Sidabriniai metai

Sidabriniai metai2016 metus baigiu su dideliu džiaugsmu širdy ir giliu dėkingumu Viešpačiui! Išeinantys metai man ir mano artimiesiems, draugams, bendražygiams buvo ypatingi. Tai trigubo jubiliejaus metai. Juos pavadinčiau sidabriniais metais.

Dievo ranka taip lėmė, kad trys sidabriniai jubiliejai susipynė į vieną pynę: metų pradžioje minėjome mūsų bažnyčios Tiesos žodis Šiauliuose 25 – ąjį jubiliejų, su juo pažymėjome 25 metus mano pastoracinės tarnystės, o rudenį kartu su Aidu atšventėme sidabrines vestuves. Tad šiais metais sidabras mane ir mano artimuosius apvijo tris kartus: bažnyčioje, tarnystėje ir šeimoje. Trigubą virvę sunku pertraukti (Ekl 4, 12b).

Sidabras yra pirmasis iš brangiųjų, tauriųjų metalų, kuris lydomas nesudega, bet yra išvalomas, tampa vaiskesniu. Jis nuo seno buvo naudojamas papuošalų, įvairių indų ir brangiųjų puošybos elementų gamyboje. Todėl nuo senų laikų jis vertinamas kaip gerovės simbolis. Šventasis Raštas pasakoja, kad karaliaus Saliamono gerovės laikais Jeruzalėje sidabro buvo tiek daug, kaip akmenų (1 Kar 10, 27). Taip pat Raštas mini, jog Dievas tiria žmogaus sielą, kaip sidabrą lydo krosnyje, išbando vargų ugnyje: Jis mūsų gyvybę išlaiko, neleidžia mūsų kojai suklupti. Tu ištyrei mus, Dieve, apvalei mus ugnimi kaip sidabrą (Ps 66, 9-10). O Patarlėse perkeltine prasme supratimas lyginamas su sidabru, išmintis – su auksu (Pt 10, 20; 25, 11). Tačiau tiesiogine prasme išmintis, pažinimas ir supratimas branginami labiau nei auksas, ar sidabras (Pt 8, 19; 16, 16, 22,1).

Tad sidabrinis jubiliejus kalba ir apie pirmą rimtesnę suaugusio žmogaus gyvenimo atkarpą, kuri ne kartą buvo išbandyta, ir apie įgytą pažinimo skonį, ir apie tai, kad nueitas kelias Dievo malonės dėka tampa gyvenimo, pašaukimo puošmena.

25Pirmoji sidabrinė gija – bažnyčia. Bažnyčia gyvavo ir tarnavo 25 metus, kūrė savo tapatybę ir identitetą Kristuje, kaip evangelinė ir charizminė bendruomenė. Per tą laiką nemažai nuveikė bažnyčių kūrime ir ugdyme visame Šiaulių krašte. Mūsų regione atsiradusios bažnyčios – tai ankstyvos brandos vaisius. Tačiau kaip gyva Kristaus bendruomenė, toliau žvelgiame į priekį ir po savo 25 -rių gyvenimo metų kažką paleidžiame, kažką pertvarkome, kažką atrandame ir įgyjame iš naujo. Kad galėtume eiti toliau, reikėjo atnaujinti viziją. Šiais metais bažnyčioje skambėjo žinia apie misiją ir viziją iš Mato 10 sk. Mes atnaujinome viziją, norėdami ją matyti platesnę, atviresnę visiems: Kristus – visiems! O tai reiškia, kad Kristus gelbsti, atleidžia nuodėmes, atnaujina neatsižvelgdamas į asmenį, lytį, amžių, kilmę, mūsų pasiekimus bei nuopelnus. Jis mirė už visus, myli kiekvieną ir Jo malonė reikalinga visiems. To pasekoje įsteigėme viešąją įstaigą Gyvenimo sparnai, siekiant šiuolaikinėmis ir kūrybinėmis priemonėmis diegti visuomenėje krikščioniškas vertybes socialinėje, kultūros ir švietimo srityse. Bažnyčia, žengdama į kitą savo gyvavimo 25- metį turėtų rasti save vis labiau tarnaujančią miesto bendruomenei ir visuomenei.

