Pykčio pinklėse, arba nugalėkime pikta gerumu

pyktisDėl savo kūno silpnumo kasdieną susiduriame su mažesnėmis ir didesnėmis pagundomis. Sakydama pagundos, turiu omenyje ką kitą, nei vidinius ar išorinius gyvenimo sunkumus, už kurių numanoma nematoma Dievo ranka.

Tokios pagundos Biblijoje vadinamos tikėjimo išbandymu. Taip Dievas vedė Izraelio tautą per dykumą, išmėgindamas išrinktosios tautos širdies nusistatymą. Keturiasdešimt dienų dykumos išbandymas dėl žmonių maištingumo ir netikėjimo, deja, virto ilgų keturiasdešimties metų klajonių epopėja. Taip pat Dievo Dvasia nuvedė ir Kristų į dykumą, jog ten Jis būtų išmėgintas. Priešingai negu Izraelis, Jėzus atrėmė visus piktojo pagundymus ir iš dykumos Jis išėjo kupinas Dvasios jėgos.

Bet šį kartą kalbėsiu ne apie tokius išbandymus, o apie pagundas, su kuriomis susiduriame kasdien, kai būname gundomi elgtis prieš Dievo valią, užgniaužti savyje dievišką pradą ir skaudinti artimą. Smulkios pagundos – tai kaip raugės ir piktžolės, kurios grėsmingai kėsinasi nustelbti dieviškosios karalystės daigus mūsų sieloje, santykiuose su žmonėmis, bažnyčioje ir visuomenėje. Geismų puolama siela – kaip dirva su piktomis sėklomis. Jos skverbiasi į mūsų mintis, jausmus ir mūsų valią, siekdamos pavergti blogiui. Sielą, nelyg Dievo karalystės sodinukų sodą, reikia kruopščiai prižiūrėti per visas gyvenimo dienas. Nepamiršti ravėti piktžoles ir puoselėti gerus Dvasios daigus, nuostabius meilės, ramybės, džiaugsmo ir kantrybės žiedus, idant siela netaptų šabakštynu ar neįžengiama visokių blogybių kemsyne.

Pykčio kultūra

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti mintimis apie pagundą, kuri, manyčiau, yra viena iš dominuojančių šiuolaikiniame pasaulyje. Galbūt nuskambės kiek netikėtai, nes rašysiu ne apie seksualinio netyrumo blogybes. Be abejo, seksualinės nuodėmės šiais laikais yra viena didžiausių pasaulio rykščių. Kai netyrumas suvokiamas kaip gyvenimo norma, skaistumo, šventumo puoselėjimas tampa sunkiu etinio auklėjimo iššūkiu bei nuožmios dvasinės kovos lauku. Tačiau šį kartą kalbėsiu apie kitą, ne mažiau aktualią ir paplitusią, blogybę, kuri neretai lieka nepastebėta net tarp krikščionių – tai nevaldomas pyktis.

Nūdien visuomenėje vis didėjant stresui, nuovargiui ir įtampai, vis labiau plečiasi „pykčio kultūra“, kuri neabejotinai priešinga Dievo karalystės meilės kultūrai. Paminėsiu tik keletą destruktyvaus pykčio kasdienių pavyzdžių. Neretai įmonių ar įstaigų vadovai nesuvaldo savo pykčio santykiuose su darbuotojais ir šiuos sukausto baimė. Kai vyresnieji namuose ar mokyklose paauglius tramdo savo pykčiu, paauglių pyktis ar net patyčios po to atsigręžia prieš bendraamžius, mokytojus, tėvus. Deja, neretai šeimoje, pagrindinėje visuomenės ląstelėje, pykčio emocija ima dominuoti auklėjant vaikus. Tėvai tiesiog nebeturi laiko ir nebeįstengia savo vaikams dovanoti meilės ir švelnumo. Visus iškilusius klausimus sprendžia pykčio įkarštyje, kad būtų greičiau. „Rezultatas“ pasiekiamas greitai, bet ilgainiui tampa destruktyvus – „užprogramuojama“ negatyviai nusiteikusi, prieš autoritetus maištaujanti pikta nauja karta. Ne paslaptis, kad smurtas šeimoje tapo opia problema. Eurobarometro 2010 metų tyrimas atskleidžia, kad smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje yra paplitęs labiau nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Be to, visuotinį pyktį „augina“ ir ekonominė krizė. Visi jaučiasi giliai nelaimingi, pikti ir pasimetę. Tautoje formuojasi piktumo, kaltinimų ir psichologinės bei fizinės agresijos atmosfera. Pykstant ir kaltinant kitą, lengva paslėpti savo nenorą prisiimti asmeninę atsakomybę už kūniškus, neigiamus padarinius gyvenime. Esant tokioms tendencijoms, nenuostabu, kad piktumas peržengia ir bažnyčios slenkstį bei vis dažniau pasibeldžia į tikinčiųjų gyvenimo duris, užvaldo mintis ir jausmus.

