Sielos skurdas – opi problema ne tik bažnyčiai

sielaNūdienos populiarioji Vakarų kultūra vis dažniau apibūdinama kaip „materialistinė ir hedonistinė kultūra“, „reklamos ir dirbtinės šypsenos kultūra“, „naujumo ir jaunystės kulto kultūra“ ir pan.

Šiuolaikinėje kultūroje pabrėžtinai rodomas dėmesys išoriniam gyvenimui, o vidinis, dvasinis gyvenimas paprastai lieka užmarštyje.

Neseniai viename žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje perskaičiau trumpą žinutę apie psichologų ištirtą „dirbtinės šypsenos fenomeną“. Tai žmonių laimingumą akcentuojanti socialinė mimika. Žmogus nutaiso standartinę linksmo veido išraišką, nes tokios reakcijos iš jo tikimasi socialinėje aplinkoje: darbe, bažnyčioje, gatvėje, scenoje, televizijoje, fotografijoje ir t. t. Tokios dirbtinės šypsenos toli gražu neatspindi tikrosios žmonių vidinės būsenos. Taip kuriame laimingo ir džiaugsmingo gyvenimo iliuziją, kuri panaši į gaivos neteikiantį miražą žmogaus sielos dykumoje. Šiais laikais, kaip niekad anksčiau, visomis informacinėmis priemonėmis esame viliojami siekti materialinių turtų, kurie neva suteiks laimės ir džiaugsmo. Deja, jeigu tik šito siekiame, galiausiai atsiduriame gilioje nusivilimų duobėje – viduje atsiveria dar baisesnė vienatvės, begalinio nuovargio, sielos skurdo, liūdesio ir tuštumos skylė… Ar yra kokia išeitis?

Kur mes esame?

Šiais metais jau rašiau straipsnį į „Ganytoją“, pasirinkdama vieną iš septynių apaštalo Jono Apreiškimo knygoje minimų Azijos bažnyčių – Smirnos bendruomenės – dvasinį pavyzdį. Šį kartą noriu pasitelkti Laodikėjos bažnyčią, kaip vakarietiškos kultūros simbolį. Jos situacija itin artima mūsų kultūriniam kontekstui ir krikščioniškai patirčiai.

Jėzus Laodikėjos bažnyčiai išsakė nemažai kritiškų pastebėjimų, bet ne tam, kad pasmerktų, o kad pasiektų jos širdį. Jeigu dviem iš septynių bažnyčių, Smirnos ir Filadelfijos, Gelbėtojas nepasakė jokio priekaišto, tik guodė, drąsino ir stiprino, tai kitas dvi – Sardų ir Laodikėjos – bažnyčias Jis griežtai barė ir drausmino. Kuo skyrėsi šios bažnyčių poros? Kodėl vienos sulaukė Dievo paguodos, o kitos – priekaištų, nors ir buvo to paties regiono bažnyčios?

Pirmoji pora, Smirnos ir Filadelfijos bažnyčios (Apr 2, 8-11; 3, 7-13 ), buvo visuomenės spaudžiamos, atstumtos ir pažemintos – kančios seserys, kurių didžiausiu turtu tapo Viešpats Dievas ir amžinasis gyvenimas. Tuo tarpu Sardų ir Laodikėjos bažnyčios (Apr 3, 1-6; 3, 14-22) – išsipusčiusios ponios, besigėrinčios savo žemiškais turtais bei išmintimi, tačiau beišklystančios iš Viešpaties kelio.

Laodikėjos miesto ir bažnyčios iššūkiai – mūsų iššūkiai

Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: „Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia,“ – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste. Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms! (Apr 3, 14-22)

Pirmiausia pažvelkime, kokioje aplinkoje gyveno Laodikėjos krikščionys. Šis miestas nebuvo garsus nei savo sena istorija, nei įspūdingos architektūros statiniais, nepasižymėjo ir savo kultūrinėmis įžymybėmis, kaip kiti senieji Azijos miestai, pavyzdžiui, Pergamas, garsėjęs savo biblioteka, kuri buvo antroji po žymiosios Aleksandrijos bibliotekos. Tačiau Laodikėjos strateginė padėtis buvo labai gera – ji buvo įsikūrusi prie prekybinio Romos kelio tarp Kolosų (16 kilometrų atstumu) ir Hierapolio (10 kilometrų atstumu) miestų bei 160 kilometrų nuo Efezo – vieno gražiausių Azijos miestų. Laodikėja buvo naujai iškilęs miestas, tapęs svarbiu tik Romos imperijos laikais. Dėl prekybinio kelio ir „juodos vilnos“ pramonės šis miestas tapo Kibriatinės sąjungos nariu. Šią komercinę miestų sąjungą sudarė 25 Romos imperijos miestai, kurie laikėsi prekybinių susitarimų, – panašiai kaip Hanzosprekybinė ir politinė sąjunga, XIII amžiuje sudaryta tarp šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų. Kas įėjo į tą sąjungą, turėjo mokestines lengvatas, laikėsi bendros prekybos strategijos. Laodikėja buvo Kibriatinės sąjungos centras – materialiai klestintis miestas.

