Nusižeminęs Dievas | Adventas (IV)

Nusižeminęs DievasNetrukus Kalėdos! Šiandien pasitikdami paskutinįjį Advento sekmadienį uždegame ketvirtą žvakę. Jos šviesoje apsvarstykime likusius vos kelis šio Advento kelionės klausimus:

Kaip aš arba mano šeima gali atspindėti Kristaus įsikūnijimo stebuklo vaisius? Kaip galime apreikšti Kristaus nusižeminimo, meilės, atjautos, pasiaukojimo, atpirkimo stebuklą?

Adventinis skaitinys:
Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save
ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.
Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus,
kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones.
Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme
ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. (Fil 2, 3-11)

Apmąstymas:
Stulbinantis Kristaus – aukštybių Dievo nusižeminimo kelias. Jam nėra jokių analogų žmonijos istorijoje. C.S. Lewisas pastebi, kad Amžinas, Neaprėpiamas Dievas sumažėjo iki menko mažyčio taškelio žemėje: Viskas siaurėja ir siaurėja, kol galiausiai susiveda į vieną mažytį taškelį – tokį mažą it ieties smaigalys – besimeldžiančią žydų mergaitę. Žvelgiant giliau, visos visatos Dievas, palikęs Savo, kaip Kūrėjo šlovę ir įveikęs didingos Savo kūrinijos – kosmoso erdves, sumažėja iki kūdikio embriono moters įsčiose. Virsmas vyko iš didelio ir neaprėpiamo į mažą, ribotą ir baigtinį. Ar gali būti didesnis nusižeminimas?

Dievas tapo sutinkamas ir atrandamas žemėje. Keistoje, prieštaringoje vietoje – tvarte, kur tamsu ir purvina, kur tik gyvulių bliovimas pripildo orą. Čia Jis tapo – žmogumi – mūsų broliu ir niekuomet nuo mūsų nebepasitraukė. Tvarte negimsta karalių šlovė, garsenybių puikybė, gražbylystės ir tuštybė. Tvarte gimė Dievo meilė, nuolankumas ir tikėjimas.

O kaip mes? Ar nesame taip nutolę nuo tvartelio todėl, kad jau per daug prakilnūs ir per daug protingi? Ar nesame per daug užsisklendę savų minčių rūmuose, apakinti garsių pasiekimų ir darbų, išlavinto intelekto, jog nebeįžvalgiame Dievo malonės, duotos mažutėliams, kurie nuolankia širdimi atpažįsta gimusįjį Gelbėtoją tvarte. Piemenys, Juozapas ir Marija, senoliai Simeonas ir Ona, išminčiai… – šio pasaulio mažutėliai.

Negalime pamiršti esmingo Dangaus karalystė principo: ji atsiveria tiems, kurie suvokia savo dvasios vargą ir laukia Viešpaties. Pirmoji karta, sulaukę Kristaus, buvo vargšai dvasia, laukiantys Dievo išgelbėjimo išsipildymo. Kristus ragina ir mus atrasi nusižeminimo kelią kartu su Juo. Jis, nors buvo atstumtas ir savų nepriimtas, bet mylėjo žmones, įžeidinėjamas neatsakė tuo pačiu, keikiamas atleido, nukryžiuotas, paaukojo Save už kitus..
.
Taip ir mes šiandien galime mokytis eiti šiuo tikėjimo ir nuolankumo keliu. Atleiskime savo skriaudėjams, apglėbkime kenčiančius, neužkietinkime savo širdžių įskaudintais jausmais ir pykčiu. Verčiau ieškokime Dieve nuolankumo kelio. Nuolankieji sulaukia Jo palankumo.

Pabaigsiu žurnalisto Philip Yancey mintimis: iki Kristaus beveik joks pagonių autorius nevartojo žodžio „nuolankumas“ kaip komplimento. Tačiau Kalėdų įvykiai neišvengiamai pabrėžia tai, kas atrodo kaip prieštaringas epitetas: nusižeminęs Dievas.

Malda:
Brangus Jėzau, Tu parodei man nusižeminimo kelią savo gimimu ir mirtimi ant kryžiaus. Tu į žemę atėjai ne kaip šėlstantis vėjas ar drebinantis uraganas, bet sutikai sumažėti iki paprasta akimi nematomo apvaisinto kiaušinėlio, vėliau gimusio gležno kūdikio pavidalu. Viešpatie, pamokyk mane vaikščioti nuolankumo keliais… Amen

Dalinkimės:

3 komentarai

  1. Nuoširdžiai dėkoju brangi Anželika jums kaip pastorei,kaip dvasinei mokytojai,kaip mylimai Dievo išrinktai tarnautojai už nuostabius skaitinius.Ačiu jums

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.