Kas laimės šioje kovoje? Ar pykčio kultūra su smurto protrūkiais palenks tikinčiuosius po savo jungu, ar vis tik Dievo karalystės pradas ims viršų virš blogio jėgos mūsų šeimose, bažnyčioje, o gal net ir visuomenėje?

Griaunantis pyktis

Biblijoje pasakojama viena ryški ir pamokanti istorija, kaip pykčio tulžis užvaldo širdį ir sugriauna gyvenimą. Tai dramatiška karaliaus Sauliaus istorija.

Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais. Moterys dainuodamos kartojo: „Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių.“ Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: „Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės.“ Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą. Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį. Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: „Prismeigsiu jį prie sienos.“ Bet Dovydas išsisuko du kartus. Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs. Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą. Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo. Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo. Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos (1 Sam 18, 6-16).

Šioje ištraukoje matome, kaip užsimezga karaliaus Sauliaus asmeninė tragedija. Jis įsileidžia pyktį ir tampa tiek Viešpaties, tiek Jo tarno Dovydo priešu bei persekiotoju iki pat savo gyvenimo pabaigos. Tai dviejų Viešpaties tarnų santykių drama. Vieno gyvenimas, apkartintas vidinio pelyno, – piktas, tūžmingas, niokojantis. Kito – kupinas išminties, dievotumo ir nuolankumo, gaivinantis, guodžiantis, pergalingas.

Pyktis prieš Dovydą Sauliaus sieloje užsimezga iš pavydo ir nepagrįsto įsiskaudinimo. Pykčio sėkla krenta į širdį tada, kai jiems grįžtant iš pergalingo mūšio su filistinais, Izraelio moterys apdainavo šlovingą Izraelio pergalę, priskirdamos Dovydo rankai dešimt tūkstančių, o Sauliaus – tūkstančius nugalėtų priešų. Sukilęs pavydas tarsi potvynio vanduo užlieja Sauliaus širdį neapsakomo pykčio banga. Dar visai neseniai karalius simpatizavo jaunuoliui Dovydui, gėrėjosi jo arfos grojimu, vertino jo pergalę prieš Galijotą, suteikė jam valdžią būti karių vadu. Tačiau pasipiktinimas visiškai pakeitė karaliaus požiūrį į Dovydą. Pykčio valdoma širdis negali mylėti Dievo ir artimo. Dabar Sauliaus akimis jaunasis Dovydas tapo jo konkurentu. Nuo tos dienos karalius ėmė akylai stebėti ir sekti Dovydą. Pyktis gimdo baimę ir nepasitikėjimą artimu ir galiausiai veda link smurto ir siekio nužudyti. Taip Kainas, užsidegęs pavydu ir pykčiu, nužudė savo brolį Abelį. Jokūbo sūnūs iš pavydo ir pykčio savo brolį Juozapą pardavė į vergystę. Karaliaus Sauliaus pyktis virto kankinančia paranoja, siautėjimu namuose ir nuolatiniu troškimu nužudyti Dovydą. Akivaizdu, kad pyktis traukia sielą į tamsą dvasinio degradavimo keliu.

