Paaugliai ir tikėjimas | Klausimai – atsakymai

paaugliaiAuginu du berniukus, jau paaugliai. Krikštyti ir kartais lanko tradicinę katalikų bažnyčią. Aišku, į bažnyčią eina nenoriai. Aš pati anksčiau lankiau „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią, bet dabar persikėlėme gyventi iš didmiesčio į provinciją.

Žmonės mėgsta vieni kitus apkalbėti, todėl nesinori parodyti savo tikro tikėjimo, – neatlaikyčiau moralinio spaudimo.

Tik gaila vaikų, kurie auga pasaulietiškame pasaulyje: jų protą valdo kompiuteriniai žaidimai, tikėjimo tema jiems net nepriimtina. Nežinau, kaip elgtis… Kaip mama, esu atsakinga, – juk vaikus būtina vesti į tikėjimą, dėl to jaučiu didelę kaltę. Patarkite. Dėkoju.Eva, 39 m.

*****

 

Miela Eva, dėkoju Jums už klausimą, kuris kirba ne vieno paauglius auginančio tėvelio širdyje. Jūsų rūpestį vaikais ir nuogąstavimą dėl jų abejingumo tikėjimui galiu suprasti. Pati auginu tris vaikus, vienas iš kurių – pilnametis.Paauglystė nėra lengvas ir vienprasmis laikotarpis nei vaikams, nei jų tėvams. Tai gana audringas, pilnas ieškojimų, didelių pasikeitimų ir nemenkų iššūkių laikas.

Todėl neretai, vaikams išgyvenant vidines krizes, ir mes, tėvai, patiriame auklėjimo, ugdymo, o gal net ir savo asmenybės, tikėjimo krizes. Kas anksčiau tiko, dabar nebetinka, nebeveiksminga, atmestina, gal net žalinga. Tokie pokyčiai tiesiog sukrečia. Mat jaunuoliai nesustabdomai veržiasi iš vaikiškumo į suaugusio asmens nepriklausomą pasaulį. Jie lyg paukštyčiai nusimeta žavingos vaikystės patrauklumo ir meilumo pūkelius bei pradeda plunksnuotis, tapdami „bjauriaisiais ančiukais“ – nemaloniais, dygiais, atsikalbinėjančiais, nesidominčiais tuo, kas buvo įdomu anksčiau, bet siekiantys atrasti vis naujas susidomėjimo sferas… Vieną dieną, tapę pilnamečiais, pramokę gyvenimo meno, jie išskris iš tėvų lizdo ir kurs savarankišką gyvenimą. Tas nepaprastas virsmas  žmogaus gyvenime vadinamas brendimu – ekstremalių pokyčių laikotarpiu.

Paauglystėje mūsų vaikai bręsta, o tai reiškia keičiasi fiziologiškai, psichologiškai, dvasiškai.

Privalome nepamiršti, jog panašiu intensyvumu žmogus vystosi tik kūdikystėje. Pirmiausia akis bado fiziologiniai pokyčiai – vaikai sparčiai auga ir tįsta: per tryliktus, keturioliktus savo gyvenimo metus berniukai gali užaugti net 15 cm, jų raumenys sparčiai augs 15-17 metų.

Mergaitės auga ir vystosi kiek anksčiau. Daugelis jaunų žmonių ne tik ūgteli, bet ir sparčiai priauga svorio (nuo 9 iki 13,5 kg). O ką jau kalbėti apie lytinį brendimą, hormonų audras, kas daro didžiulę įtaką tiek jaunuolio kūnui, tiek mąstymui, tiek elgsenai. Z. Froidas paauglystę vadina skausminga psichoseksualine konflikto išraiška. Tai žinodami, tėvai turėtų išmintingai padėti vaikams įveikti šį nepaprastą tarpsnį, ugdydami įvairius gyvenimui reikalingus įgūdžius.

