Saldus Kalėdų kvapas

Saldus Kalėdų kvapasAntros Advento savaitės trečiadienio (gruodžio 9 d.) vakarą, moterys rinkos į šventinę vakaronę, pavadintą Saldus Kalėdų kvapas, kurią rengė Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ moterys.

Sugužėjusios po savo darbų, norėjome nurimti žvakių šviesoje prie šiltos arbatos ir kalėdinių vaišių, dalintis mintimis, melstis ir giedoti Kalėdų giesmes bei kūrybingai prisiminti Betliejaus istoriją. Šis ramus vakaras padvelkė į mus džiugia Kalėdų nuotaika, įvairios išsakytos mintys ir kūrybinė veikla jaudino širdį, saldus kalėdinių vaišių, kavos ir arbatos kvapas, priminė po truputį artėjančią Kalėdų šventę, kurią greitai švęsime šeimose, bažnyčioje.

Susitikimą pradėjau skaitiniu iš Luko evangelijos 2 sk. 8 – 20 eilutės, kurios pasakoja mums nuostabią Kristaus gimimo istoriją. Joje išvystame angelų kareiviją šlovinančią gimusįjį Gelbėtoją, regime piemenis bėgančius pagarbinti Jį, ir galiausiai, išvystame Mariją – Jėzaus motiną, kuri visus šiuos įvykius ir žodžius dėjosi į širdį. Kadangi šioje istorijoje veikia tik viena moteris – Marija, mūsų žvilgsnis nukrypo į ją. Mums, moterims, kaip ir Marijai, būdinga viską dėtis į širdį. Mes laikome brangiausius dalykus giliai savo širdyje ir tik mes bei Viešpats žino, kas glūdi jos gelmėje. Taip pat mums moterims, reikia nuolatos dieviškojo padrąsinimo. Nors Marija buvo rinktinis Viešpaties malonės indas, per kurį Dievas dovanojo savo Sūnų pasauliui, nors ji dalyvavo dideliuose Dievo darbuose, vis tik jautėsi maža, menka, neretai sutrikdavo. Todėl vos tik išgirdusi, kas piemenims buvo pranešta apie jos įsčių vaisių, ji viską dėjosi į širdį. Šie žodžiai jai krito į širdį ir tapo aiškiu Dievo darbo patvirtinimu, vidiniu sustiprinimu, nors išorinės aplinkybės – tvartelio aplinka atrodo bylojo ką kitą… Raginau moteris dėtis į širdį Viešpaties žodžius ir paraginimus, kuriuos Jis atveria šiomis dienomis kiekvienai.

Po kelių garbinimo giesmių savo mintimis dalinosi ir pratęsė kalbėti jau pradėta tema apie moters širdį mūsų vakaro viešnia Jurga Karosaitė – krikščioniškos leidyklos Upė steigėja ir vadovė. Mes moterys norime girdėti savo Mylimojo, mūsų Viešpaties, balsą kasdieną, kaip žmona trokšta girdėti savo vyro balsą, jo gerus žodžius ištartus žmonai. Tokį santykį matome Giesmių giesmėje, kai mylimoji ilgisi Mylimojo balso, – kalbėjo viešnia. Jurga pasakojo, kaip Dievo balsas 66 Psalmės 12 eilutės žodžiais, prabilo jai, stiprino ir drąsino ją pradėti leidyklos veiklą. Savo žodžiais patikino, kad Jis veda į laisvę arba erdvę, plačią vietą. Plati vieta – tai Dievo karalystė, kuri per Jėzų gyvena mūsų širdyse. Jo karalystė – tai teisumas ir gyvenimas. Dievo karalystė – tai yra tai, kaip „mes esame žinomos danguje“. Gedeonas danguje buvo žinomas, kaip narsus karžygys, nors taip nesijautė. Jo kelionė buvo ne trumpa, kol išsipildė Dievo sumanymas jo gyvenimui…O kaip mes „esame žinomos“? – kėlė retorinį klausimą Jurga. Dievo padrąsinimo dėka gimė leidykla Upė, kurios tikslas leisti praktinę krikščioniškąją literatūrą. Jurga pristatė pirmąją šios leidyklos knygą – Stormier Omartian Žmonos maldų galia. Moteris melsdamasi už savo vyrą geriau ima suprasti jo tapatybę Kristuje. Knygos pagrindinė mintis – tai, kaip malda keičia pačios maldininkės širdį. Taip pat knygoje yra nemažai psichologinių pastebėjimų, kas būdinga vyro, brolio, tėčio – vyriškajai – prigimčiai. Po knygos pristatymo dar kažkiek laiko kalbėjome apie maldos svarbą mūsų, moterų, gyvenime.

Saldus Kalėdų kvapas

Po to sekė kūrybinė, žaisminga vakaro dalis. Rasa Mardosaitė pristatė penkis kalėdinius žaidimus, kuriuos galima žaisti šeimos, draugų rate, prie Kūčių stalo ar švenčiant Kalėdas. Kartu džiaugsmingai sužaidėme kelis iš jų: Prakartėlę , Kalėdų abėcėlę ir Kalėdų žvaigždę. Žaidimai turi nuostabią savybę visus įtraukti į veiksmą, atpalaiduoti nuo įtampos ir pakelti nuotaiką. Po jų linksmai giedojome dvi Kalėdų giesmes, Tyli naktis ir Kas Tas vaikelis, kurias pamokė Rūta Tumulienė. Na, o galiausiai, ėmėmės kūrybinio darbelio, kad pradžiugintume savo šeimos narius, papuoštume šventinį stalą mielu kalėdiniu nykštuku, pagamintu iš kankorėžio. Sėdėdamos prie stalelių kirpome, klijavome ir atmosferoje girdėjosi smagus klegesys: pažiūrėk, koks mielas nykštukas… o mano, koks juokingas… Dūzgėme, kaip bitutės avilyje. O darbeliui vadovavusi Audra Grigorjevienė, profesinės mokyklos dėstytoja-floristė, juokavo: dabar jūs panašios į mūsų Kūrėją, kuris viską gerai padarė… Dar ilgai džiaugiamės gražiais darbeliais, paveikslavomės, klegėjome, gėrėme arbatą, vaišinomės kepiniais, dalinomės receptais ir įspūdžiais.

Vakaronę baigėme malda. Moterys sakė, kad nekantraudamos lauks kito susitikimo.

Dalinkimės:

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.