O juk su savo pasipiktinimu karalius galėjo susitvarkyti jau pirmoje stadijoje, vos jam užgimus. Sauliui tereikėjo racionaliai apmąstyti pykčio priežastis ir apvalyti širdį nuo niekingo pavydo, Dievo akivaizdoje nusižeminant ir atgailaujant. Juk Dovydas nieko piktinančio nepadarė. Atvirkščiai, jis, įveikęs filistinų galiūną Dievo jėga, lėmė esminį persilaužimą mūšyje ir tauta laimėjo nelygią kovą su filistinais.

Deja, kartais tikintieji nejučia kartoja Sauliaus gyvenimą… Per savo netrumpą pastoracinio tarnavimo laiką teko daugybę kartų susidurti su nepelnytu pykčiu, nukreiptu į ganytojų tarnavimą. Neretai žmonės savo įsisenėjusias nuoskaudas, pyktį, pavydą, baimes, nepilnavertiškumą, depresyvumą nukreipia į pastorius, juose „projektuodami“ visų savo bėdų priežastis. Taip jie stengiasi slopinti savo kūniško gyvenimo neatsakingumą bei sielos skausmą, kurį sukelia neišspręstos problemos. O kadangi ganytojo tarnavimas viešas – visada atviras kritikai. Tačiau svarbu nepamiršti, jog kritika gali būti sveika, t.y. pagrįsta, arba destruktyvi -nepagrįsta ir įkvėpta piktojo.

Pagrįsta kritika bus racionaliai ir konstruktyviai aptariama akis į akį su tuo asmeniu, kuris supykdė. Tai gali būti pasipiktinimą sukėlę konkretūs žodžiai ar veiksmai. Brandūs pamaldūs žmonės sugeba brandžiai spręsti savo vidinį konfliktą – jie prisiima atsakomybę už savo pyktį ar kritiką bei jos nenukreipia į kitą su pykčiu nesusijusį objektą, bet kalbasi su tuo, kas išties papiktino, siekdami ramybės, o ne karo.

Tuo tarpu nepagrįsta kritika yra impulsyvi ir spontaniška, nes dažniausiai būna įžiebta pykčio jausmo, kurį žmogus sukaupė ir tiesiog trokšta išlieti. Tokia kritika nesusijusi su kritikuojamu objektu. Ji nesiekia tiesos, bet stengiasi pakenkti, sukelti skausmą tam, prieš ką yra nukreipta, nes pačiam skauda. Netinkama kritika gali būti išreikšta įvairiais nesąžiningais būdais: anoniminiais pasipiktinimo laiškais, prakeiksmą skelbiančiomis „pranašystėmis“, blogio linkėjimu ir t. t. Arba slapčia liejama tulžis, skleidžiant keistas „sąmokslo“ teorijas apie autoritetus tarp įsiskaudinusios sielos žmonių, o tai sukelia pavyduliamus, priešiškumus, vaidus, prieštaravimus ir galiausiai veda bendruomenę prie susiskaldymo. Visa tai yra netinkamos pykčio išreiškimo formos, piktojo strėlės, lekiančios iš tikinčiojo, pralaimėjusio savo vidinę kovą, lūpų. Bėda ta, kad tokiais būdais problema neišsprendžiama, net nepajuda iš vietos, o opus vidinis skaudulys vis auga, padarydamas vis daugiau žalos visų pirma pačiam žmogui, o po to ir aplinkiniams. Žmogus pakliūna į savo pykčio pinkles ir tampa jo įkaitu. Neapsigaukime – nesusitvarkę su pykčiu, nieko gero nelaimėsime. Pyktis virtęs įtūžiu galiausiai padegs visą gyvenimą ir jį sunaikins. Kraštutinė pykčio forma, pakurstyta pavydo, kaip jau matėme, veda į beprotystę ir visokį blogį – nesvarbu prieš ką ji bebūtų nukreipta.

