Socialinė veikla vesliškoje tradicijoje

Džonas VeslisBūdami jauna krikščionių bendrija „Tikėjimo žodis“ Lietuvoje, neseniai pažymėjusi 25 – ąsias gyvavimo metines, vis dar esame ieškojimų ir atradimų, kūrimosi ir įsišaknijimo kelyje įvairiose bažnyčios ir visuomenės srityse.

Socialinė veikla nėra išimtis. Kaip krikščionys, esame neabejingi visai žmonių bendruomenei ir joje veikiantiems veiksniams, bei stengiamės individualiai, pasinaudodami pilietine teise, ir bendruomeniškai atliepti į kai kuriuos visuomenės poreikius, parodant krikščioniško tikėjimo esmę – meilę artimui, kartu dalinantis ir Evangelijos gelbstinčia žinia. Vis tik suprantame, kad esame pakankamai jauni ir neturime gilių socialinės veiklos tradicijų. Todėl nusprendžiau paanalizuoti vesliškojo tikėjimo tradiciją socialiniu aspektu, kuri gyvuoja 200 metų ir neabejotinai yra turtinga tokios veiklos patirtimi bei vaisiais.

Šiame darbe nagrinėju kelis klausimus:
1. Socialinės veiklos aspektai Veslio teologijoje ir jo gyvenime.
2. Šiuolaikinio metodizmo visuomeniškumo ir socialinės veiklos gairės.

Asmeninio ir visuomeninio šventumo nuostatos Džono Veslio teologijoje

Kaip žinia, Džono Veslio teologijoje vyravo trys svarbiausios doktrinos: atgaila, tikėjimas ir šventumas. Tačiau labiausiai pabrėžiamas tikinčiojo pašventinimas. „Pirmoji iš jų yra religijos prieangis, antroji – durys, trečioji – pati religija“ (Dž. Veslis, WJWJ, VIII, 472). Nors krikščionio šventumo ir tobulumo siekimas buvo viena pagrindinių doktrinų, tenka pastebėti, kad Džonas Veslis stengėsi išlaikyti balansą tarp tikinčiojo vidinio gyvenimo ir išorinio bažnyčios tarnavimo. Jis mato šventumą ne kaip žmogų užsklendžiančią savyje priemonę, bet kaip tą, kuri atgręžia tikintįjį visuomeninei tarnystei. Jam biblinis šventumas yra kur kas daugiau nė asmeninio pamaldumo puoselėjimas. Meilė Dievui skatina mylėti artimą, trokšti teisingumo ir siekti atnaujinti pasaulio gyvenimą.

Vesliui šventumas, tai Dvasios vaisius krikščionyje, tai ne kas kita, kaip Dievo meilės apraiška. Savo pamoksle apie Dievo meilę jis pastebi krikščioniško gyvenimo laipsniškumą, kuris atsiveria 1 Kor 13, 1 – 3. „Šv. Paulius pradeda pačioje žemiausioje pakopoje, sugebėjimas gerai kalbėti, ir veda žingsnis po žingsnio vis aukščiau už prieš tai buvusį lygmenį, kol pasiekia patį aukščiausią lygį. Virš kalbėjimo yra pranašavimas, virš pranašavimo – tikėjimas, gailestingumo darbai – žingsniu aukščiau nė tikėjimas, o kentėjimas dėl teisumo – aukštėliau nė geri darbai. Tačiau nėra nieko aukštesnio už krikščionių meilę; artimo meilę, plaukiančią iš Dievo meilės“ ( J.Weslay, Sermon 91, „On Charity“, 6).

Be to Veslis pastebi, kad asmeninis šventumas ir visuomeninė tarnystė glaudžiai siejasi tarpusavyje. Jis nedviprasmiškai teigia, jog vidinis žmogaus pašventinimas neišvengiamai veda jį atlikti gerus darbus, kuriuos apibūdina kaip „švento gyvenimo meną“ (WJWJ, VIII, 323). Savo „Bendrosiose taisyklėse“ jis kalba apie būtinybę vengti asmeninių blogybių ir negarbingumo bei visiems parodyti gailestingumą, pasirūpinti beturčiais, atsisakyti savo gerovės dėl kitų, žodžiu ir darbu liudyti Evangelijos galią. Jis nuolat primena, kad nėra kito šventumo, o tik šventumas žmonėms ir tarp žmonių. Todėl Dž. Veslis atkakliai tvirtino, kad „krikščionybė iš esmės yra visuomeninė religija; stumti ją į nuošalę – reiškia sugriauti“ (SSS, 381 – 82).

