Nusižeminimo keliu

Anželika KrikštaponienėŠiandienos pasaulio kultūroje sąvokos „nuolankumas“, „nusižeminimas“, „savęs praradimas“ yra nuvertintos, neretai – menkinamos, pašiepiamos, atmetamos.

Žmogus, siekiantis tokių savybių, vertinamas kaip labai silpnas, mažos savivertės, menkas ir niekam tikęs.

Tuo tarpu atvirai liaupsinamas žmogiškas ambicingumas, žavimasi išpuikėliškais siekiais: pelnyti pasaulio šlovę, nustumti kitus, išsikovoti savo vietą „po saule“, būti geriausiam iš geriausių. Visa tai panašu į gyvenimą kreivų veidrodžių karalystėje, kur teisingi, geri ir siektini dalykai pristatomi kaip kreivi ir beverčiai, o kreivi, mažaverčiai – kaip teisingi bei vertingi.

Kyla klausimas, kaip krikščionims gyventi iškreiptų vertybių „karalystėje“, nepasiduoti iliuzijoms, bet matyti tikrovę ir jos laikytis?

Mūsų vertybių, intencijų ir nuostatų veidrodis yra Šventasis Raštas. Jis padeda kiekvienam žmogui suvokti realią padėtį ir atsirinkti tarp tiesos bei melo, tarp tikrų vertybių bei iškreiptų, tarp teisingumo bei neteisumo.

Nuolankumas, apie kurį kalbėsiu šiame straipsnyje, turėtų tapti Dievo žmonių nuolatiniu siekiniu. Tai esminė krikščioniškos etikos dorybė: nuolankiai vertinti vienas kitą ir bijoti Dievo per visas savo gyvenimo dienas. Jėzus pasakė: Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? (Mt 16, 26).

Krikščionį Dievas ragina siekti sekuliariam pasauliui priešingų vertybių, tikrų Dievo karalystės turtų: atleidimo, atgailos, gailestingumo, meilės ir, žinoma, nusižeminimo. Tačiau susiduriame su savo nuodėmingumo problema, mat esame žmonės, nors atgimdyti dvasia, bet neatnaujinti kūne. Tad prie mūsų kaip virusai „kimba“ įvairios kūniškumo negalios. Kaip antai: godumas, pavydas, piktumas, tingumas (ne tik fizinis, bet ir intelektualinis) bei pikčiausia iš ligų – puikybė. Jos negali išgydyti niekas kitas, kaip tik Jėzus, kuris yra „romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), teikiantis sielai atgaivą, sveikatą ir amžiną gyvenimą. Jis yra sielosDorybių Dirbėjas, kaip yra pasakęs Klemensas Aleksandrietis (140 – 215 m.).

Vienybės ir nusižeminimo poreikis

Paskaitykime vieną gražiausių Rašto eilučių apie nuolankumą.

Taigi, jeigu esama Kristuje kokio padrąsinimo, meilės paguodos, jei esama kokio Dvasios bendravimo, nuoširdumo ir gailestingumo, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, būdami vieningi ir to paties nusistatymo.
Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesnį už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.
Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ( Fil 2, 1-11).

Daugelis Biblijos komentatorių šią Rašto santrauką laiko viena nuostabiausių kristologinių vietų Naujajame Testamente. Čia atveriamas nusižeminimo kelias, ypatingai suspindi Kristaus nuolankumo brangakmenis. Homeris A. Kentas Jr. pastebi, kad Kristaus nuolankumo pavyzdys puikiausiai iliustruoja nusižeminimo ir nesavanaudiškumo esmę. Matthew Henry mano, kad tai Kristaus Evangelijos modelis, kurį Paulius siūlo imituoti ir tuo pavydžiu sekti. Warrenas W. Wiersbe teigia, kad apaštalas Paulius filipiečiams pateikia keturis paklusnios nuostatos pavyzdžius: Jėzų Kristų (1 – 11 eil.), patį save, Paulių (12 – 18 eil.), Timotiejų (19 – 24 eil.) ir Epafroditą (25 – 30 eil.). Bet didžiausias pavyzdys yra Kristus, todėl Paulius pradeda nuo Jo.

