Santykis su silpnuoju lygus santykiui su Dievu

Anželika KrikštaponienėKovo 15 d. (2015) vyko neįprastos bažnyčios sekmadienio pamaldos – „Jis tiesia tau ranką“. Jas pavadinčiau bažnyčios atsinaujinimo ir Evangelijos skelbimo tarnavimu.

Jam bažnyčia ruošėsi porą mėnesių: meldėmės, skambėjo pamokslai apie tai, kaip bažnyčia privalo mąstyti plačiau nei tik apie save ir savo poreikius, bei ieškojome būdų, kaip pakviesti į bendruomenę žmones su priklausomybės ligomis.

Tokio tarnavimo idėja užgimė, kai pernai rudenį kartu su jaunimu aplankėme „Prieglobsčio“ reabilitacinius centrus ir visi buvome sujaudinti ten atliekamo darbo, vyrų bei moterų pasakojimų apie tai, kaip Dievas ištraukė iš visiškos nevilties, bedievybės ir priklausomybių tamsios duobės. Panorau šiuos žmones kartu su pastoriumi Mindaugu pakviesti į bažnyčią, kad visi pamatytume veikiančią Dievo ranką mūsų regione ir patys būtume uždegti pasišventimo tarnauti mažutėliams liepsna.

Tad ši diena atėjo. Į bažnyčią susirinko ne tik kiekvieną sekmadienį matomi tikintieji, bet nemažai naujų, pavargusių, likimo blaškomų žmonių. Pradėjau susirinkimą Ps 86, 7 – 8 žodžiais:
Nelaimėje šaukiuosi Tavęs – Tu išklausai mane! Viešpatie, nėra Tau lygaus tarp dievų ir nėra darbų kaip Tavo.

Šie žodžiai taikliai apibrėžė tai, kas vyks susirinkime, jog mes girdėsime apie didelius Viešpaties darbus, tų žmonių gyvenime, kuriuos spaudė nepakeliamos naštos. Raginau kiekvieną atsiverti Dievo pagalbai ir ją priimti, kai Jis tiesia ranką.

Mindaugas PalionisNuskambėjus garbinimo giesmėms, pristačiau pastorių Mindaugą, kuris per 10 labdaros – paramos „Prieglobstis“ veiklos metų, įsteigė 10 centrų. Taip pat pasveikinome su juo atvažiavusius keturis žmones: du brolius, baigusius reabilitaciją ir dvi sese, patyrusias Dievo išgelbėjimo malonę. Mindaugas labai gražiai pristatė kiekvieną su juo atvykusį. Gyvenimai, kaip dramatiški romanai – žmonės atrasti Dievo likimo audroje, išplėšti iš pražūties verpetų.

Genadij DrozdovPirmasis kalbėjo Genadijus (36 m.) iš Klaipėdos, kuris 16 metų vartojo narkotikus, plėšikavo, draugavo su gaujomis. Taip gyvenimas negailestingai ritosi žemyn, kol vieną dieną pasijuto visiškai vienas, apleistas ir niekam nereikalingas. „Kas nori draugauti su narkomanu, banditu ir vagiu? Niekas“, – pajuokavo Genadijus. Tačiau toje tuštume prisiminė močiutės sentikės tikėjimo pavyzdį ir beviltiškai klajodamas iš Klaipėdos į Palangą bei atgal šaukėsi Dievo, kuris išgirdo. Po savaitės išvyko reabilituotis. Dabar Genadijus pats tarnautoja panašaus likimo žmonėms.

irinaPo to jaudinančiai į auditoriją prabilo Irina (32 m.) iš Klaipėdos. Nors tai buvo jos pirmasis viešas kalbėjimas, nuoširdus pasakojimas palietė daugelio širdis. Ji vartojo narkotikus 16 metų, 8 metus kalėjo kalėjime. Kai būdavo nelaisvėje, mama nurimdavo, nes žinojo, kad tuo metu ji nevartos, o tai reiškė, kad dukra liks gyva. Bet vos tik išėjo iš kalėjimo, narkotikai sugrįžo vėl. Irina manė, kad galbūt vaiko gimimas pakeis padėtį. Tačiau narkotikai nesiliovė. Vis tik gyvenimas taip nebegalėjo tęsti, nes vidinė tuštuma augo ir niekas nebetenkino. „Tą dieną, kai įveikiau visus vidinius prieštaravimus ir pasipriešinimo jėgas, bei įsėdau į autobusą važiuoti į reabilitacijos namus, tapo laimingiausia diena mano gyvenime. Keistai skamba… Moterims dažnai vaiko gimimas atneša didelės laimės akimirką, o man bilietas į vidinę laisvę tapo didžiausios laimės diena“, – pastebėjo Irina.