Džono Veslio filantropija

XVIII a. buvo didelių permainų laikas – garsi švietos epocha. Ji apima politikos ir valstybingumo, mokslo ir meno, filantropijos ir socialinio teisingumo sritis. Žmogaus teisių srityje vyko nepaprastai nuožmi kova su žmogaus orumą žeminančia vergove. Tuomet, Dž. Veslis būdamas garsiu anglikonų evangelistu, teologu, metodizmo įkūrėju, tai pat nenuilstamai puoselėjo atjautos ir socialinio teisingumo nuostatas bei tapo ne vienos filantropijos srities pradininku.

Dž. Veslio nuopelnai įvairiose socialinio gyvenimo srityse yra nenuginčijami ir akivaizdūs. Angliakasių mokykla Kingswoode ir našlaičių namai Newcastle 1742 m. – tai jo ankstesniaisiais tarnavimo metais parodytas rūpestis socialiai pažeistoms žmonių grupėms. Skurdas, nedarbas, vargas, ligos ir didelis mirtingumas skatino ieškoti kuo įvairesnių veiksmingų, kartais žūtbūtinių, būdų ir priemonių: kurti darbo vietas, rūpintis ligoniais, nemokamai rengti ir maitinti vargstančius, steigti labdaringas švietimo ir gydimo įstaigas, teikiant nemokamą medicininę pagalbą Liejykloje, West Street‘e Londone, Bristolyje (per šešis mėnesius Londone apsilankė 600 pacientų. Bristolio labdaringa medicinos įstaiga neužilgo taip pat turėjo jau 200 lankytojų). Neatsitiktinai Veslį galime laikyti sterilios medicinos priemonių pradininkų, tą, kuris mėgo sakyti: „švara yra sekanti dorybė po dievotumo“.

Be to, West Street Koplyčios Londone pastato frontonas buvo naudojamas kaip lauko virtuvė nemokamam vargšų maitinimui. Ten, taip pat buvo įsteigta švietimo įstaiga – labdaros mokykla bei drabužių ir maisto surinkimo tarnyba, kuri rūpinosi vargingaisiais. Tuomet tarp Veslio bendradarbių ir savanorių, kurie tarnavo vargšams, lankė ligonius namuose buvo paplitusi auksinė taisyklė : „Jei tu negali palengvinti vargšų kančios, neliūdink jų; jei neturi ką duoti, duok bent švelnius žodžius; saugokis šiurkštumo ir atžagarių žodžių. Pasistenk pats pabūti vargšo vietoje, kad galėtum elgtis su juo kaip Viešpats elgtųsi su tavimi“ („John Wesley the Methodist: a plain account of his life and work“ by a Methodist Preacher. The methodist book concern. New York, 1903. Chapter XVII).

Kaip žinia, to meto kultūrą krėtė dar vienas, šiandien sunkiai suvokiamas, socialinės neteisybės reiškinys – prekyba vergais. Viljamo Vilberforco vardas siejamas su vergovės panaikinimo šalininkais. Jis buvo vienas iš tų, kuris radikaliai kovojo su tuo žmogaus orumą žeminančiu reiškiniu. Viljamas nebuvo vienišas šioje kompanijoje prieš vergovę. Dž Veslis, ragino ryžtingai tęsti pradėtą kovą. Jis savo laiške rašė tuomet dar ką tik atsivertusiam Vilberforcui:

„Jei Dieviškoji jėga neiškėlė tavęs būti <…contra mundum (šventai radikaliu), nematau, kaip galėtum šlovingai priešintis tai bjauriai piktadarystei, kuri yra religijos gėda, Anglijos gėda, žmonijos gėda. Jei Dievas nepakėlė tavęs šiam dalykui, tave išvargins žmonių ir velnių priešinimasis, tačiau jei Dievas už tave, kas gali būti prieš tave? Ar jie visi drauge sudėjus stipresni už Dievą? Tik nepailsk daryti gera. Eik pirmyn Dievo vardu ir Jo galybės jėga, kol Amerikos vergovė, didžiausia blogybė po saule, išnyks prieš ją.“ (Č. Kolson. „Meilė Dievui“. LKGD, 2003, psl. 183).

