Sielvartą Jam atvėriau

Sielvartą Jam atvėriau„Garsiai šaukiausi Viešpaties, garsiu balsu maldavau Viešpatį. Išliejau priešais Jį savo skundą, sielvartą Jam atvėriau“. (Ps 142, 1, 2)

Savo ir kitų krikščionių gyvenime pastebiu, kad neretai imame praktikuoti rafinuotus santykius su Dievu. Tampame nepaslankūs, gan formalūs, stengdamiesi doktriniškai nesuklysti, „teisingais“ žodžiais melstis. Jokiais būdais neišsiduodame, ką išties jaučiame…

Taip elgdamiesi negalime patirti Dievo artumo, tarytum Jis mūsų negirdi ir nesupranta. Slėpdami savo tikruosius jausmus už gražių maldos žodžių ir frazių, pastatome sienas tarp savęs ir tarp Dievo. Peršasi mintis iš giesmės: „jei tik žodžiai skamba, kas iš to, jei juose nėra gyvenimo…“

Tokie santykiai niekad nedvelks šiluma, supratimu ir paguoda. Tada mes išgyvename santykių su Dievu dvasinę krizę, kai negalime būti tikri, bet slepiame save po netikro pamaldumo kauke. Jei neišliejame priešais Jį savo skundą, ar sielvartą, apmaudą, netikėjimą ar nusivylimą, kur visa tai dingsta? Gal visomis pastangomis slopinamas, slepiamas pažeidžiamumas po septyniais širdies užraktais?

Dažnai nutinka, jog vengiame savo neigiamų emocijų Dievo artume, lyg jos būtų netinkamos, netyros ir nešventos. Tada kažkas paklaustų : „bet ar Jis mūsų nepažįsta, nejaugi Jis nemato, kas vyksta mūsų širdyje? Kam dar vargintis atvirumu?“

Tačiau svarbu suprasti, kad slėpdamiesi po taurumo kaukėmis netenkame nuoširdžių santykių, kurių metu atsivėrę Dievui galėtume patirti Jo artumą, ramybę ir paguodą. Išeiname iš maldos kambario, nieko negavę, tušti ir sausi.

Tuo tarpu Dievo žmonių pavyzdžiai mus ragina būti atviriems Viešpačiui. Juk Jėzus Getsemanės sode taip pat neslėpė savo sielvarto, bet garsiu balsu ir iki prakaito, it kraujo lašai, šaukėsi Dievo. Tuomet po maldos angelai, atnešę Dievo padrąsinimą ir paguodą, tarnavo Jam, kad misija būtų įvykdyta iki galo. Tą sunkią savo gyvenimo akimirką Jėzus neslėpė tikrų jausmų nuo Dievo ir neapsiribojo rafinuotu bendravimu. Jis atėjo pas Tėvą melsdamasis ir išliejo savo skundą bei savo sielvartą atvėrė… ir buvo paguostas.

Dalinkimės:

8 komentarai

  1. ačiū,

    LABAI GERAS PRIMINIMAS,KAD ATVIRUMAS DIEVO AKIVAIZDOJE KAIP VAISTAI,KURIE BŪTINI SIELOS IŠGYDYMUI.

    • Ačiū, Jūrate, neabejotinai atsivėrimas Dievui gydo širdies žaizdas. Taikliai pastebėta….

  2. Sveiki, kartą save pagavau, kad tikiu štai tokiu Dievu. Labai empatišku, viską suprantančiu, gerai žmones žinančiu. Per tiek tūkstantmečių nejau nesusipažinsi su žmonėmis ir jų charakteriais. Bet kas susipažintų. Tačiau Dievas į pasaulį ir žmones žvelgia taip, kaip aš į filmą. Aš žiūriu filmą ir tam tikrais atvejais galiu susitapatinti su herojais, pergyventi už juos, verkti. Tik aš nieko negaliu padaryti, kad nors kaip paveikčiau filmo eigą, herojų pasirinkimus ir, galiausiai, jų likimus. Herojai herojiškai miršta, aš paverkiu. Taip ir Dievas žvelgia į savo bažnyčią ir apskritai žmones. Be abejonės Jis supranta viską ir pergyvena. Tik nieko negali padaryti. Žmonės ir toliau kenčia. Ar juos guodžia Dievo empatija?
    Skaudus Dievo įvaizdis. Labai skaudus. Net rašyti skaudu. Tai kaltinimas Dievui.
    Einu skaityti Bibliją, kad patikėčiau kitaip.

