Gilios vaikystės žaizdos | Klausimai – atsakymai

VienišaKai buvau maždaug 5-erių, mano senelis pradėjo mane tvirkinti. Nemanau, kad tai tęsėsi ilgai, tačiau iki šiol naktimis jaučiu jo sausą ir šiurkštų prisilietimą.

Kai bandžiau pasiskųsti, apie tai papasakoti močiutei, man buvo paaiškinta, kad čia toks „žaidimas“, kuris tuoj baigsis. Baigėsi. Mamai papasakoti nesugalvojau, nes… net neatsimenu kodėl.

Senelį palaidojau prieš daugelį metų. Dabar man 34-eri. Susapnavau, kad matau jo laidotuves, matau net kaip karstą užpila žemėmis. Išėjau iš kapinių ir… papuoliau į kambarį, kuriame stovi jo karstas. Vėl. Sapnavau, kad einu iš kambario, išjungiu šviesą, bet jis verkdamas kreipiasi į mane iš karsto. Jis verkia dėl to, kad jau tenka mirt. Bet prašo manęs vieno – kad išjungčiau ir naktinę lemputę, stovinčią atokiau kambaryje. Aš ją išjungiau ir tamsoje išėjau iš kambario. Žinojau, kad jis verkia. Taip pat žinojau, kaip iš ten išeiti, ir išėjau.

Klausimas: ar aš, pasak draugės, turiu „užpirkti mišias“? Ar jo dvasia neatsikabins nuo manęs tol, kol aš pyksiu (deja, jokių kitų jausmų jam nejaučiu)? Ar mano pasąmonė bando man kažką pasakyti? Nesuprantu, ar turiu jo atsiprašyti už laikomą pagiežą, ar atleisti už suteiktą skausmą…

Marija (vardas pakeistas), 34 metai, Kaunas

*********

Miela Marija,
labai Jums dėkoju, kad uždavėte itin jautrų ir svarbų klausimą iš savo skausmingos patirties. Atsivėrimas, savo skriaudos išpasakojimas – tai pirmasis žingsnis į vidinę laisvę.
Lietuvoje dar per menkai keliama vaikų seksualinio išnaudojimo problema ir ne itin daug kalbama, kaip atrasti išgydymą, patyrus skriaudą, ir atleisti savo skriaudėjui.

Sapnas, kurį sapnuojate apie senelį, gali būti suprastas kaip pasąmonės priminimas, kad Jūsų sieloje yra likusi vidinė skriauda – žaizda, padaryta vaikystėje, kurią supratote tik vėliau, kai užaugote. Dabar Jums tai neduoda ramybės ir per sapną tarsi primena, kad širdis dar nėra visiškai pasveikusi, nėra atleidusi.

Seksualinis vaikų tvirkinimas ir išnaudojimas traumuoja trapią ir pažeidžiamą vaiko sielą, palieka vidinius kirčius – asmenybę slegiančius diskomforto, didelės gėdos ir kaltės, taip pat pykčio ir neatleidimo jausmus skriaudėjo atžvilgiu. Vaikams dvigubą skausmą sukelia ir tai, kad traumuojančią patirtį atneša jų artimieji – žmonės, kuriuos jie myli ir kurie turėtų būti jų pagrindiniai globėjai. Juk vaikas yra visiškai bejėgis ir tikisi suaugusiųjų pagalbos, palaikymo, meilės ir apsaugos.

Nors vaikelis gali būti mažas ir visko neatsiminti, tačiau trauminė patirtis nugula į jo pasąmonę, kur žmogus nesąmoningai viską atsimena. Informacija iki smulkmenų, net santykis į vaiką, kai jis vystosi ir auga motinos įsčiose, tarsi įrašoma į „giluminius sielos failus“. Todėl suaugę žmonės gali išgyventi gilų atmetimo jausmą ar patirtos skriaudos skausmą.

Ką daryti?

Labiausiai vidines žaizdas gydantis vaistas yra Dievo meilė ir atleidimas savo skriaudėjui. Žinokite, kad Visatoje yra Asmuo – Jėzus Kristus, kuris, mylėdamas Jus, atidavė už jus savo gyvybę. Ant kryžiaus Jis kentė gėdą ir atmetimą už kiekvieną iš mūsų, kad mes galėtume išsivaduoti iš visų gyvenimo skriaudų, giliausių žaizdų ir savo nuodėmių. Paskaitykite, ką apie tai sako Šventasis Raštas: Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs <…>. Tikrai Jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. <…> Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant Jo; Jo žaizdomis esame išgydyti (Iz 53, 3–5).

Tikėkite Jo atperkančia ir visas vidines žaizdas gydančia auka, nes tai yra atleidimo pagrindas. Juk kartais skriaudos būna tokios didelės, kad savo jėgomis žmogus nebepajėgia atleisti. Kitiems galime atleisti tuomet, kai širdies akimis matome, kad kęsdamas nukryžiavimo kančią Jėzus atleido visiems savo skriaudėjams. Atleisdamas savo skriaudėjams, Jis atleido visai žmonijai. Kristus atleido kiekvienai žmonijos kartai – mums ir jums, ir jūsų seneliui, ir visiems kada nors gyvenusiems žmonėms, kurie nusidėjo ne tik Dievui, bet vienokiu ar kitokiu būdu nuskriaudė ir savo artimą.

Melskitės už save, kad galėtumėte atleisti visiems savo artimiesiems, kurie buvo neteisūs jūsų atžvilgiu: ir seneliui, ir močiutei. Iš visos širdies atleiskite jiems jų neteisumą.

Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 14–15). Šiuo pamokymu Jėzus nori pasakyti, jog kiekvienas žmogus, neatleisdamas ir pykdamas prieš savo skriaudėją, tarsi įkalina save toje skriaudoje ir nepajėgia išsivaduoti. Bet eidami atleidimo keliu, per skausmą, mes patiriame Dievo pagalbą atleisti ir Jo gydančią malonę.

Pasimelskite kartu su manimi:
Viešpatie Jėzau, atleisk man mano kaltes, kaip ir aš atleidžiu savo kaltininkams. Noriu atleisti savo seneliams už vaikystės skriaudą. Padėk man tai padaryti iš visos širdies. Tu kentėjai už mane ir už mano artimuosius, užnešei jų nuodėmes ir mano skriaudą ant kryžiaus. Tegul Tavo atleidimo galia apvalo visą praeitį ir mano atmintį. Noriu būti laisva nuo pykčio, skriaudos, kaltės ir gėdos. Išgydyk mane, Viešpatie. Amen.

Šia malda galite melstis daug kartų – kol patirsite vidinį palengvėjimą, šviesą ir Dievo gerumą, Jo atleidžiančią ir guodžiančią malonę.

Siūlau Jums pradėti skaityti Šventąjį Raštą nuo Evangelijos pagal Luką. Patirkite Dievo žodžio gydančią ir keičiančią galią! Apsilankykite dažniau mano tinklaraštyje, btz.lt svetainėje, skaitykite Jus dominančius straipsnius. Taip jūs auginsite tikėjimo pradą savy.

Tegul Viešpats Jus globoja,
pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.