Pastoracinė tarnystė šiandien: aktualijos ir problematika

GanytojasStebint pastoracinio tarnavimo vystymąsi Lietuvoje, pastaruoju metu į akis krenta, jog ši tarnystė sekuliarioje visuomenėje išgyvena nuosmukį:

tradicinėse katalikų kunigų seminarijose mažėja norinčių studijuoti ir rinktis šį pašaukimo kelią, evangelinėse bendruomenėse pastoriams trūksta užtikrintumo pastoracinės tarnystės ateitimi jų bendruomenėse.

Savo bendrijoje aptinkame didelį pastorių švietimo poreikį, keliame uždavinius, kaip užpildyti pastorių teologinio pasiruošimo stoką, jog ganytojiškas darbas būtų atliekamas tinkamai. O ką bekalbėti apie visose bažnyčiose, ir naujose, ir senose, pasitaikančią „netikrų ganytojų“ problematiką – kai tie, kurie nėra tinkami tokiai tarnystei, veržiasi jais būti.

Nusipiešia tam tikras pastoracinės tarnystės paveikslas. Iš vienos pusės materialistinėje Vakarų kultūroje, tiek tradicinės, tiek netradicinės krikščioniškose bažnyčiose stokojama pasišventusių ganytojiškai tarnystei vyrų ir moterų, žmonių, kurie išgirdę Kristaus pašaukimą tarnystei, sutiktų tapti Jo Bažnyčios „protingais ir ištikimais tarnais“, rūpestingai ir ištvermingai maitinančiais Dievo šeimyną deramu laiku (Mt 24,45-46).

Iš kitos pusės pokomunistinėje aplinkoje, yra tokių pastorių ir kunigų, kurie perdėm drąsiai prisiima šio tarnavimo naštą, vedami netyrų paskatų. Jie, atitolę nuo biblinio tarnavimo, kuria savo ambicijų nedidelę karalystę, siekia karjeros bažnyčioje. J. Ratzingeris (Benediktas XVI) savo knygoje „Jūsų džiaugsmo tarnas“, svarstydamas apie kunigų dvasingumą, tokią kunigystę vadina „degradavusia kunigyste“, jei ši tarnystė yra laikoma tik proga užsidirbti pinigus, jei tai darbas, kuriuo pasaulyje įgyjama tam tikra padėtis, jei ganytojiškas tarnavimas yra kaip būdas prasimušti gyvenime, kai Dievu imame naudotis savo labui.[1]

Egzistuoja dar viena grupė pastorių, kurie galėtų būti gerais ganytojais, tačiau stokoja teologinio ir dvasinio pasirengimo šiai tarnystei. Ši tendencija yra ryški ypač naujose nepriklausomose bažnyčiose. Tuomet išryškėja pastoracinės tarnystės mėgėjiškumas, siaurumas, uždarumas. Nors ir stengiamasi viską atlikti širdingai, tačiau tokiai tarnystei trūksta kompetentingo Bažnyčios istorijos ir teologinės raidos išmanymo, šiandieninės kultūros suvokimo, bei jų tarpusavio sąveikos.

Tad ką turėtume daryti, kai skepticizmas, ateizmas, materializmas ir mėgėjiškumas meta rimtus iššūkius Bažnyčiai, ganytojiškai tarnystei, pastoraciniam pašaukimui? „Kaip menkai tikėjimo jėgai išsilaikyti tarp galingų pasaulio jėgų? Ar jos tiesiog nesutraiškys pasaulinės ateizmo jėgos, ar neprivers kapituliuoti technologijos ir gamtos mokslai, visos jų galimybės ir žinios? Ar neprivers kapituliuoti egoizmas ir godumas, kurie tapo nepaprastai galingi ir nebesiduoda sutramdomi? Ar šiandien dar yra prasmė tapti kunigu, Žodžio sėjėju? Argi jaunam vyrui nėra perspektyvesnių, pelningesnių ir didesnį pasitenkinimą žadančių profesijų, kuriose jis geriau galėtų ištobulinti savo gabumus? Ar visa tai nėra tik beviltiškas atgyvenęs dalykas?“, – ieškodamas atsakymų, tiksliai įvardija skausmingus klausimus J. Ratzingeris.[2]

Šiandienos pasaulyje pastoracinė tarnystė susiduria su šiais klausimais. Ką pasirinkti? Pasaulį – spindintį šlove, malonumu ir valdžia, ar neišvaizdžią, neretai apleistąją ir persekiojamą Kristaus nuotaką – Bažnyčią? Šioje minčių ir pasaulietinių aistrų lavinoje, tik įsiklausę į Kristaus asmeninį kvietimą „Sek manimi“, pajėgsime atsispirti pagundymui eiti plačiuoju keliu.

