Reformacijos dienai paminėti. Evangelikų bažnyčios LDK gimimas (I)

Evangelikų bažnyčios LDK gimimasLietuvoje Evangelikų bažnyčia praėjo nelengvą ir nepaprastą kelią. Ji gimė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Reformacijos laikotarpiu, pradžioje sparčiai plėtėsi, po to patyrė kontrreformacijos priešiškumą, išgyveno tarpusavio susiskaldymus, po, kurių menko bažnyčių įtaka visuomenėje.

Dvejuose straipsniuose noriu prisiliesti prie pačių Evangelikų bažnyčios ištakų – jos gimimo LDK, aptarti atsiradimo priežastis ir aplinkybes.

XVI a. 6 – ame – 7 – ame dešimtmečiuose Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reformacija ėmė nesustabdomai plisti. Šiam stipriam plitimui negalėjo užkirsti kelio nei valdovų Žygimanto Senojo 1542 m. ir Žygimanto Augusto 1550 m. visuotiniai įsakai prieš eretikus Littera contra hereticos[1], nei netikėtos A. Kulviečio bei jo bendražygio S. Rapalionio mirtys 1545 m. Nors ryškių evangelikų figūrų netektis tapo trapios reformacijos ir ankstyvosios evangelikų kartos Lietuvoje išbandymu, trumpam laikui pristabdžiusi evangeliškų institucijų – bažnyčių kūrimąsi, vis tik dalis Evangelijos išpažinėjų slaptai veikė Lietuvoje, laikydamiesi nikodemizmo pozicijos. Bajorija ir miestiečiai nepaisė Katalikų bažnyčios draudimų skaityti ir platinti evangelinę literatūrą, studijuoti protestantiškuose Vakarų universitetuose. Tyrėja D. Pociūtė pastebi, kad ankstyvuoju Reformacijos laikotarpiu Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose Katalikų bažnyčiose trūko išsilavinusių ir polemikai su evangelikais pasiruošusių asmenybių, jose buvo itin vangi pastoracinė veikla, nesirūpinta leisti tautinėmis kalbomis literatūrą ir vesti tautine kalba pamaldas. Todėl nepaisant draudimų, ši situacija XVI a. 6 – ame dešimtmetyje sudarė palankias aplinkybes labai įvairiapusiam LDK evangeliškos minties plėtojimui[2] ir protestantiškos bendruomenės kūrimui.

Jau penktasis XVI a. dešimtmetis Reformacijos istoriografijoje išskiriamas, kaip antrosios Reformacijos bangos pradžia, kurios svarbiausiais dalyviais tapo žymiausi ir turtingiausi LDK didikai, ėmę kurti LDK Evangelikų bažnyčią (Pociūtė).

Autentiška Evangelikų bažnyčios LDK pradžia

Evangeliškos bažnytinės sistemos kūrimas buvo palaipsnis procesas ir autentiškai besivystantis.

Čia derėtų išskirti, kaip ryškiausią Radvilų giminę, padovanojusią Lietuvai ne vieną evangeliško tikėjimo kūrėją, globėją (mecenatą), vadovą ir gynėją. Be dvejonės, Mikalojus Radvila Juodasis (1515 – 1565) – to meto galingiausias asmuo po karaliaus, LDK kancleris, Vilniaus vaivada, patyręs palaipsnį atsivertimą bei perėjęs į reformaciją, tapo, anot Pociūtės, ne tik didžiausiu Evangeliškos bažnyčios globėju, bet LDK protestantų Bažnyčios kūrėju bei aktyviu jos ankstyvosios ideologijos formuotoju, padėjusiu pamatą savarankiškos Lietuvos religinės minties ir kultūros plėtotės istorijai.