Dvi priešingos laikysenos, tarnavimo ir gyvenimo būdai

Mūsų pasirinktos Rašto ištraukos veikėjai – Saulius ir Dovydas – atskleidžia du skirtingus gyvenimo bei tarnavimo Dievui tipus.

Karalių Saulių matome savo menėje rankoje laikantį ietį. Kaip keista karaliaus rankose matyti ne skeptrą – valdymo simbolį, ne šventą ritinį – išminties ir dievobaimingumo ženklą, net ne taurę – linksmybės, malonumo ir džiaugsmo simbolį, bet ietį – ginklą, nešantį mirtį. Sutikite, ieties paskirtis būti karo lauke, bet ne karališkoje menėje. Ginklas rankoje kalba apie karaliaus piktą, agresyvią, netaikingą širdies laikyseną ir destruktyvų nusistatymą. Tai gyvenimas, apimtas įtūžio, baimės, nepasitikėjimo ir neapykantos. Ne sykį ir ne du Saulius kėsinosi atimti Dovydui gyvybę. Iki pat savo mirties karalius – galios žmogus – negailestingai medžiojo savo pavaldinį. Net Dovydui pasitraukus iš rūmų aplinkos, slapstantis kitoje tautoje, vėliau gyvenant Adulamo uoloje su varguoliais, kurie rinkosi pas jį, Saulius nepaliaujamai alsavo įniršiu Dovydui į nugarą ir kėsinosi nužudyti, kol pats buvo nukautas mūšyje. Kokia tragiška ir karti antroji Sauliaus gyvenimo pusė. Tad Saulius simbolizuoja kupiną kūniško pykčio, persekiojimų ir nešantį mirtį tarnavimo tipą. Dievas pasitraukė nuo Sauliaus… Nuo tos dienos jo gyvenimą valdė piktoji dvasia.

Antras dramos veikėjas, Dovydas, savo rankoje laikė arfą. Šis muzikos instrumentas tarsi apibūdina asmenybės taikingumą ir ramybę, juk muzika skamba taikos metu. Be to, muzikavimas kalba apie jautrią ir kūrybingą širdį, labiau linkusią į gėrį nei į piktą. Dovydo grojimas ramino Sauliaus pykčio priepuolius, taurino jo jausmus. Dovydas ne tik meistriškai skambino arfa, bet visa širdimi garbino Dievą, savo Kūrėją. Dievoto žmogaus prisilietimas prie kenčiančios sielos – nelyg dangiška palaima. Dovydas įkūnija taikingo, teisingo, dievobaimingo, gero ir išmintingo vyro prototipą. Jis nė karto nepasidavė pykčio pagundai ir nekeršijo Sauliui, bet, atvirkščiai, išreiškė jam visokeriopą pagarbą. Dovydo dievobaimingumas padėjo nugalėti pikta gerumu (Rom 12,18 -21). Todėl Dievui patiko Dovydo širdis ir jo namus Jis įtvirtino per amžius Kristaus asmenyje (2 Sam 7,16).

Tad Dovydo gyvenimo pavyzdys mus įkvepia saugoti širdį nuo įtarumo, pavydo, pykčio tulžies – viso to, kas naikina Dievo ir artimo meilę mumyse.

Straipsnį noriu užbaigti lietuvių literatūros klasikės Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) žodžiais:

Jei žmogus nori būti dorovingas, tai jis nesiliaudamas turi valdyti ir gniaužti savo piktus palinkimus. Kūnas vis kyla prieš sielą, žemesnioji prigimtis vis veržiasi nustelbti sąžinės balsą. Tad reikia kovoti ir kovoti, kol esi gyvas, ir visi žinome, kokia toji kova yra sunki. Tai kovai noro ir jėgų tegalima pasisemti iš tikėjimo. O jei dėl savo prigimties silpnumo tenka kartais tą kovą pralaimėti, pasiduoti pagundoms, tai tik trumpai valandėlei. Susigriebę vėl kovojame ir stengiamės kilti aukštyn. („Motina auklėtoja“, 50 psl.)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.