virgisTrečias kalbėjo Virgis (53 m.) iš Šiaulių, vartojęs alkoholį net 30 metų. Žmogus, kurio gyvenime nuoslydis prasidėjo po pirmos žmonos mirties. Nors vedė antrą kartą vis tik gyvenimo kryptis nesikeitė. Viskas ėjo tik žemyn, kol buvo pasiektas dugnas. „Tapau visišku benamiu, vargeta ir vagiu“, – prisiminė Virgis. Tik per plauką likęs gyvas, kai atsidūrė tarp prasilenkiančių traukinių, šaukėsi Dievo ir suprato, kad turi sustoti. Dievo malonės dėka, vienas tikintis vyras Šiaulių gatvėje meldėsi už Virgį ir nurodė reabilitaciją. „Dabar esu dėkingas Dievui, statau Jo bažnyčią“.

daivaKetvirtoji liudijo Daiva. Ji pati stebėjosi, kaip galėjo būti tokia bloga, augdama geroje šeimoje. Net brolis buvo žymiai geresnis, bet ji, mergaitė, nuolat įsipindavo į muštynes. „Nesuprantu, iš kur tas blogis ir pyktis tūnojo manyje“ – samprotavo Daiva. „Net 10 metų praleidau kalėjime, 3 kartus buvau įkalinta. Pirmą kartą sėdau 16 metų Rusijos kalėjiman. Paskutinį kartą buvau nuteista už sunkius nusikaltimus. 8 metus vartojau narkotikus. Išeinant iš kalėjimo lygtinai, buvau paraginta vykti į besikuriantį moterų reabilitacijos centrą Dabikinėlėje. Pagalvojau, kad vis geriau, nei kažkur… Pradžioje labai maištavau, nepatiko reabilitacijos tvarka, nes norėjau savo tvarką daryti. Vis tik Dievas mane pagavo…“ Dabar Daiva darbuojasi krizių centre. Ji dėkoja pastoriui už kantrią tarnystę ir už bažnyčią. „Be jos mes nieko negalime, mums reikalinga bendruomenė. Be jos mes tik iki „taško“ nueiti tesugebame,.. o daugiau nieko“, – savikritiškai pastebėjo Daiva.

Mindaugas PalionisPastorius Mindaugas pradėdamas pamokslą, taikliai pastebėjo, jog mes, žmonės, galime apsivalyti išorę, bet Dievas apvalo mūsų vidų, nes Jis yra sielos Kūrėjas. Dievas myli pasaulį. Jn 3, 14 – 16 sako, jog Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, ne už gerą, dorą ir teisingą pasaulį, bet už kritusį pasaulį – nedorą, prastą, nusidėjusią žmoniją. Pastorius ragino kiekvieną atsiverti Dievo meilei: netikintį, kad nuodėmės būtų atleistos ir apvalytos, o tikintį, kad panašėtų į Kristų. Būti panašiems į Kristų, reiškia kaip ir Jis mylėti kritusius. Bažnyčia turėtų saugotis teisuoliškumo ir kitų teismo. Meilė aukojasi, meilė atiduoda, net tada, kai nėra padėkos ir negrįžta gėriu už gėrį. Jėzus sąmoningai nuėjo ant kryžiaus už mus ir mus ragina sąmoningai aukotis. Visų mūsų gyvenimo misija – padėti silpniesiems, matyti juose Kristų, elgtis kaip Kristus, kuris neatstūmė mažutėlių, bet glaudė juos, gydė, atleido nuodėmes, buvo su jais. Didžiausias dalykas pasaulyje, kad Kristuje visiems gali būti atleistos nuodėmės.

Po pamokslo pastorius pakvietė žmones melstis atgailos malda. Į šį kvietimą atsiliepė jaunuoliai ir vyresni žmonės.

Po sodrių pamaldų, visi, apgaubti Dievo meilės, vaišinomės su tauria širdimi, dėkodami už kasdienę dvasinę ir medžiaginę duoną.

Norisi, kad bažnyčiai tokios pamaldos nebūtų tik trumpalaikis nesavanaudiškos meilės blyksnis, bet pastovios pasiaukojančios tarnystės pradžia.

„Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.