Radvilo Juodojo viešas pritarimas evangelinėms idėjoms tapo žinomas 1550 m. Tuo metu jo dvarų aplinkoje jau dirbo ne vienas evangelikas: gydytojas Joachimas Zimmermannas, įgyjęs medicinos daktaro laipsnį Sienos universitete, evangelikų kunigas Simonas Zacijus (1552 m.), netrukus tapęs pirmuoju Radvilos Juodojo Evangelikų Bažnyčios kunigu Brastoje. 1553 m. Radvila Juodasis suorganizavo pirmąsias evangeliškas pamaldas savo rezidencijoje Brastoje, praėjus vos keliems metams po savo brolio Jono Radvilo iš Nesvyžiaus ir Olykos kunigaikščio mirties (1551 m.) – pirmojo evangeliko iš Radvilų giminės ir didikų luomo, bei praėjus vos dešimčiai metų nuo Kulviečio confessio fidei.

Iki šiol istoriografijoje Radvilos Juodojo pradėta kurti Bažnyčia ir šis pirmasis Evangeliškos bendruomenės kūrimo etapas Brastoje, o netrukus, apie 1556 – 1557 m. ir Vilniuje kunigaikščio dvare, per daug schematiškai buvo siejamas su liuteronizmu, o vėliau su kalvinizmu (I. Lukšaitė). Tuo tarpu D. Pociūtė mano, kad pradžioje LDK Evangelikų bažnyčiai negalėjo daryti įtakos nei „liuteronų“, nei „kalvinistų“ tikslios doktrinos šių konfesijų prasme, nes Europos reformatų ortodoksija susiformavo tik po Radvilo Juodojo mirties, o pačios LDK ortodoksinė literatūra ir doktrina stabilizavosi tik XVI a. 8 – ame dešimtmetyje.

Panašiai ir pats Radvila Juodasis nekeitė konfesijų, nebuvo nei „liuteronu“, nei „kalvinistu“, nei „antitrinitoriumi“ šių doktrinų prasme, kaip buvo daromos klaidingos prielaidos ankstesnėje istoriografijoje, pastebi D. Pociūtė. Bet vieną kartą nuoširdžiai konvertavęs, Radvila visą laiką natūraliai išgyveno konfesinės tapatybės paieškas (204 psl.). Tad pritarčiau D. Pociūtės pastebėjimui ir pabrėžčiau, kad ankstyvajam LDK Evangelikų bažnyčios kūrimo etapui kaip ir jos vadovui buvo būdingas evangelinis atvirumas bei heterodoksiškumas, religinės minties tolerancija ir autentiškas bendruomenės kūrimas. Tai patvirtina keli katalikų tekstai, kuriuos pateikė istorikė. Pobihilis skundo laiške kunigaikščiui Albrechtui (1554 m.) teigė, jog Radvilos bažnyčioje pamaldos vyksta lenkų kalba, kad abiejuose valstybėse žmonės suprastų“, o pats vaivada yra plačiai giriamas už bažnyčių reformavimą (208 psl.). O Lukas Podoskis Varmės vyskupui Hosijui (1553 m.) apie veiklą Brastoje rašė: „Bet visai kitas veidas yra Brastos bažnyčios, kurioje gimsta ne liuteroniška, bet kažkokia nauja sekta“ (210 psl.). Todėl Pociūtė ragina šiuos Radvilo Juodojo susirinkimus vadinti evangeliškomis arba krikščioniškomis pamaldomis, kaip, beje, jie patys save vadino, bet ne „liuteroniškomis“, ar „kalvinistinėmis“ (207 psl.).

Be to Pociūtė pateikia gausių faktų, įrodančių, jog reformatoriškas idėjas Lietuvoje pirmiausia skleidė Italijos protestantai, o ne Vokietijos ar Šveicarijos.