Sugrįžkime prie teksto pradžios. Nors laiške apaštalas Paulius džiaugiasi Filipų bažnyčios dalyvavimu skelbiant Evangeliją, jų dosnumu ir augančia meile, vis tik jis pastebi jų trūkumų: jie stokoja Dvasios vienybės, vienos minties bei vieningo vidinio nusistatymo. Nieko nuostabaus, juk nėra ir niekada nebuvo žemėje tobulos bendruomenės, kuriai nereikėtų keistis. Filipiečiai, anot Pauliaus, stokojo vieningo nusistatymo. Gali būti, kad taip manyti apaštalą Paulių vertė mąstyti filipiečių bažnyčioje iškilęs konfliktas tarp dviejų jo bendražygių moterų – Evodijos ir Sintichės. Todėl tame pačiame laiške jis prašo savo pagalbininko Epafro padėti toms moterims susitaikyti (Fil 4, 2-3). Sutarimas, vieningumas yra Dievo karalystės veidas. Tai yra siektina dorybė bažnyčioje tiek tarp tikinčiųjų, brolių, seserų, tiek tarp dvasinių vadovų, tiek tarp bendruomenių. Vienybė nereiškia vienodumo. Tikrąją dvasinę vienybę lemia vidinės širdies nuostatos, o vengtiną vienodumą apsprendžia išorinės aplinkybės: nusistovėjusių religinių formų ir klišių perėmimas, imitavimas bei jų laikymasis. Todėl apaštalas Paulius kaip vienybės stokos priežastį nurodo ne išorinę, bet vidinę nuostatą – tuščią krikščionių puikybę, esančią širdyse. Remdamiesi Pauliaus pastebėjimais, plačiau panagrinėkime puikybės apraiškas.

Puikybės apraiškos

Puikybė varžosi ir konkuruoja. Apaštalas Paulius sako: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės“ (3 eil.). Varžymosi dvasia yra puikybės sesuo. Antai, susirenka grupelė žmonių, tarkime tos pačios lyties ir tokio pat amžiaus, ir pirmiausia vyksta tam tikra paslėpta, o kartais ir atvira konkurencinė kova, kurios metu išsiaiškinama, kas bus lyderis šioje bendrystėje. Varžosi ir vaikai, ir šeimos nariai, ir tos pačios profesijos bei panašios kompetencijos žmonės, nuolat patekdami į konflikto zoną. Dažniausiai mes konfliktuojame dėl to, kad esame ambicingi. Kai susikerta mūsų siekiai dominuoti, konfliktas neišvengiamas. Juk dažniausiai ne tiesa ir teisingumas mums rūpi, ne dėl to „kovojame“, bet greičiausiai dėl to, kad norime dominuoti vienas kito gyvenime, nenorime nusileisti. Mes varžomės dėl įtakos vienas kitam, norime būti geresni vienas už kitą. Ir kaip nelengva ugdytis nuolankią širdį. Bet gal mums daugiau ryžto eiti nuolankumo keliu suteiktų ši Tomo Kempiečio įžvalga iš jo knygos „Kristaus sekimas“: Jei mokėtum tylėti ir kentėti, Dievas visada tau padėtų. Kuklus žmogus naudojasi nuolatine ramybe, išdidžiojo gi širdį nuolat drasko pavydas ir pyktis [1].

Puikybė save vertina aukščiau už kitus. „Nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesnį už save“ (3 eil.). Apaštalas Paulius ragina nemanyti, kad esame geresni už kitus kokiu nors atžvilgiu. Laikydami save aukštesniais, jausimės pranašesni ir negerbsime kitų. Žmonės dažnai nesąmoningai laiko save gražesniais, ar stipresniais, protingesniais, gabesniais, ar turtingesniais. Mes trokštame bent kažkurioje srity nors truputį būti pranašesni, labiau pasižymėję už kitus. Kartą kalbėjausi su savo antroku sūnumi. Pasiteiravau, ar jis nėra žemiausias klasėje. „Ne“, – tvirtai patikino mane. – Yra dar vienas berniukas, mažesnis už mane, mes su juo per kūno kultūros pamoką kiekvieną savaitę keičiamės vietomis rikiuotės eilėje. Vieną savaitę jis stovi paskutinis, kitą savaitę – aš“, – entuziastingai atsakė mano sūnus. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip mums, visiems žmonėms, sunku pripažinti lygybę, o dar sunkiau būti mažiausiems savo akyse.

