Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą

DykumaNė vienas krikščionis neišvengia įvairiausių pagundymų, nors norėtume, kad jų nebūtų ir jau dabar galėtume gyventi laisvai ir maloniai.

Tačiau Šventasis Raštas aiškiai parodo, kad žmogus negali žemėje pasiekti tobulos laimės, kuri yra eschatologinės Kristaus karalystės dalis (Apr 21, 3). Antraip tikinčiajam būtų nereikalinga amžinojo gyvenimo viltis. Atsisakius šios vilties, žmonijos istorijoje ne kartą buvo mėginta sukurti rojų žemėje įvairiomis priemonėmis: brutaliomis ir taikingomis, politinėmis ir dvasinėmis. Deja, niekam nepavyko savo pastangomis šio uždavinio įgyvendinti. Žemiškoje kelionėje nė vienam žmogui, taip pat ir krikščioniui, nelemta išvengti gyvenimo išmėginimų ir pagundų. Jų neišvengė ir mūsų Viešpats Jėzus: Jis patyrė skausmą, kančią, sielvartą, alkį, buvo gundomas ir turtu, ir valdžia, ir žmonių šlove. Pagundymas turi tarsi du priešingus polius. Gali gundyti gerovė, bet kitaip išmėgina nepriteklius, šlovė ir gėda, sėkmė ir nelaimė, ramybė ir persekiojimai, džiaugsmas ir liūdesys… Mūsų gyvenimas nėra vienodai vienpusiškas (arba viskas gerai, arba viskas blogai); jis tarsi indas, kuriame susimaišo ir tai, kas saldu, ir tai, kas kartu, skirtingu laiku vis kitaip mus išmėgindamas.

„Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, kuris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo to laisvi, – sako Tomas Kempietis. – Žmogus, kol gyvena, nėra visiškai laisvas nuo pagundymų, nes jame esą pageidimai yra pagundų šaknis. Vienas vargas seka kitą, ir mes vis dėl ko nors kenčiame, nes su gimtąja nuodėme mes praradome pirmykštį laimingumą. Daugelis bėga nuo pagundų, bet dažniausiai jie sutinka dar didesnių pagundų. Pagundai nugalėti neužtenka nuo jos pabėgti; bet tik kantrybe ir tikru nusižeminimu nugalime visus priešus.“

Šiame straipsnyje norėčiau panagrinėti tris Jėzaus paminėtus pagundymus, su kuriais teko susidurti Jo mokiniams ir kurių neišvengsime ir mes. Ar pavyksta juos atpažinti, ištverti ir įveikti?

Trys pagundymai, kuriuos numatė Jėzus

Jono evangelijos 15 ir 16 skyriuose užrašyti paskutiniai Jėzaus žodžiai savo mokiniams per Paschos vakarienę prieš Jo kančią. Viešpats perspėja savo artimiausius mokinius, kokius sunkumus ir negandas jiems teks patirti.

Prieš Kristaus nukryžiavimą artėjo tamsos siautėjimo metas, kuris išblaškė, nuliūdino ir smarkiai išgąsdino mokinius. Šį išbandymo laiką Jėzus palygino su gimdančios moters būsena:
Jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Gimdydama moteris būna sielvarto prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet kūdikiui gimus, ji skausmą užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė į pasaulį žmogus (Jn 16, 20-21).