Pabandykime pažvelgti kaip galėtų atrodyti ganytojo tarnystė XXI a.

Pastorius ir pasišventimas pašaukimui

„Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas Jį.“
(Mk 3,13)

TaureŠi Rašto eilutė mums atskleidžia labai svarbią tiesą apie ganytojo tarnavimą. Joje atsiveria dvi pusės: kas šaukia ganytojiškai tarnystei ir kaip pašauktajam reaguoti į pašaukimą.

Pirmiausia akivaizdu, jog Kristus šaukia Savo valia išrinktus kartu su Juo pakilti į kalną ir atsiduoti Jo tarnystei. Vyrai ir moterys pastoracinės tarnystės negali pasirinkti patys, tarsi matytų tam darbui savo tinkamumą. Dievo darbų nei vienas negali atlikti pats, vien savo išmanymu ir savo galia. Kristaus bažnyčia nėra žmonių organizacija ar institucija, bet Jėzaus krauju išpirkta Nuotaka, kuri yra „Jo žmona ir mokinė, visiškai paklūstanti savo Vyrui ir Mokytojui“ (Kalvinas)[3]. Bažnyčia paklūsta Kristaus tvarkai ir išminčiai. Todėl Jis yra tas, kuris skiria Savo Nuotakos tarnus: apaštalus, mokytojus, evangelistus, pranašus ir pastorius, bendram Bažnyčios labui, jog ji būtų ugdoma ir išganoma (Ef 4,11). Kaip tada, savo žemiškos tarnystės dienomis, Jėzus užkopęs į kalną, pakilęs virš kasdienybės rūpesčių ir prisiartinęs prie dangiško Tėvo, pasišaukė dvyliką, kuriuos Jis pats išsirinko, kad jie pradžioje pasiliktų su Viešpačiu, o po to būtų išsiųsti tarnauti. Taip ir šiandien Viešpats išsirenka, tuos, kuriuos nori ir kviečia ganytojiškam darbui. Toji tiesa šiandienos žmogui nėra labai aiški. Mat, žmonės mano, kad yra savo likimo, profesijos ir pasirinkimų kalviai. Šiuolaikinis žmogus yra linkęs viską savo gyvenime pradėti nuo savęs, bet ne nuo Dievo. Toks vyraujantis ateistinis požiūris neretai ir krikščioniui sutrukdo išgirsti Dievo pašaukimą per apreiškimą. Šiandien žmonės renkasi profesinį kelią pagal savo samprotavimus, savo valią. Dažniausiai pasirinkimą lemia toji profesija, kurioje aiškios karjeros perspektyvos. Tuo tarpu ganytojiškas tarnavimas kaip mažiau pelningas lieka pakrašty. Arba atvirkščiai, kažkas, matydamas galios ir valdžios galimybes Bažnyčios sferoje, renkasi pastorystę. Be abejo, tai nėra Kristaus ganytojai, kuriuos jis šaukia, bet samdiniai, patys nusisamdę, kurie siekia sau naudos, o Viešpaties kaimenė jiems nerūpi. Pašaukimas yra pagrįstas Kristaus iniciatyva. Ne žmogus renkasi šią tarnystę ir net ne bendruomenė pastorių išrenka, bet Kristus išsirenka žmogų šiai tarnystei. Kas išgirsta Jo valią, belieka paklusti kaip apaštalams, kurie pakviesti, atėjo pas Jį. Jie atėjo ir sekė Juo, bręsdami savo pašaukime, mokinystėje ir tarnystėje. Bažnyčia kaip institucija patvirtina Dievo išrinkimą, atidžiai ištiriant pašauktojo gyvenimą ir tikėjimą (Kalvinas)[4] bei viešai ordinuojant pastorių.