Kita vertus, sparčiai kinta ir paauglių psichika, mąstymas. Vienas didžiausių jaunuolių psichologinių poreikių ir iššūkių yra savo tapatybės atradimas. Tapatybė – tai savęs, kaip atskiro individo, suvokimas ir savęs, kaip atskiro individo, esančio tarp kitų, bet turinčio ne tik unikalią išvaizdą, bet ir sugebėjimus, gyvenimo pašaukimą, pažinimas. Jei vaikai iki 10 metų savo tapatybę sieja su savo tėvais, tai 12 m. pradeda ryškėti individualios tapatybės psichologinės paieškos, kurios aukščiausią tašką pasiekia 17-21 metų jaunuolių gyvenime. Todėl Erikas Eriksonas ir Džonas Levinsonas mano, jog paauglystės laikotarpis žmogaus gyvenime yra audringiausias iš kelių per gyvenimą ištinkančių tapatybės krizių. Mat vaikiškoji žmogaus psichologijos struktūra dezintegruojasi ir jos vietoje atsiranda turtingesnis asmuo – jaunuolis, turintis vidinį pasaulį, intuiciją, galinčią ne tik save suvokti, bet patirti Dievą, esantį anapus regimybės. Tad šiuo laikotarpiu ne vienas stipriai  išgyvena vidinę egzistencinę dramą, ieško gyvenimo prasmės, ir tos paieškos veda žmogų prie jo Kūrėjo.

Žinoma, visi šie išoriniai ir vidiniai jaunuolių pokyčiai daro nemenką įtaką ir jų tikėjimui. O tai reiškia, jog artėja ir tam tikri esminiai pokyčiai dvasinėje žmogaus gyvenimo sferoje. Jaunuoliai gali  pradėti dvejoti tėvų tikėjimu, vaikystėje įgytu Dievo pažinimu. Vaikiškas tikėjimas ir Rašto pažinimas tampa tarsi išaugti marškinėliai – varžantys ir jau pabodę. Seniau girdėti tikėjimo terminai atrodo nuobodūs, o pats paauglys tampa abejingas. Jaunuoliui teks asmeniškai naujai atrasti tikėjimo reikšmę ir Dievo žavesį. Paauglio abejonės nėra netikėjimas. Tiesiog jaunuoliai subręsta paieškoms, asmeniniam Dievo patyrimui. Suabejoti turimu Dievo įvaizdžiu yra gerai, nes tai ragina ieškoti ir atrasti brandesnį Dievo paveikslą. Nestabdykime dvasinio augimo bei paieškų iš anksto „paruoštais“ ir „visada teisingais“ atsakymais. Vaikai į jaunystę įeina turėdami vienokį tikėjimą – tėvų tikėjimą, o į suaugusių pasaulį jie turi atsinešti kitokį – asmeninį tikėjimą.

Tad jaunuoliai ima nepasitenkinti religine aplinka, nes jiems reikia ne formų, žodžių skambesio, bet paties Dievo. Svarbu tuo nesipiktinti, bet skatinti ieškojimą. Atminkime, kad žmonės skirtingai patiria Dievo malonės aplankymą, vieni išgyvena dramatišką ir staigų atgimimą, kiti atsiverčia palaipsniui, vieni – anksčiau, jaunystėje, kiti – vėliau, jau subrendę. Ir čia mes nieko padaryti negalime – tai ne mūsų valioje!

Tačiau, kai paaugliams kyla pirmosios dvejonės, tai, manyčiau, puiki proga tėvams papasakoti apie savo tikėjimo pradžią, pateikti autentišką susitikimo su Dievu ir atgimimo liudijimą. Pastebėjau, jog neretai pasitaiko, kad vaikai nežino savo tėvų atsivertimo istorijos, nes pastarieji aniems tiesiog nėra jos papasakoję.

Kita vertus, paaugliai gali nenorėti su tėvais kalbėtis apie tikėjimą ir visaip rodyti, kad jiems ši tema nerūpi, nes viduriniuoju paauglystės laikotarpiu (apie 15-16 metus) ima svyruoti tėvų autoritetas.

Tada jie mieliau pasitiki savo draugais – jiems rūpi, ką jie kalba, renkasi, kaip gyvena, – nei savo tėvais. Todėl vaikų draugijos pasidaro itin svarbios.