    • Dėkoju, Sigita, už atvirus pasvarstymus ir širdies skausmą, kurį išsakėte…
      Neabejoju, kad jūsų patirtyje yra kažkoks skaudesnis įvykis, kuris verčia abejoti Dievo empatišku veikimu… Dievas paliečia širdį per Šv. Dvasią, kuri, kaip pastebi apaštalas Paulius, kartu su Dievo meile yra išlieta Jo vaikams…
      Jūsų nupasakotas Dievo paveikslas labiau primena deistų suvokimą apie Dievą, kurie tikėjo, kad Dievas yra visatos Kūrėjas, bet Savo sukurtame pasaulyje nedalyvauja, ir viską stebi iš šalies. Vis tik toks požiūris, kaip pastebite pati, prieštarauja Šv. Raštui. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, jog kiekvienas, kuris Juo tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Jn 3, 16
      Kiekvienas žodis šio sakinio liudija apie aktyviai veikiančią Dievo meilę žmogui…
      Apkabinu jus…. ir dar kartą dėkoju, kad išsakėte savo mintis.

  3. Taikliai ir ismintingai parasyta, aciu! dar butu visai idomu, ka Anzelika masto apie pykcio, kaip jausmo butinuma, kitas „nemandagias ir nepageidautinas“ emocijas ir naturalu ju isgyvenima, legalu isjautima. Aciu uz sielvarto iteisinima, nuosirdus komplimentas autorei ir straipsniui! Tokios izvalgos reikalingos ne tik sau, bet ir paaiskinant vaikams ju naturaliai kylancius VISOKIUS, net tik gerus jausmus 😉

