Pakeliu akis į dangų

akisPs 123, 1 „Mano akys pakeltos į Tave, kuris gyveni danguose“.

„Kur žiūri mano akys? Ką jos mato?“ – tai keli rimti klausimai, susiję su mūsų regėjimu ir iš to ištekančiu gyvenimu.

Akių Kūrėjas nėra abejingas žmogaus vidiniam regėjimui ir matymui. Kur žiūri mūsų vidinės akys ir ką jos mato? Juk jos yra mūsų sielos veidrodis. Jei akis pikta, tai sieloje tamsu, o aptemusios sielos yra aklos akys. Tačiau jei akis sveika, visam kūnui šviesu.

Kristaus Evangelija nuima žvynus nuo akių ir aklieji tampa reginčiais. Ko anksčiau nepastebėjom, nesusimąstėm ir nemanėm, kad tai reikšminga, vos tik praregime dvasioje, išvystame kitokį pasaulį, kitas vertybes ir turtus. Tuomet suprantame savojo aklumo skurdą. Dalinis materialaus, regimojo pasaulio matymas apiplėšė sielą. Jei neturime jo paaiškinimo, nesuvokiame ir tai, ką matome kūno akimis. Gera, jei galėjome pastebėti regimame pasaulyje dvasinės realybės įvaizdžius, bylojančius ženklus. Ne tiek daug žmonių pažįsta žemės veidą ir jos ženklus, kurie pasakoja apie Dievo pasaulį. Žvilgsnis nukreiptas į dangų, reiškia pakeltos akys į Dievą, iš kurio ateina praregėjimas.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.