir suteikė jiems valdžią skelbti Dievo karalystę, tik šį kartą ne vien pasklidusioms Izraelio avims, bet visam pasauliui, visų tautų žmonėms. O šiuose plačiuose misijos laukuose Kristus pažadėjo savo mokinių niekuomet neapleisti, bet būti kartu per visas dienas.

Bažnyčia vis dar vykdo Kristaus misiją, kuri buvo jai patikėta prisikėlimo rytą. Kristaus prisikėlimas mus įpareigoja gyventi ne dėl savęs, bet dėl kitų. Paradoksalu tai, kad Galilėjos žemumose pašaukimas atnaujinamas, bet išsiuntimas įvyksta ant kalno. Dalyvaudami šioje misijoje, nesame vieni – liudydami, krikštydami, mokydami žmones Kristaus mokymo, patiriame prisikėlusio Kristaus galią.

Prisikėlęs Jėzus skelbia Bažnyčios misiją ir nuo tada iki šiol yra kartu su mumis kiekviename pasaulio kampelyje, kai Jam tarnaujame. Misijose Jį patiriame kaip prisikėlusį Kristų, karalių Karalių, tautų Valdovą ir visatos Viešpatį per visas gyvenimo ir tarnavimo dienas.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.