Miesto gerovė sudarė palankias sąlygas bankininkystei vystytis. Laodikėja ilgainiui tapo svarbiu klestinčios ekonomikos ir bankininkystės centru visoje Romos imperijoje. Yra išlikę žinių apie Laodikėjos bankų gerovę: garsūs romėnai, politikai ir filosofai, kaip antai Ciceronas, laikė didelius piniginius indėlius Laodikėjos banke. Kai 17 m. pr. Kr. Azijos miestai patyrė žemės drebėjimą, Laodikėja atsistatė vien tik savo lėšomis, neimdama jokios paramos iš kitų miestų. O kai 60 m. pr. Kr. žemės drebėjimas stipriai sukrėtė pačią Romą, Laodikėja svariai prisidėjo prie jos atstatymo.

Komerciniame Laodikėjos mieste įsikūrusi krikščionių bendruomenė, priešingai nei Smirnoje, nebuvo persekiojama, mat visiškai prisitaikė prie miesto kultūros, kurioje dominavo ne religiniai kultai, bet turtas. Tokį širdies nusistatytą bei prisitaikymą prie materializmo Jėzus ir kritikuoja, su ironija primindamas Laodikėjos bažnyčios žodžius: Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas (17 eil).

Dvasinio drungnumo ir puikybės pasekmės

Jėzus priekaištauja laodikiečiams dėl dviejų dvasinių blogybių: drungnumo ir apakinančios puikybės.

Dvasinį drungnumą Jis nusako tokiais žodžiais: O kad būtum šaltas arba karštas! Bet kadangi esi drungnas, nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos (15-16 eil.). Laodikėjos tikinčiųjų dvasinei būsenai apibūdinti Jėzus pasirenka vandens metaforą: dvasingumas gali būti kaip šaltas, karštas arba drungnas vanduo.Vandens temperatūra lemia jo naudojimo paskirtį. Šaltas vanduo – gėrimui, atsigavimui karštą, saulės įkaitintą dieną. Karštas vanduo – maudymuisi, šiltoms vonioms, atsipalaidavimui. O drungnas vanduo netinka nei gerti, nei maudytis. Jei gertum drungną vandenį karštą dieną, kiltų šleikštulys, maudytis drungnoje vonioje irgi menkas malonumas. Tuo tarpu Laodikėjos mieste nuo seno buvo vandens problema. Toje vietovėje netryško vietiniai šaltiniai, todėl iš Hierapolio akveduku tekėjo karštojo šaltinio vandenys, o iš Kolosų kalnų upėmis – šaltas vanduo. Akveduke, sujungiančiame tas abi sroves ir nukreipiančiame jas į Laodikėją, vanduo susimaišydavo ir tapdavo drungnu, sukeliančiu šleikštulį. Tad nors miestas materialiai klestėjo, pagrindinis miesto turtas – vanduo – buvo netinkamas. Jėzus šį vaizdinį taiko vietiniams krikščionims. O kad būtum šaltas (neatgimęs ir atitolęs nuo Dievo) arba karštas (išgelbėtas ir pasišventęs)! Bet kadangi esi drungnas (nei tikintis, nei netikintis – abejingas Dievo vertybėms, mokymui ir darbams, nenaudingas Kristui), tai tave (kaip tą drungną, šleikštų vandenį) išspjausiu (15-16 eil.).

Akivaizdu, kad Kristus nesižavi žmogaus abejingumu Dievo karalystei. Apskritai sielos sustabarėjimas, dvasinė tuštuma ir apatija – lyg drungnas vanduo, netinkamas nei gerti, nei nusiprausti – nepuošia žmogaus ir liūdina Dievą.

Antra Jėzaus minima laodikiečių blogybė – begalinis savęs aukštinimas. Apakinti arogancijos jie nebematė tikrosios padėties: Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia,“ – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas (17 eil).

Kaip aktualiai šie Jėzaus žodžiai skamba šiandienos kultūroje, kurioje gyvename ir mes, krikščionys! Materializmo aukštinimas atneša skaudžias pasekmes į žmogaus gyvenimą, jo šeimą, bažnyčią ir visuomenę. „Aukso veršio“ kultas gimdo bedvasius žmones, turtų apgaulė vilioja tuščios puikybės kerais, kurie galiausiai apakina sielą, ir žmogus nebemato tikrojo gyvenimo lobio – Kristaus ir Jo karalystės.

Jėzus ironiškai pakartoja laodikiečių pasipuikavimo žodžius:

Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia,“ – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! (17-18 eil.).