Kita vertus, po pašaukimo seka pasišventimas. Ganytojo tarnavimas reikalauja savęs atsižadėjimo vardan Kristaus ir Jo Bažnyčios. Kiekvienam, kas paklūsta Kristaus kvietimui sekti Jo keliu ir būti Jo kaimenės prižiūrėtoju, teks eiti savęs praradimo keliu, kaip ir Vyriausias Ganytojas ėjo. Reikės drąsos atsižadėti savo aš, savos valios, tinginiavimo, įvairių malonumų troškimo, didelių pajamų ieškojimo tikslų, populiarumo pagundos, bet pamilus Kristų, nuolankiai priimti Jo valią. „Savęs išsižadėjimas nėra nuolatinis kūno marinimas ar askezė. <…> Išsižadėti savęs reiškia susikoncentruoti tik į Kirstų, o ne į save, žiūrėti tik į Tą, kuris eina priekyje, o ne į kelią, kuris mums per sunkus“, – sako D. Bonhoefferis.[5] Pasišventimą ganytojiškam tarnavimui galima būtų iliustruoti viena detale iš kunigų įšventinimo ceremonijos Katalikų bažnyčioje. J. Ratzingeris, rašydamas kunigams, pasakojo savo įšventinimo į kunigystę apeigų detalę, kuri simbolizuoja savęs atsižadėjimą ir paklusnumą Kristaus pašaukimui. Prieš daugelį metų, įšventinant kunigą, po patepimo būdavo surišamos rankos, kuriomis jis turėdavo paimti taurę. Rankos ir taurė tapdavo nedaloma būtimi. Tai simbolizavo, kad aš nebe priklausau sau, bet Kristui, o per Jį kitiems. „Rankos yra mūsų gebėjimo save valdyti, mūsų galios išraiška – jomis mes galime paimti, pasisavinti, apsiginti. Surištos rankos yra bejėgiškumo, galios atsisakymo išraiška. Jos yra įdedamos į Jo rankas, pridedamos prie taurės“.[6] Žinoma, Eucharistija Katalikų bažnyčioje yra kunigo gyvenimo centras. Protestantų bendruomenėje pastoriaus gyvenimo centras yra Dievo žodis ir sakramentai (Kalvinas).[7] Tačiau surištų rankų ženklas su taure man primena auką, surištą aukojamą avinėlį, Kristaus kančios taurę. Pastoracinis tarnavimas yra neatskiriamas nuo aukos, kurią teks atnešti kasdieną. Juk mokinys nėra didesnis už Mokytoją, o kryžius uždedamas kiekvienam, kas seka Kristumi. Tad ganytojui toks prieraišumas prie Dievo, bet ne savo valios, pasišventimas Kristui yra būtinas, nes padeda nueiti iki galo ganytojiškos tarnystės kely. Šiandien pastoracinėje tarnystėje turėtų būti atkreiptas deramas dėmesys į pašaukimo ir pasišventimo klausimus.

Pastorius ir mokinystė

„Tai kodėl mokydamas kitus, nepamokai pats savęs?“
(Rom 2,21)

knygosŽinoma, Kristaus pašaukimas ir nuolankus atsiliepimas į šį išrinkimą yra esminga pradžia. Lietuvių liaudies patarlė byloja: „Gera pradžia – pusė darbo“. Tačiau, neturime pamiršti, tai tik pradžia. Ganytojas privalo ne tik tinkamai pradėti, bet ir toliau augti, o ne degraduoti, savo pašaukime. Mokydamas kitus, jis pats turi nuolatos mokytis, augti dvasiškai ir teologiškai, etiškai ir moraliai, taip pat savo tarnavimo įgūdžiuose, pamokslavime ir mokyme, bei žmonių ganyme – poimenikoje. Noriu paminėti kelis ganytojo mokymosi šaltinius.

Pirmąjį išskirčiau kaip mūsų Viešpaties Jėzaus asmeninį pažinimą, buvimą ir pasilikimą su Juo. Ganytojai, turėdami savo Vyriausiąjį Ganytoją, turi išmokti pasilikti su Juo. Ne kartą Jėzus kartojo savo mokiniams apie pasilikimo Jame būtinumą: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“ (Jn 15, 7-8). Kaip matome negalime būti Jėzaus mokiniais, tikėtis gausių darbo vaisių bei gausių Viešpaties atsakymų, jei nepasiliksime Jėzuje, o Jo žodžiai netaps mūsų esaties dalimi. Pasilikimas Kristuje – tai kontempliatyvus, meditatyvus ir maldingas Kristaus pažinimo aspektas. Kristaus gyvenimo, charakterio, žodžių apmąstymo yra mūsų asmeninis buvimas su Juo. „Tik tas, kas Jį pažįsta, kas žino jo žodžius ir darbus, kas pažino Jį patį ištisomis dienoms ir naktimis būdamas kartu, – tik tas gali Jį nešti kitiems. <…> pasilikti su Juo – tai pirmasis ir pamatinis kunigo profesijos dėmuo“ (Ratzinger).[8] Tai vienas iš Dievo kalbėjimo būdų per Jo patyrimą, apmąstymą, buvimą tyloje ar maldoje.