Ne veltui apaštalas Paulius pastebi: Neapsirikite: „Blogos draugijos gadina gerus papročius! (1 Kor 15, 33). Tėvams būtų išmintinga sudaryti savo jaunuoliams galimybes bendrauti su  krikščioniškuoju jaunimu stovyklose, jaunimo sąskrydžiuose, jaunimo grupelėse, kad megztųsi draugystės ryšiai su į tikėjimą linkusiais, Dievo link judančiais jaunuoliais.

Akivaizdu, jog paauglių ekstremalūs pokyčiai reikalauja keistis ir mus, tėvus. Tai reiškia, jog mes kartu su savo vaikais bręstame ir mokomės naujai bendrauti su savo paaugliais ne tik tikėjimo, bet ir visais kitais gyvenimo klausimais. Neabejotinai turi pasikeisti ir bendravimo stilius. Iki 10 m. mes vaikus auklėjame-kontroliuojame: leidžiame ir draudžiame, mokome vertybių, kas gera ir bloga,  nuolat prižiūrime, kaip jiems sekasi to laikytis. Kai vaikams 12-15 m., kontrolės bendravimo stilius nebetinka. Jį turėtų pakeisti treniravimo būdas. Mes gerbiame savo paauglius ir juos treniruojame, parodydami, kas gera ir lavintina, o kas yra kenksminga, žalinga. Tai – tarytum treniruotė, kai patys dalyvaudami „dvasinėse pratybose“ savo gyvenimu parodome esminius „svarmenis“, užvedame ant kelio, pakoreguojame, ką reikia, atliekame kartu, bet ne kontroliuojame, o bendradarbiaujame. Šiame tarpsnyje galioja taisyklės, paskatinimai, o prasižengus, net ir tam tikros nuobaudos, kaip ir tikrose varžybose.Tačiau nepamirškime, kad negalime vaikams perduoti to, ko patys neturime. Jei norime, kad juose formuotųsi tam tikri dvasiniai įgūdžiai, be abejo, patys turime juos puoselėti: įsilieti į bažnytinį gyvenimą, tarnystę, puoselėti meilę Dievui, Jo Žodžiui ir t. t. Tačiau kai vaikai įžengia į vėlyvosios paauglystės (16-21 m.) tarpsnį, treniruotės ima nebetikti. Turi susiformuoti naujas būdas kalbėtis su savo jaunuoliais. Tai laikas atrasti lygiavertį bendravimą su savo pilnamečiu vaiku. Jaunuoliai nepakenčia kontrolės, nebenori treniruočių, bet trokšta nuoširdaus, empatiško bendravimo, kai jie yra vertinami, priimami, suprantami, drąsinami ir mylimi tokie, kokie yra. Jie trokšta su tėvais bendrauti kaip lygiaverčiai asmenys. Žinoma, tai reikalauja iš mūsų, tėvų, didelio lankstumo, nuolankumo, Dievo išminties ir maldingumo, kad gebėtume kalbėtis su jaunuoliais įvairiomis temomis, išgirsti juos, suprasti jų poreikius. Viso šito galime pasisemti neišsemiamuose Dievo gailestingumo lobiuose. Kristuje slypi visi išminties ir pažinimo turtai! (Kol 2, 3).

Kadangi paauglystė yra daugialypis procesas, o santykiai su tėvais – daugiasluoksniai, atsakydama, tarsi piešdama eskizą, galėjau nubrėžti vos kelis šito laikmečio kontūrus ir ypatumus. Todėl, Eva, raginu Jus ir toliau domėtis šiuo klausimą, skaityti knygas ir straipsnius apie paauglystę, ieškoti  konkrečių tikėjimo ir gyvenimo sprendimų Jūsų atvejui, bendrauti su kitų paauglių tėveliais krikščionimis, atrasti panašumus ir skirtumus, konsultuojantis tiek su dvasininkais, tiek su kitais specialistais bei nepaliaujamai melstis už savo atžalas, jų tikėjimo kelią, jų gyvenimą pagal Dievo valią. O Jums nuoširdžiai linkiu neprarasti tikėjimo, vilties ir meilės, ir meilė šiame krikščioniškame trejete yra didžiausia.

Pagarbiai,
pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.