pastoracijaAntroji sidabrinė gija – pastoracinis pašaukimas. Pastoriauju ketvirtį amžiaus. Per šį laiką patyriau visokius vystymosi ir brendimo etapus: pašaukimo pradžioje išgyvenau Dvasios ugnies prisilietimą ir Kristaus kvietimą ganyti jo avinėlius, po to patyriau tyrinimo, grūdinimo ir tvirtinimo laiką kilus priešiškumui ir nepakantumui visuomeninėje erdvėje, tada širdies minkštinimą ir sudaužymą netekus artimųjų, kolegų ir kai kurių bendražygių, vėliau ėjo teologinio lavinimo mokykla. Ties 23 – ačiais pastoracijos metais, baigdama institutą, patyriau pašaukimo krizę, kai prisiartino abejonės ir pradėjau savo viduje manyti, kad gal savo darbą atlikau… Tačiau tai buvo laikas, kai kokybiškai teko persvarstyti pašaukimą. Kilęs vidinis diskomfortas vertė permąstyti savo kelią nuo pradžios iki to taško, kur buvau tada. Reikėjo leisti sau liūdėti ir paleisti širdy tai, iš ko išaugau,… tai, kas tapo man kaip žmogui ir Dievo tarnaitei per ankšta, lyg išaugti seni drabužėliai. Rašiau baigiamąjį pastoracinį darbą, kuris mane plukdė ir stūmė į priekį, kaip irklas valtį, patekusią į nendrynus… O šiais metais nuo Viešpaties veido patyriau malonę, Jis apvainikavo nueitą kelią, atnaujino pašaukimą. Kaip tai įvyko? Iš anksto nesuplanuotai, šiais metais, man minint pastoracijos 25 – metį, išėjo mano knyga apie moterų pastoraciją Moteris – ganytoja? Pusantrų metų, laisvu nuo kitų darbų metu, kruopščiai ir sunkiai dirbome prie knygos su redaktorėmis Žaneta Lazauskaite, Dalia Janušaitiene ir dizainere Geda, ir tik 2016 metais paruošėme ją spaudai. Tačiau dabar visame tame matau Dievo sumanymą – knyga pasirodė pačiu laiku, kaip pastoracinio jubiliejaus dovana! Ji neplanuotai apvainikavo pastoracinės tarnystės 25 metį, tarsi teologiškai apibendrindama tarnystę, ir tai, kas vyko per šiuos 25 metus. Tame matau Dievo ranką. Vienas etapas baigiasi, kitas – prasideda. Mieste surengėme knygos pristatymą ir diskusiją apie moterų pastoraciją. Suprantu, kad ne tik moterų pastoracijos klausimu, bet, apskritai, pastorių tarnystės ypatumų tema diskusija tik prasidėjo… Mes, ganytojos ir ganytojai, daugiausia laiko praleidžiame tiesiogiai atlikdami įvarius darbus ir visokeriopą pastoracinę tarnystę bažnyčioje, visuomenėje, bet apie tai beveik nieko nerašome, menkai aptariame. Ganytojiškos tarnystės klausimas beveik netyrinėjamas nei istoriniu, nei teologiniu, nei bibliniu, nei sielovados, nei socialiniu pjūviu mūsų bažnyčiose, bendrijose ar tautoje. Beveik neturime lietuvių kalba parašytų darbų, straipsnių ir knygų, gimusių mūsų bažnyčių kontekste, apie XXI a. ganytojo tarnystės ypatumus ir iššūkius. Todėl pastoracinė tarnystė menkai te palaikoma ir remiama dvasiškai ir socialiai. Tokie tyrimai turėtų teikti pagalbą esamiems ganytojams ir lavintų naują pastorių kartą. Tad laukai boluoja, o darbininkų maža!..

Anzelika_ir_AidasTrečioji sidabrinė gija – santuoka. Šeima, artimieji – man ypatingai brangūs. Be galo dėkoju Viešpačiui už savo vyrą Aidą, kad esame geriausi draugai, gyvenimo bendražygiai ir mylimieji. Su tavimi, Aidai, gyvenimas yra įdomus, kūrybingas, intensyvus… vaisingas. Labiausiai vertinu mūsų atvirus pokalbius, kai galime būti tokie, kokie esame, be pagražinimų, grimo ir širmų. Vienybė tarp vyro ir moters šeimoje man tebėra didelė Viešpaties paslaptis… ir dovana…
Santuokos prasmė nėra tiesiog santuoka.
Tai paveikslas.
Demonstracija.
Langas, pro kurį žiūrime ir matome kažką kitą.
Jis rodo į kažką svarbesnį nei žmogus – Dievą.
Santuoka yra misija.
Mūsų pasaulis nėra vieningas. Jis palūžęs, susiskaldęs, sudaužytas…
Vienas kitam atsidavę vyras ir moteris gali suteikti pasauliui vilties spindulėlį, atskleisti, koks Dievas yra, duoti žemei truputėlį echad – vienybės, bendrumo jausmo. (Rob Bell, Intymumo Dievas)

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie esate šalia visą šį laiką! Dėkoju draugams / draugėms ir bičiuliams / bičiulėms, nuoširdiems tikėjimo ir tarnystės bendrakeleiviams / bendrakeleivėms, tinklaraščio skaitytojams / skaitytojoms! Visi jūs esate didelis padrąsinimas ir įkvėpimas man. Ačiū, kad buvote, esate ir būsite!

Palaimintų Naujųjų 2017 metų!

Nuotraukos Gintauto Tumulio
Iliustracijų dizainerė Geda Žyvatkauskaitė

Dalinkimės:

6 komentarai

  1. Sveikinu su Naujaisiais metais – Reformacijos metais. Ačiū, kad esate. Dėkoju Dievui už Jus, už Jūsų šeimą. Dėkoju Dievui, kad Jis kalba Jūsų lūpomis ir liečia ne vieną širdį. Lai ir šiais metais Jūsų pamokslaujamas Dievo Žodis pakelia žmones, uždega širdis. Būkite palaiminta Jūs ir visi Jūsų namai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.