Kitas pastoriaus pažinimo ir mokymosi šaltinis yra Šv. Rašto studijavimas. Žinoma, laikas su Šv. Raštu ganytojui turi būti kaip kasdienė duona. Jei kiekvienas tikintis ne vien duona bus gyvas, bet kiekvienu Dievo žodžiu, tai juo labiau pastorius. Kaip jis atneš maistą kaimenei, jei Dievo žodis nėra jo kasdienis dvasinis maistas, kurį jis pats valgo? „Ar tai nėra pagrindinė kartais mūsų patiriamo dvasinio sąstingio priežastis? Mes liovėmės klausę Dievo. Galbūt neberandame laiko kasdieniam ramiam Biblijos skaitymui… Arba jei tai tebedarome, galbūt tai labiau rutina nei tikrenybė, nes nepasitikime, kad Dievas kalbės“, – klausia krikščionių Stottas.[9] Tačiau dar mažiau toks sąstingis yra dovanotinas pastoriams. Kokie gi paviršutiniški ir nepasverti tampa ganytojų žodžiai sekmadienio rytą bažnyčioje? Ar tie žodžiai yra kruopštaus ir tvarkingo darbo prie Biblijos geras rezultatas? Vėlgi anglikonų teologas J. Stottas ragina: „Turime priimti egzegezės discipliną, tai yra įsivaizduoti save Biblijos autorių situacijoje, jų istorijoje, geografijoje, vartojančius jų kultūrą ir kalbą. Ši užduotis seniai pagerbta „gramatinė istorinė egzegezė“. Apleisti šią discipliną arba daryti ją nenoromis ar netvarkingai yra nedovanotina: nes tai reiškia panieką Dievo pasirinktam kalbėjimo būdui“.[10] Pastorius neturėtų būti aplaidus šiam klausimui, nes tai Dievo klodai, kuriuos turi atrasti pastorius ir jais praturtinti klausytoją. Origenas laiške Grigaliui Stebukladariui išsako karštus raginimo žodžius: „Todėl tu, mano pone ir sūnau, pirmyn žengdamas stenkis pažinti dieviškąjį Raštą, labai stenkis. Nes pažįstant dieviškus dalykus mums reikia didelių pastangų, idant nepasakytume arba nepagalvotume apie juos ko nors skubotai. Ir tikėjimu bei palankiu Dievui protu stengdamasis pažinti Šventąjį Raštą, belskis į tai, kas uždaryta, ir sargas tau atkels vartus, nes Jėzus sakė: Jam sargas atkels vartus.“[11] Tad sąžiningas, rūpestingas ir kruopštus darbas su Šv. Raštu gausiai praturtins ganytojo sielą, atvers protą Raštams ir padės tinkamai ganyti kaimenę. Aplaidus požiūris į Bibliją nuskurdins tiek patį ganytoją, tiek apiplėš jo ganomą kaimenę. Skurdus Rašto išmanymas sudaro galimybes krikščionių tarpe kerotis visokiom blogybėm: Dievo tiesų neišmanymui, tamsuoliškumui, profanacijai, tuščiai puikybei, silpnam tikėjimui, siauraprotiškumui ir mažadvasiškumui.

Trečias gilus Dievo pažinimo šaltinis yra patristikos raštai, Bažnyčios istorijos ir teologinės minties raida bei šiandienos teologija. Bažnyčios tėvų raštai yra gana apleistas ir pamirštas laukas Kristaus Bažnyčioje. Pastoriai mieliau semiasi minčių iš šiuolaikinių pseudo motyvacinių mokymų, nei senųjų bažnyčios klodų. Pamiršta ir apleidžia Tėvus, kurie dėjo krikščioniško mokymo ir teologijos pamatus. Tai man primena neišmintingą žmogų iš liaudies patarlės, kuris spjovė į šulinį, iš kurio jam pačiam buvo lemta gerti. Nepagarba tėvams yra nebibliška ir trumparegiška, o teologijos niekinimas neturi ateities. Panašiai ir šiandienos teologija neretai yra menkinama ne vienoje krikščioniškoje bažnyčioje ir atmetama kaip neverta dėmesio. Žinoma, toks destruktyvus požiūris yra labai apgailėtinas.

Tėvų raštų skaitymas ir jų minčių apmąstymas mums padeda geriau pažinti Šv. Raštą ir visą krikščionišką mokymą. Taip pat ir teologija turi didžiulę naudą. Anot Eriksono, „tai disciplina, kurios tikslas aiškiai išdėstyti krikščioniško tikėjimo mokymą, visų pirma remiantis Šv. Raštu, kultūrinio konteksto rėmuose aiškia ir šiuolaikiška kalba, atsakant į konkrečius gyvenimiškus klausimus“.[12] Jis išskiria penkis dalykus, ką svarbu žinoti apie teologiją: ji remiasi Biblija, ji yra sisteminama, kai skirtingos Rašto vietos yra surišamos tarpusavyje į vieną harmoningą visumą, teologija neatsiriboja nuo mokslo ir kultūros, ji privalo būti šiuolaikiška ir, galiausiai, ji turi būti praktiška, t.y. teologija yra susijusi su gyvenimu, kaip ir su tikėjimu.[13]