Pastarasis išbandymas, kaip ir gimdymas, turėjo dvi puses: kančią – Kristaus mirtį ant kryžiaus, ir naujos vilties džiaugsmą – Kristaus prisikėlimą. Todėl Viešpats ragino mokinius iškęsti kančią ir sielvartą, kad po to džiaugtųsi naujo gyvenimo užgimimu, ir to džiaugsmo niekas nebegalės atimti. Taigi čia matome Dievo malonę, nes kiekviename išbandyme yra vilties spindulys, kuris vėliau virsta nenusakomu džiaugsmu. Tuomet niekas nebegali iš mūsų atimti tikėjimo, vilties ir meilės Dievui. Juk išbandymas, panašiai kaip gimdymas moteriai, anot apaštalo Pauliaus (1 Tim 2, 15), turi išganymo aspektą, kuris padeda kenčiančiam žmogui praregėti – geriau suvokti savo padėtį, sudužti, nusižeminti. Tik patyrę savo silpnumą labiau nusižeminame ir ieškome Kristaus. Pagundos ir išmėginimai pasitarnauja tam, kad dar labiau glaustumės prie Viešpaties – nuostabaus visagalio Asmens, kuris pranoksta mūsų galią ar silpnumą bei padeda visur ir visuomet.

Pažiūrėkime, kokiais pagundymais turėjo būti išbandyti mokiniai Kristaus mirties valandą.
– Jie buvo gundomi palikti Kristų ir sugrįžti prie seno gyvenimo (Jn 15, 1-11).
– Jie buvo gundomi palikti vienas kitą ir atšalti nuo broliškos meilės bendruomenės (Jn 15, 12-17).
– Jie buvo mėginami pasaulio neapykanta ( Jn 15, 18-27; 16, 1-6).

Pagundymas palikti Kristų

Didžiausias pagundymo smūgis nutaikytas į mūsų santykius su Dievu, nes tai yra naujo gyvenimo šaltinis. Jei šis bendravimas nutrūksta, dieviškas gyvenimas liaujasi veikęs ir atsinaujinęs mumyse. Palikti Kristų – toks gundymas gali aplankyti bet kurį ir bet kada: ar atsivertimo pradžioje, ar tikėjimo kelio gale, ar nuolat kartotis. Gundomi neturime nusivilti, bet stengtis labiau prisiglausti prie Dievo, nes Jis bus paruošęs mums išeitį.

Jėzus prieš savo mirtį žinojo, kad mokiniai patirs stiprų pagundymą Jį palikti. Jie bus gundomi palikti Viešpaties mokymą bei savo pašaukimą ir grįžti prie įprasto užsiėmimo – žvejoti, vaikščioti į senąją sinagogą ir laikytis Mozės įstatymo. Kristaus mirties valandą jie išgyveno nepaprastą sukrėtimą, kai neteko visko: savo Mokytojo, naujų vilčių, gyvenimo prasmės ir ateities. Todėl Jėzus iš anksto ne kartą mokiniams pabrėžia, kaip jiems svarbu pasilikti Jame. Jono evangelijos 15 skyriuje nuo 1 iki 11 eilutės Jėzus daugiau kaip 10 kartų pakartoja žodžius: „pasilikite“, „jei nepasiliksite“: Pasilikite Manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, – taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje (Jn 15, 4). Akivaizdu, kad Kristus nujautė tą vidinę mokinių dramą, pagundymą palikti naują Kelią, reikalaujantį atsidavimo bei pasišventimo tiesai, ir grįžti prie seno, ramesnio gyvenimo. Todėl šiame Jėzaus palyginime apie vynmedį ir šakeles, raktiniai žodžiai yra pasilikite Manyje, kad naujas gyvenimas neštų vaisių. Nors bus sunku, skaudu ir apmaudu, tamsu ir liūdna, kad ir kas nutiktų – pasilikite Manyje, ragina Jėzus.

Jono evangelijoje Jėzus apibūdina save septyniomis metaforomis: Aš esu gyvenimo duona, pasaulio šviesa, avių vartai, gerasis ganytojas, prisikėlimas ir gyvenimas, Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, Aš – tikrasis vynmedis. Kiekviena metafora kalba ir apie mūsų santykius su Kristumi. Jeigu Jis yra avių vartai, tai mums pro juos reikia eiti į išgelbėjimą. Jeigu Jis yra vynmedis, o mes – šakelės, Jame turime nuolatos pasilikti, kad naujas gyvenimas subrandintų vaisių. O Sodininkas pasirūpins, kad vaisius būtų gausus, apipjaustydamas šakeles. Mums gyvybiškai svarbu pasilikti Jame. Toks Jėzaus paraginimas skambėjo mokiniams, artėjant didžiausiam pagundymui.