    • Tiesa, Vilija, visas emocijų spektras yra reikalingas ir būtinas žmogui. Taip pat pyktis ir gėda, kaltė ir apmaudas, liūdesys, širdgėla ir sielvartas, kaip jūs gerai pastebite – „nemandagios ir nepageidautinos“ emocijos yra nemėgstamos, deja, ne tik sėkmę propaguojančioje kultūroje, bet neretai ir krikščionio mentalitete „neranda sau“ vietos. „Nepageidautinų“ emocijų slopinimas veda prie sunkesnių pasekmių. Pavyzdžiui depresijos, apie kurią dažną kartą galvojame, kaip apie liūdesio emociją. Tuo tarpu sergantys žmonės depresija nejaučia nieko – išgyvena emocinę tuštumą. Ten, kur reikėtų jausti liūdesį, ar sielvartą, net pykti, nes peržengta asmens riba, kuri sukelia vidinį skausmą… ir staiga nieko… jokio skonio…jokios nuotaikos…jokio adekvataus pojūčio ar vidinės reakcijos… Tuo tarpu jei jauti, vadinasi gyveni.
      Pyktis, kaip ir kitos emocijos yra nevienareikšmis. Jis yra savotiška, Dievo duota, asmens apsauga, nuo to, kas jam gali sukelti nuolatinį skausmą. Pyktis yra reakcija į viduje sukeltą skausmą. Jis yra mūsų vidinės erdvės ir vidinės sveikos ribos apsauga. Natūralu, kad pykstame, kai patiriame neteisybę, orumo pažeminimą, patyčias… Todėl jis saugo mūsų vidinę erdvę. Matome, net Kristų rūstaujantį ir pykstantį, kai Dievo namai, kurie turėjo būti maldos namais visiems tautoms buvo paversti prekiautojų namais, kur buvo apleistas pagrindinis tikslas – Dievo garbinimas, o tapo prekiautojų pasipelnymu, skurstančiųjų apiplėšimu. Tai pažeidė Dievo vertę ir orumą, peržengė Dievo sumanymo, tvarkos ir teisingumo ribas. Tad Kristus susivijo vyteles ir išvaikė prekiautojus, išvartė stalus, išleido karvelius, leido teisingam rūstavimui pasireikšti. Tačiau šia Kristaus situacija neturėtume pateisinti nevaldomo pykčio, kuris virsta agresija ir smurtu prieš kitą. Ilgalaikis pyktis nukreiptas prieš kitą žmogų ar save patį virsta destruktyvia jėga. Jis bus pozityvus tada, kai bus konkreti reakcija į aiškiai peržengtą vidinę ribą, kurios niekam nevalia peržengti. Tada svarbu, kuo aiškiau paaiškinti savo pykčio priežastį.
      Neretai pykstame pavargę, arba ant sunkių gyvenimo aplinkybių, nesėkmių, praradimų, jausdamiesi neteisingai apleisti, atstumti, nesuprasti, neretai kaltiname patį Dievą. Tačiau Dievas, ne žmogus, gali šį skausmą suprasti ir pakelti. Mes „Jo neišgąsdiname“ savo abejone ar supykimu. 🙂 Prisiminkime kenčiantį Jobą, kuris apimtas agonijos, didelio vidinio skausmo ir pykčio, prakeikia savo gimimo dieną, ginčijasi su draugais, ginčijasi su pačiu Dievu, išlieja širdgėlą ir skriaudą. Dievas jo nepasmerkia, bet galiausiai, agonijos sūkury aplanko jį, kalbasi, visiškai išgydo ir palaimina gyvenimo eigą. Šis biblinis pavyzdys rodo, kad patiriamą pyktį, širdgėlą galime išsakyti Dievui, galime užrašyti juos dienoraštyje – tiesiog išlieti Tam, kuris mato ir mūsų širdį, ir situaciją iš esmės. Manau, kad geriausia apsvarstyti savo jausmus ir pojūčius, Dievo akivaizdoje maldingai, vedant savo minčių ir jausmų dienoraštį, įvardinant savo emocijas ir jų priežastis kuo tiksliau. Tokiu būdu imame geriau save pažinti. Savęs pažinimo keliu svarbu vesti ir vaikus… Bet čia jau kita tema 🙂 …

      • Mane visada stebina pastores Anzelikos, teologijos mokslininkes, matyt vienos is labiausiai Lietuvoje ismanancios Sventas knygas, kantriai isigilinusios i kiekviena Sventu Rastu zodi, pagarba kiekvienam zmogui. Savo gyvenimo pavyzdziu ir darbstumu ji sviecia ir sunku kazka ir bepridurti…uz Anzelika kalba jos padaryti darbai! Darbstuole bitele! 🐝Valinga ir nepasiduodanti, ji ikvepia ir kitus ieskoti dvasines stiprybes, kuria ir pati yra Apdovanota. Stai jos atsakymas i pykcio jausmo uzklausima…kas gali sau siais laikais leisti sitaip saziningai atsakyti, skirti sitiek laiko darbsciai apmastytam ir nuosirdziam patarimui? Anzelika visada kalba tarsi asmeniskai, nuosirdziai, siuolaikiskai, realistiskai, gyvai…taciau kiekviename jos sakinyje akivaizdus perskaitytu ir isigilintu Sventu Rastu stuburas…ne vieno simtmecio isgrynintos Tiesos paieskos. Gi tai, ka Anzelika kalba, yra ir psichologijos didele dalis…tik uz pusvalandzio izvalgas psichologui reikia sumoketi minimum 30 euru! Manau, Siauliai gali didziuotis, turedami toki darbstu ir sazininga teologa savo mieste. Pagarba ir atidziai skaitome pastores Anzelikos vertingas izvalgas visoje Lietuvoje! 😉⚘

        • Oho, Vilija, čia tai bent nuoširdus pasidžiaugimas… Skaitant net širdis virpa iš jaudulio… Dėkoju už šiltą vertinimą. Taip gali rašyti žmogus, kuris pažįsta mane nuo vaikystės… 😉 Keri ir Tavo talentas širdingai bei intelektualiai reikšti mintis. Didžiausi linkėjimai, Vilija! Apkabinu…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.