Tad matome, kad Bažnyčios tėvai mums kalba Dievo apreiškimą iš praeities, o šiandienos teologija atveria Dievo mokslą šiuolaikiniame kontekste. Pastorius turi būti išmintingu bažnyčios mokytoju, kuris sugebėtų pasemti iš senų ir naujų Dievo pažinimo klodų, kad kaimenė nealktų, neskurstų ir nestokotų jokio išmanymo bei supratimo.

Pastorius ir vadovavimas

„Pagonių vadovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo. Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas, ir kas nori būti didžiausias, tebūnie jūsų vergas.“
(Mt 20,25-27)

PlovimasBažnyčia nėra žmogaus galios ir valdžios pasireiškimo vieta. Tokiu būdu funkcionuoja pasaulio karalystės – stiprieji valdo silpnuosius, didieji išnaudoja mažuosius. Dievo karalystėje yra tik vienas Karalius – pats Aukščiausiasis, po kurio valdžia nusilenkia visa Viešpaties tauta. Žinoma, Kristus turi išrinktus savo tarnus, kuriems yra pavesta valdžia prižiūrėti ir maitinti Jo kaimenę. Tai Jo išsirinkti ganytojai, kurie pastatyti ne „viešpatauti jiems patikėtiems, bet būti pavyzdžiu kaimenei“ (1 Pet 5,3), būti ištikimais ir gerais Dievo šeimynos tarnais (Mt 24, 45 – 46).

Pastoracinis vadovavimas bažnyčiai yra didelis mokslas ir menas. Ganytojas neturėtų piktnaudžiauti valdžia ir pakilti virš kitų Kristaus žmonių, bet tuo pačiu negali likti bebalsė marionetė, kuri būtų valdoma piktavalių žmonių ir nutylėtų neteisumo akivaizdoje. Apie tokį ganytojų vadovavimo meną ir diskretiškumą kalbėjo Grigalius Didysis (540 – 604) savo veikale „Pastoracinių regulų knyga“. Jo mintis, jog pastoriaus valdžia tinkamai naudojama tada, kai viešpataujama ne žmonėms, bet nuodėmei yra subalansuojanti ganytojiškos valdžios ir tarnystės santykį (EBI. G. Saulyčio paskaita „Įvadas į pastoracinę teologiją“, 2006-12-09).

Žinoma, pastoracinio vadovavimo piktnaudžiavimo atvejų būta istorijoje, jų pasitaiko ir šiandienos bažnyčioje. Mat, žmogų ištiria bet kokia valdžia: pasaulietinė ar bažnytinė. Valdžios netinkamas panaudojimas sukelia visos bažnyčios negalavimą, luošina bendruomeninį gyvenimą. Bažnytinis autoritariškumas, kai Kristau valdžia sutelkiama vienos „iškilios bažnytinės personos“ rankose, gimdo ganytojo kultą, kuris nei truputį neprimena Kristaus laukiamo ganytojiško vadovavimo bažnyčiai. Biblinis bažnyčios vadovų palyginimas su piemens profesija, nėra atsitiktinis. Šiuo palyginimu atskleidžiamas nesavanaudiškas vadovavimo ir ganymo charakteris. Bet apie tai plačiau pakalbėsiu skyrelyje apie pastoracinę globos tarnystę.