Pirma, istorikė pastebi, jog Radvilo Juodojo susidomėjimą evangelinėmis idėjomis galėjo lemti vienintelė kunigaikščio žinoma devynių mėnesių kelionė į Vakarus, apsilankymas Italijoje 1542 m. Tai buvo Italijos aktyviausio protestantizmo veiklos, inkvizicijos atkūrimo ir pirmųjų žymių veikėjų spiritualų pabėgimo į Šveicariją, ten sukuriant plačią italų protestantų diasporą, metai. Neatmestina, kad tuomet galėjo prasidėti Radvilo Juodojo konversijos pradžia (Maištininkų katedra,191 psl.).

Antra, D. Pociūtė pastebi, kad į reformaciją pasukusių tarp Radvilos Juodojo dvariškių, vyrų ir moterų, dominavo šiaurės italai, kaip ir karaliaus dvare, kurie buvo reikšminga Lietuvos ir Lenkijos italizacijos proceso dalis (Maištininkų katedra, 210 psl.). Karalienė Bona Sforza, Žygimanto Augusto motina, sudarė sąlygas italams siekti bažnytinės karjeros. Nuo XVI a. pradžios LDK bažnytinės hierarchijos sistemoje dirbo nemažai italų. Lismaninis buvo pirmasis LDK bažnytinis hierarchas italas, pasukęs protestantizmo keliu (1550 m.). Jis suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos ir Lenkijos protestantizmo kelyje. Lismaninis, studijuodamas Ciuriche, susipažino su Ochinu, užmezgė glaudžius ryšius su Bullingeriu, J. Wolfu ir kitais Ciuricho italų lyderiais. Jis tapo svarbia besikuriančia reformatų bažnyčios figūra. Jo nuopelnas – italų protestanto Ochino populiarinimas Lenkijoje ir Lietuvoje bei pirmųjų jo knygų išleidimas lenkų kalba 1558 m., 1560 m. Karaliaučiuje.

Nuo 1563 m. Lismaninis apsigyveno Radvilo Juodojo valdose Morduose, o ne trukus – Vilniuje ir pasitarnavo kaip kultūrinio evangelikų pažiūrų platintojas (265 – 270 psl.). Be to yra žinoma, kad Radvila, ypač gyvenimo pabaigoje ėmėsi globoti, dėl Serveto nužudymo su Šveicarų ortodoksija nesutariančius italų (kaip pavyzdžiui, Curione ir Castellio, Bazelio universiteto dėstytojus, kritikavusius Kalviną (275 psl.)) pabėgėlius, suteikdamas jiems plačią kultūrinę raišką.

Trečia, D. Pociūtė pabrėžia, kad 1553 m. pradėtos Brastoje spausdinti pirmosios LDK evangeliškos knygos lenkų kalba, kurios turėjo būti pirmosiomis knygomis tautine kalba, iš dalies rėmėsi Italijoje, Čekijoje ir Karaliaučiuje jau išplitusiais ir itin Italijoje populiariais vokiečių teologo Rhejaus veikalais, tapusiais italų evangelikų pagrindiniais tekstais.

Visi šie faktai aiškiai parodo, kad LDK Radvilo Juodojo kuriama Evangelikų bažnyčia nebuvo priėmusi vokiškosios ar šveicariškosios tikėjimo reformos konfesinę įtaką, bet turėjo ryšius su nepriklausomu italų spiritualų protestantizmu ir vystėsi savarankiškai.

2009, ruduo

————————

[1] Ingė Lukšaitė. Reformacija. Leidykla „Baltosiso lankos“, 1999, p. 246.
[2] Dainora Pociūtė. Maištininkų Katedros. Leidykla „Versusu Aureus“, p. 2008, 180, 187, 203.

Literatūra

Ingė Lukšaitė. Reformacija. Leidykla „Baltosiso lankos“, 1999, p. 246.
Dainora Pociūtė. Maištininkų Katedros. Leidykla „Versusu Aureus“, p. 2008, 180, 187, 191, 203, 210.

Nuotraukoje: Teatro, muzikos ir kino muziejus – XVII a. renesanso ir baroko stiliaus Mažieji Radvilų rūmai Vilniuje.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.