T. Kempietis mums padeda vėl suvokti, koks trapus ir pažeidžiamas yra žmogus, ir kokia tuštybė – savęs pervertinimas:
Nesigėrėk savo jėga ar gražumu savo kūno, kurį menka liga gali sunaikinti. Nesigėrėk savo išmintingumu ir savo sugebėjimais, nes gali nepatikti Dievui, kuriam priklauso visa, ką esi gavęs gero iš prigimties.
Nesigirk turtais jeigu jų ir turi, bet pasitikėk Dievu, kurs viską duoda, net pats save. Nelaikyk savęs geresniu už kitus, kad Dievas, kuris mato visa, kas yra žmoguje, nerastų tave blogesnį. Jei nori būti kuklus, nemanyk tik save vieną esant gerą. Nemanyk esąs pažengęs tobulybėje, jei nemanai esąs žemiau visų kitų [2].

Taigi kartu su apaštalu Pauliumi turėtume pasakyti: „Kas gi mus išskiria iš kitų? Ir ką turime, ko nebūtume gavę? O jei esame gavę, tai ko didžiuojamės, lyg nebūtume gavę?“ (1 Kor 4, 7).

Puikybė ieško sau naudos. „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“, – primena apaštalas Paulius (4 eil.). Puikybė siekia įtvirtinti save, sau pataikauti, siekia savo naudos. XX a. apologetas S.C. Lewisas tai vadina „puikybės diktatūra“, kuomet išdidus žmogus nepakenčia jokių kitų silpnybių, netobulumų, išskyrus savo paties. Puikybė žavisi tik savimi ir niekam neleidžia priartėti, prilygti ar konkuruoti. Todėl vienas iš ryškiausių jos bruožų yra savanaudiškumas. Tuo tarpu žmogus, paliestas Dievo malonės, sudužusios širdies ir nusižeminusios dvasios, siekia atitaisyti padarytą skriaudą ir tarnauti kitam. Būtent tokiu tapo muitininkas Zachiejus, į kurio namus atėjo Išgelbėjimas. „Ką nuskriaudžiau, atiduosiu keturgubai“, – pažadėjo jis Jėzui.

Taigi puikybė, anot Šv. Rašto ir įvairių krikščionių mokytojų, yra pati blogiausia yda ir sunkiausias žmonijos dvasinis susirgimas, nuo kurio sveikstame lėtai ir gana sunkiai.

Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su puikybe, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Puikybė veda į kiekvieną kitą nuodėmę – tai visiškai prieš Dievą nukreipto proto būsena.
Norint sužinoti kiek esame išpuikę, lengviausias būdas būtų paklausti savęs: „Ar man labai patinka, kai kiti žmonės pažemina mane arba nekreipia į mane dėmesio, kišasi į mano reikalus, elgiasi kaip su vaiku arba demonstruoja prieš mane savo pranašumą?“ Esmė ta, kad kiekvieno asmens puikybė varžosi su visų kitų puikybe. Kadangi pats noriu sublizgėti vakarėlyje, aš toks nepatenkintas, kai sublizga kas nors kitas. <…> Taigi paaiškėja, kad puikybės esmę sudaro varžybos, jos prigimtis yra varžymasis.
Puikybė yra dvasinis vėžys: ji sunaikina pačią meilės, pasitenkinimo ar net sveiko proto galimybę [3].

Išties, išdidumas yra atstumiantis, pražūtingas žmonijos negalavimas, kuris priešinasi Dievo ir artimo meilei. Kas mums galėtų padėti? Apaštalas Paulius siūlo sekti Kristaus pavyzdžiu: Būkit tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus! (5 eil.)