J. Kalvinas, matydamas savo meto popiežiškos ir vyskupų valdžios nukrypimus Bažnyčioje, griežtai kritikavo savavališką valdžios panaudojimą, kuris pasireiškė hierarchijos savanaudiškais sprendimais, nutarimais ir nuostatais, apsunkinančiais žmones, bet ne Dievo žodžio autoritetu. „Jie neturi pasisavinti sau didesnės garbės, nei tai buvo suteikta Jozuei, Dievo pranašui ir puikiam ganytojui. Dievas jį paskyrė tarnystei šiais žodžiais: „Šita įstatymų knyga te ne atsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis“ (Joz 1,7). Taigi, savo dvasiniais ganytojais laikysime tuos pastorius, kurie nenukrypsta nuo Dievo Įstatymo nei į kairę, nei į dešinę“.[14] Reformatorius sieja vadovavimą Bažnyčiai su Dievo žodžiu. Pirmiausia, Dievo žodžio vadovavimas turi būti aukščiausias autoritetas pačiam ganytojui. Taip pat ir ganomiesiems Šv. Raštas yra pagrindinis svertas, kuriuo pasveriami ganytojų žodžiai ir jų vadovavimas. „Argi ne kartą Dievo Žodis mus perspėja dėl netikrų pranašų ir melagingų ganytojų? <…> Pasakyta, kad jei aklas aklą ves, abu įkris į duobę. Argi šie žodžiai nepakankamai aiškiai parodo, kad reikia atidžiai žiūrėti, kokių ganytojų mes klausome ir ne visiems beatodairiškai paklusti“.[15] Didysis reformatorius aiškiai mato, jog Kristaus bažnyčioje buvo ir bus ateityje ne tik tikri ganytojai, bet ir melagini, nes kai kurie iš jų atsitraukė nuo Dievo žodžio tiesos. „Dievas niekad nebuvo pažadėjęs, kad tarnai bus tik geri. Atvirkščiai, Jis numato, kad kai kada jie bus blogi. Tačiau Jis dėl to mus ir perspėja apie pavojus, kad būtume išmintingesni ir budresni.“[16] Kristus veda ir gano savo kaimenę Dievo žodžio ir Šv. Dvasios pagalba. Tad ganytojas, pirmiausia pats turėtų būti vedamas Dievo Dvasios į visą tiesą ir paklusti Šv. Rašto autoritetui. Tada tuo pačiu bus pagrįstas ir jo vadovavimas bendruomenėje.

Pastorius ir poimenika

„Gerasis ganytojas už avis guldo savo gyvybę. <…>. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.“
(Jn 10,11,13)

piemuoPastoriaus tarnystė susijusi ne tik su Dievo bažnyčios vedimu, vadovavimu jai, bet ir tikinčiųjų globa. Abi šias pastoracinės tarnystės puses puikiai atspindi piemens darbas, su kuriuo Šv. Rašte yra palyginami tiek ST, tiek NT Dievo tautos vadovai.

Piemens – ganytojo profesija buvo populiari agrarinėje to meto Palestinoje. Gyvendami urbanistinėje ir naujųjų technologijų, informacijos kultūroje sunkiai be suprantame šį darbą ir jo niuansus.

Piemenys savo didžiąją gyvenimo dalį paskirdavo buvimui su banda. Geras piemuo rūpindavosi savo banda ir dieną, ir naktį. Todėl avys pažindavo savo ganytojo balsą, o ganytojas pažinojo savąsias avis. Piemuo vesdavo bandą į naujas ganyklas, rūpindavosi jų pagirdymu. Kai kaimenės avys atsivesdavo avinėlius, piemuo pačius silpniausius glausdavo prie krūtinės, o avis su jaunikliais vesdavo švelniai. Sausesniu laikotarpiu piemeniui tekdavo ieškoti žalesnių lankų, kad jo avys būtų pamaitintos ir sveikos. Kaip matome, tokiomis klimatinėmis sąlygomis galvijų išmaitinimas ir jų girdymas nebuvo jau toks paprastas reikalas. Klajokliniame laikotarpyje, ganymo kelionėse, piemenį užklupdavo netikėtumai bei iškildavo įvairūs pavojai. Kai kurios avys galėjo nuklysti nuo kaimenės, pasimesti ir pražūti. O tai, žinoma, – nuostolis ganytojui, nes jis praradimą privalėjo atlyginti savo šeimininkui. Todėl piemuo kaimenės galvijus perskaičiuodavo ir ryte, ir vakare, pervarydamas avis po vieną po savo lazda į aptvarą. Be to, beganant kaimenę, piemenis užklupdavo sūkuringos smėlio audros. Tokiomis atšiauriomis sąlygomis piemuo ir kaimenė išgyvendavo kartu susispietę. Avys susiburdavo aplink piemenį ir visi laukdavo sūkurį praūžiant. O ką bekalbėti apie plėšrių žvėrių pavojų, kuris tykojo ir dieną, ir naktį. Piemuo turėjo saugoti kaimenę nuo plėšrių žvėrių: liūtų, lokių, vilkų (Am 3,12). Žinoma, kaimenę užpuldavo ne tik žvėrys, bet ir plėšikai, kurie slapstydavosi kalvose (1 Sam 25,15 – 16). Taigi ganymas buvo tikrai nelengvas, pavojingas ir dažną kartą alinantis darbas. Ganytojui buvo svarbi įžvalga, numatyti pavojų, narsa ir ryžtas – ginti savo kaimenę, gerumas, rūpestingumas ir švelnumas – prižiūrėti kaimenės avis: sveikas ir ligotas, stiprias ir silpnas, senas ir jauniklius.