Dž. Veslis, jau būdamas visai arti savo žemiškojo bėgimo pabaigos, tebesirūpino teisingumu ir ragino radikaliai kovoti su socialine neteisybe, kuri buvo viso anglosaksiško pasaulio, tuo pačiu ir krikščioniško pasaulio, gėda.

Šiuolaikinio metodizmo visuomeniškumo ir socialinės veiklos gairės

Dž. Veslio teologijos, jo gyvenimo bei ankstyvojo metodizmo nuostatų ir darbų pasėkoje vesliškoji tradicija puoselėjo bei tebepuoselėja socialinį tarnystės aspektą postmodernistiniame pasaulyje, ieškodami šių dienų visuomeninių aktualijų ir jų sprendimo būdų. Jie siekia pritaikyti praktinį teologijos aspektą į mus supantį pasaulį. Vesliškoji tradicija apibrėžia savo visuomeninius principus Disciplinų knygoje šiais žodžiais:

Mes teigiame, jog asmeninis išganymas visuomet skatina krikščionišką misiją ir patarnavimą pasauliui. Sujungdami širdies polėkius ir rankų darbus, patvirtiname, kad asmeninis pamaldumas, Evangelijos liudijimas ir visuomeninė krikščioniškoji veikla vienas kitą papildo bei sustiprina. (Disciplina, 47)

Mes skelbiame ne asmeninę Evangeliją, kuri lieka nebyli svarbiais visuomeniniais klausimais; mes skelbiame ne visuomeninę Evangeliją, kurioje nekalbama apie asmeninį nusidėjėlių pasikeitimą.

Esame įsitikinę, jog Geroji Naujiena apie Dievo karalystę turi teisti, atpirkti ir pakeisti nuodėmingas visuomenines mūsų laikų struktūras. (Disciplina, 49)

Šiuolaikinė Jungtinių Metodistų bažnyčia yra apibrėžusi šešis Bendrus Bažnyčios ir Visuomenės principus, kuriuose atsispindi bažnyčios santykis į natūralųjį pasaulį, į žmonių bendruomenę ir individą, socialinę, ekonominę, politinę ir tarptautinę visuomenę. Bažnyčia ir jos nariai, pritardami visokeriopam progresui, remia ir siekia aktyviai dalyvauti, kuriant ekologiškai, bendražmogiškai, socialiai, ekonomiškai, politiškai lygiateisišką bei pusiausvyrą išlaikantį pasaulį, vedantį į aukštesnės kokybės ir taikingą gyvenimą visai Dievo kūrinijai. Be abejonės, visi kūrinijos tvarkos aspektai yra Dievo įsteigti, o žmogus raginamas visais atžvilgiais jautriai tai prižiūrėti, globoti bei teisingai tvarkytis su tuo, kas jam patikėta, idant kiekviena esanti ir būsima žmonijos karta galėtų džiaugtis dieviškąja kūrinija iki bus įsteigta eschatologinė karalystė.

Bibliografinis sąrašas:
Kenneth Cain Kinghorn. „Malonės Evangelija“, Išgelbėjimo kelias pagal veslišką tradiciją. Abingdon Press, 1999, p.p. 83-98
John Wesley. SERMON 91. „On Charity“, p.p. 4, str. 6
„John Wesley the Mesthodist: a plain account of his life and work“ by a Methodist Preacher. The methodist book concern. New York, 1903, chapter XVII.
Čarlzas Kolsonas. „Meilė Dievui“. Lietuvos kalinių globos draugija, 2003, p.p. 152, 182-183
General Board of Church and Society – www.umc-gbcs.org

Dail. Maria Spilsbury, Džonas Veslis pamokslauja Airijoje 1789 metais

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.