Mokiniai, netekę savo Mokytojo, patyrė tai, ką Jėzus numatė. Jie sumišo, išsigando ir išsisklaidė kaip avys be piemens, sugrįžo prie seno užsiėmimo. Vienas iš Kristaus pasirodymų po prisikėlimo įvyko prie Tiberiados ežero, kur mokiniai žvejojo visą naktį ir nieko nesugavo. Tačiau po prisikėlimo Jis vėl surinko savo avinėlius ir patraukė juos prie savęs.

Mes taip pat esame gundomi palikti Kristų ir grįžti prie seno gyvenimo. Tai vienas stipriausių pagundymų, kurį krikščionys patiria sunkumų, nesėkmių metu. Kad ir kokie ištiktų sunkumai – finansiniai, šeimyniniai, fiziniai, dvasiniai, – šis pagundymas aplanko mūsų mintis, nes bedievystė slypi mūsų kritusioje prigimtyje. Sunkumų slegiamas krikščionis patirs pagundymą pačiam sutvarkyti savo gyvenimą – pagerinti finansinę padėtį, kaip nors gelbėti šeimą ir t. t. Ne kartą teko matyti, kaip palikę Dievo kelią žmonės patys bando išlipti iš susiklosčiusios padėties. Žiūrėk, vyras traukiasi nuo Dievo, nes nusprendžia be Viešpaties pagalbos pasirūpinti šeima, paniekina šventųjų susirinkimą ir neretai žmonai uždraudžia ten lankytis. Ji seka paskui jį, stengdamasi bent kiek pagerinti šeiminę situaciją, sušvelninti atmosferą. Įprastas scenarijus… Bet nutinka dar blogiau – vyras palikęs Dievą, paniekinęs bendruomenę, nusprendžia palikti ir šeimą. Pasilikite manyje, – sako Jėzus. O jei vienas kuris vis tik traukiasi, tai bent kitas partneris turėtų atrasti drąsos ir ryžto Kristuje mylėti artimą ir nepalikti Kristaus.

„Sulaikykite blogį pačioje pradžioje, nes per vėlai pavartota priemonė nieko nepadės, kadangi blogis bus labai išaugęs,“ – rašė Ovidijus. Jei neatpažįstame pagundymo mintyse, jis vis labiau užvaldys mūsų esybę. Mes būsime gundomi palikti Kristų įvairiomis aplinkybėmis. Velnias pasistengs įtikinti, kad tai vienintelis būdas išvengti skausmo ir kančios. Kaip antai Jobo žmona savo vyro kančios agonijoje matė tik vieną išeitį, kaip nutraukti skausmą ir kentėjimą, – išsižadėti Dievo. Tai klaidinga išvada. Jobas jai atsakė: Tu kalbi, kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume? (Job 2, 10).

Pagundymas palikti bažnyčią

Pagundymą palikti Kristų visada seka pagundymas palikti bažnyčią – Kristaus bendruomenę. Todėl po paraginimo pasilikti Jame, Jėzus kviečia savo mokinius mylėti vienas kitą ir neapleisti brolijos (Jn 15, 12-17). „Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau. Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 12-13) Aš jums tai įsakau: mylėkite vienas kitą!“ (Jn 15, 17). Brolių meile, kaip matome, remiasi ir Jo paties meilė – auka už mus. Tai nepajudinamas meilės pagrindas, nes pats Jėzus jį padėjo. Pastangos pamilti broliją nesiremiant meile pasirodo kaip nepatikimas ir trapus namo pamatas. Mūsų meilės bažnyčiai nepavyksta pagrįsti bendražmogiška meile, simpatija, gerais jausmais. Jie išblėsta, kai į akis pradeda vis labiau badyti žmonių bendruomenės netobulumai. Jėzus žinojo, kad visi mokiniai sudvejos ir Jį paliks suėmimo naktį. Tačiau Jis žvelgė dar giliau. Jėzus įsako mylėti broliją ne žmogiškumo, bet parodytos Dievo meilės pagrindu, idant mokiniai nesmerktų vienas kito dėl išdavystės, sugebėtų pakelti vienas kito silpnybes ir tęstų Kristaus tarnystę visame pasaulyje.