Be jokios abejonės tokiu geruoju Ganytoju, kuris rūpinosi, globojo ir išplėšė savo avis iš nuodėmės žiaubtų, buvo Kristus. Jis yra ir visų ganytojų tobuliausias pavyzdys, nes savo Ganytojiškoje tarnystėje jis ėjo iki kryžiaus mirties. Be to, Kristus žemiškoje tarnystėje parodė didžiulį rūpestį ir globą žmonėmis. Jėzus regėjo visos Dievo kaimenės poreikius, Jis pažinojo savąsias avis. Juo sekė ir turtingi, ir vargšai, ir vyrai, ir moterys, ir seniai, ir vaikai. Pas Jį ateidavo ir visiški nusidėjėliai, ir veidmainiai teisuoliai, ligoti ir sveiki, žydai ir pagonys. Jėzus duodavo tai, ko kiekvienam labiausiai reikėjo: gyvenimo žodį, išmintį ar išgydantį prisilietimą, pamokymą ar pabarimą, atleidimą, paguodą ar net griežtą sudraudimą ir net išvaikymą iš Dievo namų.

Ganytojai turėtų neatitraukti savo žvilgsnio nuo Jėzaus ir iš Jo mokytis pastoracinės globos. Paties Kristaus tarnystė yra Dievo matas, kuriuo galima pamatuoti ganytojišką tarnystę ir įsitikinti, ar esminiais klausimais ji yra panaši į vyriausiojo Ganytojo pavyzdį.

Pastorius ir misija šiandienos kultūroje

„Jūs esate žemės druska… Jūs esate pasaulio šviesa.“
(Mt 5,13,14)

PamokslininkasGanytojo tarnystė nėra uždaryta izoliuotoje aplinkoje – bažnyčioje. Nors kartais būtent toks įspūdis gali susidaryti. Mat, jis daugiausiai laiko praleidžia, darbuodamasis Dievo namuose. Vis tik jis neturėtų atitolti nuo visuomeninio ir kultūrinio savo laikmečio gyvenimo. Pastoriaus vaidmuo, formuojant krikščionio ir bažnyčios misiją konkrečioje aplinkoje, laikmetyje ir kultūroje yra labai svarbus. Tačiau ganytojas susiduria su dviem pagundom šiuo klausimu: ar laikytis archaiško požiūrio į bažnyčią ir dabartį, ar modernizuoti bendruomenę ir jos mokymą pagal „šio laiko dvasią“.

Kai kurie pastoriai neatsispiria pagundai patys likti ir bendruomenę išlaikyti už bažnyčios „storų sienų“. Jie perduoda archaišką Biblijos aiškinimą, kuris nėra aktualus šiandienos žmogui. Pasak M. J. Eriksono, tai teologijos archaizacija, kai teologas ar pastorius pasitraukia į senuosius Raštus ir nesiekia išdėstyti nekintančias Biblijos tiesas tomis formomis, kurios prieinamos šiandien.[17] Taip nutinka, kai ganytojas nenori gilintis į savo laikmečio kultūros kontekstą, nenori girdėti ir matyti pasaulio suirutės. Juk visa tai meta iššūkius, kuriuos bažnyčiai reikės įveikti, idant ji nesusitapatintų su šiuo pasauliu, bet atneštų Dievo sprendimus ir šviesą esantiems tamsoje. Tokiu būdu Biblijos žinia neaktualizuojama, lieka tolima, nors gali būti ir teisinga. Tačiau tokia tikinčiųjų grupė kuria uždarą ir kitiem svetimą „krikščionišką“ subkultūrą.

Kiti gi pastoriai, atvirkščiai, linkę visais įmanomais būdais sušiuolaikinti bažnyčią, pirmiausiai, modernizuodami teologiją. M. J. Eriksonas tai priskiria prie Biblinės teologijos klystkelių, kai modernios mintys yra įdedamos į senuosius Rašto tekstus, o po to, tarsi iš jų yra ištraukiami pamokymai šiandienai.[18] Tai vadinama Rašto autorių žodžių prasmės iškraipymu, eizegeze, kas vėliau sąlygoja asimiliacinę krikščionių elgseną ir gyvenimą. Tad bažnyčios tikintieji supanašėja su pasauliu tiek idėjine, tiek moraline prasme.