Kristaus nusižeminimo kelias

Nėra didesnio ir tikresnio nuolankumo pavyzdžio kaip Jėzaus. Apaštalas Paulius aprašo, kaip Jėzus sąmoningai ir laisva valia leidosi iš dieviškos šlovės viršūnės į patį dugną – kryžiaus mirtį. Iš Pauliaus aprašymo atrodytų, kad Kristus lipo laiptelis po laiptelio žemyn ir tik žemyn. Tuo tarpu žmonės trokšta kopti vien aukštyn karjeros, šlovės, pasipuikavimo laiptais. Retai kada žmogus savo noru pasitraukia iš šlovės viršūnės… Jėzus pasielgė priešingai.

Pirma, Jis godžiai nesilaikė lygybės su Dievu, nors buvo ne menkesnis už Dievą (6 eil.). Jis sąmoningai apiplėšė save ir palaikė save žemesnį už Tėvą, tobulai pakluso Jo valiai. Tai dieviškas pavyzdys, jog neturėtume lygintis su kitais, o juo labiau laikyti save aukštesnius už kitus. Vėl, kaip pastebi T. Kempietis – Nuolankios sielos žymė yra – visada gerai daryti ir mažai save vertinti (98 psl.).

Antra, Jis išore tapo žmogumi (7 eil.). Tai reiškia, jog Jėzus prisiėmė nuodėmingo žmogaus kūną. Philipo Yancey žodžiais – „Visų dalykų Kūrėjas neįsivaizduojamai traukėsi žemyn, žemyn, žemyn, kol liko toks mažas, kad tapo kiaušinėliu, vieninteliu apvaisintu kiaušinėliu, neįžiūrimu plika akimi mergelės įsčiose“ [4].

Trečias nusižeminimo laiptelis – Kristus, būdamas visatos, regimo ir neregimo pasaulio Karalius, tapo visų tarnu. Gimė tvarte, buvo paguldytas ėdžiose, augo paprastoje, bet pamaldžioje izraelitų šeimoje, dirbo savo žemiško tėvo dailidės dirbtuvėje, trejus metus tarnavo žmonėms ir savo mokiniams, neturėdamas kur galvos priglausti. Žemėje savęs Jis nevadino karaliumi. Jėzus nuolankiai ėjo Tėvo jam skirtu keliu, ir net prieš nukryžiavimą, Poncijaus Piloto akivaizdoje neparodė savo, kaip visatos Valdovo galios.

Galiausiai, Jėzaus nusižeminimas buvo „apvainikuotas“ mirtimi už šio pasaulio nusidėjėlius, gėdinga kryžiaus mirtimi (8 eil.). Kryžius – nuolankumo kulminacija, Viešpats vainikuotas erškėčių karūna. Visiškas savęs praradimas ir pasiaukojimas Tėvo valiai. „Teesie Tavo valia, ne mano“. Tuomet – tylos akimirka prieš šlovingą atomazgą… Tėvas įvertino Jėzaus nusižeminimą ir suteikė protu sunkiai suvokiamą išaukštinimą (9 – 11eil.).

O kaip priešingai elgiamės mes! Paniekiname kryžiaus kelią ir patys siekiame išaukštinimo. Nepamirškime, jog išaukštinimas nėra žmogaus rankose, – tik Dievo. Tačiau nusižeminimas – mūsų sveiko proto ir laisvos valios apsisprendimas, sekant Kristaus pavyzdžiu.

Nors mūsų dienų pasaulis puoselėja tuščią puikybę, neprisitaikykime prie jo! Mūsų tikslas tebūna savo širdį puošti ne prabangiomis savanaudiškumo karūnomis, bet Kryžiaus nuolankumo vainiku.

[1] Tomas Kempietis, Kristaus sekimas, „Ardor“, 1994, 24 psl.
[2] Ten pat, 23 psl.
[3] C.S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, Nova vita, 1999, p. 109 – 112.
[4] Jėzus, kokio niekada nepažinojau, Katalikų pasaulis, 2002, p. 39.

Dalinkimės:

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.