Ragindamas neatsitraukti nuo brolijos, bet laikytis drauge, mylėti vienas kitą, Kristus pabrėžia bendruomenės svarbą ir sustiprina bažnyčios autoritetą. Kaip negalime be Kristaus būti tikrais Jo sekėjais, taip ir be Jo bažnyčios nesame tikri Jo mokiniai. Kristus ir bažnyčia yra vienybėje, o ne priešybėje. Tad ir mes neturime teisės jų supriešinti ar išskirti, vieną kelti, o kitą menkinti. Kristaus mokiniai mums paliko puikų pavyzdį, kaip laikėsi drauge po Viešpaties mirties, Jo pasirodymų metu, Sekminių dieną ir vėlesniame bažnyčios gyvenime. Apaštalai savo laiškuose ragina puoselėti bendruomenę. Apaštalas Petras gerai suvokė Jėzaus pamoką apie brolybę ir perdavė ją mums: […] mylėkite broliją (1 Pt 2, 17). Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių (1 Pt 4, 8).

Egoistinis mąstymas neretai verčia mus nebranginti bendruomenės. Be galo skaudu, kai tikintysis lengvabūdiškai palieka bažnyčią, vos tik įvykus menkam nesusipratimui. Kristaus požiūris yra kitoks – Jis įsako ir sunkią dieną saugoti ir mylėti broliją.

Gundymas pasaulio neapykanta

Galiausiai mokiniai turėjo būti gundomi pasaulio neapykanta. Ją patyrė Jų mokytojas, ją turėjo patirti ir jie patys. Krikščionys – tai žmonės visais laikais judantys prieš bendrą žmonijos srovę ir pasaulio tendencijas. Jie yra kryžiaus žinios ir kryžiaus kultūros nešėjai. Juk Jėzaus mokinys turi savo Mokytojo žymes. Tikinčiųjų persekiojimai primena Kristaus patirtą panieką ir kančią.

Todėl Jėzus nedviprasmiškai pasako savo mokiniams, kad pasaulis nekęs Kristaus prigimtį turinčių žmonių. Šiai neapykantai, atrodytų, nėra jokių logiškų priežasčių – tik dvasinė mūsų prigimtis ir Jėzaus vardas (Jn 15, 18-27; 16, 1-7). Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia (Jn 15, 18-19). Šį išbandymą patiriame ir mes, kaip ir visų laikų krikščionys, einantys mokinystės keliu. Pastebėjau, kad taip būna beveik visada, kai žmonės pirmą kartą susiduria su mumis. Dažniausia reakcija – nepriėmimas, pasipriešinimas, persekiojimas, šmeižtas. Mylime Kristų ir to pakanka, kad pakiltų neapykantos banga. Su ja tenka susidurti tiek asmeniškai, tiek visai bendruomenei. Tačiau neturėtume išsigąsti ir pasitraukti iš pasaulio. Jėzus perspėjo, kad taip bus. Tokia krikščioniško gyvenimo realybė – jei nori dievotai gyventi, būsi persekiojamas. Visais laikais Dievo vaikai patyrė, kad dvasinis gyvenimas sukelia pasaulio neapykantą. Ir visada būsime gundomi kaip nors to išvengti, išsisukti nuo pažeminimo kelio.

Taigi gyvendami pasaulyje ne kartą būsime įvairiai gundomi, tačiau Dievo žodis ragina pasilikti Kristuje, mylėti broliją ir guostis Šventosios Dvasios bendryste, kad naujo gyvenimo vaisiais pašlovintume mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems (Jok 1, 12).

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.