Be to, galima pastebėti, kad kai kuriose bažnyčiose vyksta poliarizacijos procesas – dviejų priešingų polių apjungimas. Tai vyksta, kai bažnyčia tapatinasi su pasauliu ir atsiskiria nuo jo tuo pačiu metu. Kai kuriose charizminėse ir evangelinėse bažnyčiose abu šie kraštutinumai bandomi apjungti. Tapatinamasi per teologijos modernizavimą, kai perimamos šiuolaikiškos idėjas į bažnyčios mokymą (pvz.: sėkmingumo teorijos) ir jos sukrikščioninamos. Tokiu būdu Dievo tiesa iškeičiama į pasaulietiškumą. Bet tuo pat metu, iš tikrųjų, atsiskiriama nuo pasaulio – formuojama uždara religinė bendruomenė, kuri nesidomi ir nepažįsta šiuolaikinės visuomenės, jos minties raidos, joje vykstančių procesų ir problemų. Tada krikščionys išgyvena teologinę ir moralinę krizę – pasaulietiškumas įeina į pačią bažnyčią ir ją užvaldo.

Taigi pastoriui visada išlieka aktualus klausimas – kokią žinią jis pamokslauja bažnyčioje. Ar naujausias šiuolaikines minties madas, siekdamas būti unikalus ir šiuolaikiškas, tačiau ignoruodamas Šv. Rašto tiesas, kurios skatina ne prisitaikyti prie pasaulio, bet keistis? O gal pastorius pamokslauja biblines tiesas, atmesdamas šiandienos kultūros vyksmą? Ar vis tik jam pavyksta skelbti nekintančias Dievo žodžio tiesas ir be kultūrinio atotrūkio pritaikyti tai į šiandienos gyvenimo kontekstą?

Kaip matome, šiandienos pastoracija susiduria su įvairiais gyvenimo ir tarnavimo iššūkiais. Jai reikia juos įveikti Dievo malonės, didelio asmeninio pasišventimo, nuolankaus Kristaus sekimo, kruopštaus darbo ir mokymosi jėga. Ganytojui privalu būti ištikimam Kristaus pašaukimui: vesti bažnyčia Dievo žodžiu, rūpintis ir globoti tikinčiuosius kaip Kristus rūpinosi bei aiškiai ir tiksliai dėstyti krikščionišką mokymą, kultūrinio konteksto rėmuose. Tai labai nelengvi uždaviniai!

2007-01-10

——————————————-

[1] J. Ratzinger, Jūsų džiaugsmo tarnas. Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, psl. 40
[2] J. Ratzinger, Jūsų džiaugsmo tarnas. Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, psl.14,15
[3] J. Kalvinas, „Krikščioniškieji institutai“ IV. Valstybinis Rusijos Humanitarinis Universitetas, 1999, psl.154 (ru)
[4] J. Kalvinas, „Krikščioniškieji institutai“ IV. Valstybinis Rusijos Humanitarinis Universitetas, 1999, psl.72 (ru)
[5] D. Bonhoefferis, „Mokinystė ir kryžius“. Ganytojas, Nr. 20 (237), 2006 m. spalio 21 d., psl. 2
[6] J. Ratzinger, Jūsų džiaugsmo tarnas. Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, psl.68
[7] J. Kalvinas, „Krikščioniškieji institutai“ IV. Valstybinis Rusijos Humanitarinis Universitetas, 1999, psl. 54 (ru)
[8] Ten pat, psl. 75
[9] J. Stottas, „Klausyti Dievo, klausyti pasaulio“. Prizmė. 2000/4, psl.30
[10] Ten pat, psl. 31
[11] Bažnyčios tėvai, Antologija. Aidai 2003, psl. 365
[12] M. J. Erickson, Christian Theology. Part I (kompiuterinė versija), psl. 4 (ru)
[13] Ten pat, psl. 5
[14] J. Kalvinas, „Krikščioniškieji institutai“ IV. Valstybinis Rusijos Humanitarinis Universitetas, 1999, psl.166-167 (ru)
[15] Ten pat, psl.167
[16] Ten pat, psl. 162
[17] M. J. Erickson, Christian Theology. Part I (kompiuterinė versija), psl. 7 (ru)
[18] Ten pat, psl. 7

Literatūros sąrašas

J. Ratzinger, Jūsų džiaugsmo tarnas. Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, psl.14, 15, 40, 68
J. Kalvinas, „Krikščioniškieji institutai“ IV.Valstybinis Rusijos Humanitarinis Universitetas, 1999, psl. 54, 72, 154, 162, 166-167 (ru)
M. J .Erickson, Christian Theology. Part I (kompiuterinė versija), psl. 4, 5, 7 (ru)
Bažnyčios Tėvai, Antologija. Aidai 2003, psl. 365
D. Bonhoefferis, „Mokinystė ir kryžius“. Ganytojas, Nr. 20 (237), 2006 m. spalio 21 d., psl. 2
J. Stottas, „Klausyti Dievo, klausyti pasaulio“. Prizmė. 2000/4, psl.30

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.