Viešpats atskleidžia laodikiečių tragediją – didžiulį jų apsigavimą. Nors jie mano esą turtingi, tačiau dvasiškai yra skurdūs, tušti, nuogi ir akli. Kokia ironija… Kaip jie, pažinę Kristų, galėjo šitaip apsigauti? Greičiausiai Laodikėjos miesto materialinė gerovė juos apakino: savo materialius lobius jie ėmė laikyti tikruoju gyvenimo turtu, nors siela skurdo. Savo papuošalus ir prabangią juodąją vilną priėmė tarytum Dievo palaimą, o tebebuvo dvasiškai nuogi. Puikybę suvokė kaip dorybę, įžvalgumą, gyvenimo išmintį, o iš tiesų tebeskynė gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių. Palikdami Dievą nuošaly, tapo dvasiškai akli.

Kas už durų?

Nors Viešpaties žinia, atrodytų, skaudina ir liūdina, tačiau atgailaujantiems suteikia nuostabią viltį. Situacija nėra nepataisoma. Laodikiečiams Jėzus parodo savo auklėjančią meilę, kuri išsilieja kartu su paguoda: Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! (19 eil.). Viešpats ragina atgailauti, vėl artintis prie Jo. Jėzus kalba jiems, kaip prekybininkams, suprantama kalba – pasiūlo pirkti iš Jo tris simbolinius pirkinius, kuriais buvo prekiaujama ir jų prekyvietėse, tačiau šie pirkiniai ne žemiški, bet dieviški:

* Išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtų pas Dievą, t. y. nusižeminti širdyje ir grįžti prie Kristaus – didžiojo sielos Lobio, Jo mokymo, vertybių ir pasaulėžiūros. Psalmininkas Dievo žodį lygina su septynis kartus ugnyje valytu skaisčiu sidabru (Ps 12, 6; 18, 30). Viešpaties žodžiai, amžių išmėginimus patyrę, išliko Dievo balso ruporu visose kartose ir kultūrose. Kaip laodikiečiai geidė aukso, taip dabar jų širdys turėjo trokšti Dievo.

* Baltus drabužius, kad apsirengtų Dievo akivaizdoje, t. y. širdyje nusigręžtų nuo puikybės ir apsirengtų tyrais Jo išgelbėjimo drabužiais, kurie išausti iš tikėjimo, atleidimo, meilės ir gailestingumo bei sudaro Viešpaties tyro teisumo rūbą. Baltas drabužis – priešingybė jų brangiems apdarams iš juodosios vilnos, kuriais puošdamiesi, jie jautėsi ypatingi, tačiau Dievo akyse buvo nuogi ir apgailėtini. Be Dievo atleidimo, nors ir prabangiais, garsių modelių namų drabužiais išsipustęs žmogus tėra nuogas Viešpaties akyse.

* Tepalo pasitepti akims, kad pradėtų regėti Dievo dalykus – kad širdies akys pasveiktų ir joje įsiviešpatautų Dievo karalystė. Istorikams žinoma, kad Laodikėjoje buvo vaistininkų mokykla, kurioje gamino vaistus. Visoje Romos imperijoje itin vertino jų akių tepalą, gydantį įvairias akių ligas. Prie Asklepo – graikų gydančio dievo – šventyklos buvo įsikūrusi vaistų prekyvietė. Žmonės joje pirkdavo vaistus ir tepalus. Laodikiečius Jėzus ragina iš Jo pirkti dvasinio akių tepalo, kuris išgydo vidinį aklumą. Kristus, o ne Asklepas atveria širdies akis, išgydo sielos žvilgsnį ir žmogus praregi. Dievo šviesoje pasikeičia jo požiūris į gyvenimą – iš egoistinio į altruistinį, iš savanaudiško į pasiaukojantį.

Tokiais simboliais Jėzus beldžiasi į aptukusias laodikiečių širdis. Apie atgailą Jis kalba kaip apie draugų vakarienę: Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi(20 eil.). Ši eilutė man yra viena nuostabiausių Šventajame Rašte. Vakarienė – artimos, betarpiškos draugystės vaizdinys. Po dienos darbų vakarieniauti namo kviečiame tik geriausius draugus. Draugų susitikimas džiugina ir gaivina sielą, nuoširdi bendrystė guodžia ir praturtina. Panašiai jaučiamės po širdies atgailos, kai Viešpats dovanoja artimą draugystę. Jis užpildo tuštumą, pašalina nuovargį ir gaivina sielą, džiugina neapsakomu džiaugsmu! Šiais savo žodžiais Jėzus priartėja prie pačios žmogaus širdies ir prašo įleisti vidun, atverti širdies duris taip plačiai, kaip jas atlapotum savo geriausiam draugui.

Ne tik laodikiečiams bet ir mums, vakarų kultūros žmonėms, kurių gyvenimas turi daug panašumų su Laodikėjos miesto gyvenimu, tinka Jėzaus žodžiai: Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu jei kas atvers duris… Tai išeitis iš dvasinio drungnumo, vidinės tuštumos ir tamsos. Jei tik atversime širdies duris, Kristus užeis ir vakarieniaus su mumis, o mes – su Juo! Sielos tuštuma užsipildys ir žvilgsnis į gyvenimą pasikeis…

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.