Prisikėlimo Lauryno mintys apie Dievo artumo praktiką (XVII a.)

baznycia„Nereikia nuolat klūpoti bažnyčioje, kad pabūtume su Dievu. Savo širdį galime paversti koplyčia, kur vis užsuktume su Juo pakalbėti – maloniai, nuolankiai ir su meile.

Visi gali taip paprastai bendrauti su Dievu, vieni daugiau, kiti mažiau. Jis žino mūsų galimybes. Tad pradėkime! Gal Jis tik ir laukia mūsų drąsaus sprendimo. Pasiryžkime!

Jei būsime su Juo, mūsų kančios bus ramios ir malonios, o štai be Jo net didžiausi malonumai mums atrodys lyg žiauri bausmė. Tebūnie Jis šlovinamas už viską. Amen.“

(Prisikėlimo Laurynas – XVII a. gyvenęs prancūzų vienuolis karmelitas (Nicolas). Būdamas 18 metų patyrė Dievo Apvaizdos ir Galybės viziją. Nuo tos akimirkos Dievas jam tapo Gyva Esybe, kuria žavėjosi. Vienuoliškam keliui padėjo apsispręsti dalyvavimas Trisdešimties metų kare, kuriame buvo du kartus mirtinai sužeistas ir stebuklingai išgyveno. Laurynas atsidėjo paprastai vienuoliškai kasdienybei, rankų darbams. Dirbdamas tyloje, nuolat jautė ir praktikavo Dievo artumą. Mintys iš Lauryno ketvirto laiško poniai N.)

Dalinkimės:

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.