Šešėlinė misija ir šviesos terapija

Lyderyste2Antroji Pasaulinės lyderystės konferencijos diena, lapkričio 29 d. Šiauliuose, pasižymėjo gyvybiškai svarbių temų plačiu spektru: sunkūs pokalbiai, atleidimo agonija, šešėlinės mūsų gyvenimo pusės aptarimu.

Antai Džozefas Grenis – socialinių verslo aspektų tyrėjas, nagrinėjo sunkių pokalbių temą, kurios mes, žmonės, dažniausiai vengiame, norime „nuryti“ arba nepastebimai „prašokti“. Mus baugina artėjančios konfrontacijos neišvengiamumas, užplūstančios stiprios emocijos, kurias patiriame tuo metu, taip pat didelės rizikos baimė, kad gal būsime nesuprasti, prarasime draugą, tarnavimą, darbo vietą. Todėl, užuot kalbėję ir išsiaiškinę situaciją, atsitraukiame ir dar labiau ją komplikuojame savyje bei aplinkinių gyvenime. D. Grenis tokius pokalbius vadina svarbiais, Dievo duotais, pokalbiais mums, kurių dėka galime pakeisti santykių kokybę, gyvenimo kryptį, priartėti prie abu pašnekovus gydančios tiesos. Manau, kad svarbių pokalbių kultūra yra itin reikalinga ir šeimose, ir bažnyčiose. Ji turi stiprų gydantį poveikį, kai išmokstame juos brandžiai valdyti.

Kitą gyvybiškai svarbią srovę įnešė pokalbis su kino režisieriumi, prodiuseriu, aktoriumi ir filantropu Taileriu Periu. Peris iš savo sunkios gyvenimo patirties dalinosi, kaip Dievas ir mamos skiepytas tikėjimas padėjo atleisti šeimoje smurtavusiam tėvui. Jis paminėjo, kad atleidimas jo gyvenime buvo ištisas procesas, šiam veiksmui įvykti reikėjo lygiai tiek pat laiko, kaip ir skriaudai patirti. Negalėjau visko akimirksniu pamiršti. Turėjau nueiti visą kelią atgal. Esu įsitikinęs, kad atleidimas yra procesas,- pasakojo Peris. Po pasisakymo su bažnyčios tarnautojais dar ilgai kalbėjomės kaip atleidimas veikė mūsų gyvenime. Pastebėjome, jog kažkam pakako apsisprendimo atleisti, kiti, ilgiau negalėjo susitaikyti su gyvenime įvykusia skriauda, treti, pabrėžė, kad tik Dievo malonės prisilietimo dėka teįstengė atleisti. Dievas keičia širdį ir išritina akmenis. Tad atleidimas gali būti ir sąmoningu veiksmu, ir Dievo stebuklu, juk įžeidimai ir patiriamos vidinės traumos taip pat yra skirtingo gylio.

Galiausiai, visą konferenciją apvainikavo pastoriaus Džono Ortbergo pamokslas apie didžiausias lyderių baimes, ko kiekvienas vadovas turėtų labiausiai saugotis. Tai savo paslėptojo „aš“, savojo „ego“, kuris kaip šešėlinė misija seka visur, kur tik mes esame, per visą mūsų gyvenimą. Svarbu kiekvienam žinoti pačias silpniausias savo ego dalis, kurios vis siekia sustiprėti ir dominuoti mūsų gyvenime, atitraukiant mus nuo to, ką Dievas mums skyrė Kristuje nuveikti. Labai stipru buvo, kai pastorius parodė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo pagundymą, kuris Jį sekė nuolatos – tai misija be kryžiaus, be kančios, be atperkamosios kainos (dykumoje gundo šėtonas, Petro atkalbinėjimai prieš Kristui einant kentėti į Jeruzalę, Getsemanėje, net ir ant kryžiaus: „jei esi mesijas ir gelbėtojas, išgelbėk save, nulipk nuo kryžiaus“)…

Šia tema pratęsė kalbėti šį sekmadienį mūsų bažnyčioje viešėjusi LCC dėstytoja Gražina Bielousova, prabilusi apie mums visiems būtiną šviesos terapiją. Kiekvienas turime savo giliausią žaizdą, gyvenimo paslaptį, kurios negalėdami atskleisti vis labiau save stumiame į izoliaciją ir be galo skausmingą vienatvę, t.y. tolyn nuo Dievo, tolyn nuo bendrystės su žmonėmis. Ar toji visiška atskirtis nevirsta pragaru? Tuštuma, tamsa, visiška izoliacija. Nėra Dievo, nėra artimo, kam patikėtum savo skausmą, nuodėmę, skriaudą. Vienatvė atskleidžia visų pirma pažeistą ryšį su Dievu. Pamokslininkė jautriai visus vedė link atviros bendrystės su Tuo, kuris vienintelis gali atkurti sužlugusius santykius ir su artimu. Kai ryšys su Dievu ima gyti, pradeda sveikti ir santykiai su žmonėmis…

Kristaus šviesa ne pasmerkia, ne paniekina, bet gydo. Dievo šviesa yra mylinti. Tokį Kristų pažino apaštalas Jonas, kvietęs žmones gyventi šviesoje.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį (Jn 1, 9)

Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve ( Jn 3, 20 – 21).

Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

Nuotrauka Gintauto Tumulio

Dalinkimės:

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.