Ne kartą esu netiesiogiai susidūrusi su chiromantija, šriftologija, Taro kortomis… | Klausimai – atsakymai

AkisSveki,

neseniai priėmiau Kristų ir su vyru sukūrėme šeimą, kurioje vadovaujamės protestantiška krikščionių pozicija.

Žinau, kad Biblija byloja griežtai prieš burtininkavimus ir panašią veiklą, pati tuo neužsiimu, tačiau dar iki įtikėjimo ne kartą esu netiesiogiai (per mamą, draugus) susidūrusi su chiromantija, šriftologija, Taro kortomis ir įsitikinusi, kad kaip ten bebūtų, bet „burtininkai“ žymiai dažniau kažkokiu būdu pasako tiesą. Keletą kartų esu savo akimis mačiusi, kaip pirmą kartą matydma žmogų būrėja iškloja apie jo gyvenimą viską iki smulkmenų. Sykį vienas dėstytojas net mano egzaminą raštu įvertino ne pagal turinį, o pagal raštą, ir negaliu pasakyti, kad jis klydo. Jis net zodiako ženklus atspėdavo iš savo studentų eisenos.

Taigi mano problema tokia: aš vertinu šiuos žmogui nesuprantamus dalykus kaip mokslą, kurio nevalia imtis, bet vis dėl to, kuris yra tikras, veiksmingas ir pavojingas. Tuo tarpu mano vyras mano, kad tai visais atvejais esti visiškas šarlatanizmas, žmonių apgaudinėjimas ir tokio „mokslo“ įžvalgos yra visiškai bevertės. Noriu paklausti Jūsų nuomonės šiuo klausimu. Taip pat būtų įdomu sužinoti, ar šriftologija, kuri susijusi su psichologija, irgi laikoma neleistinu dalyku krikščioniui?

Judita

24 metai

Vilnius

************

Judita, dėkoju už aktualią temą, kurią paliečiate savo klausime. Jūs teisingai pastebėjote, kad būrimas, žyniavimas, astrologija, chiromantija, spiritizmas, ekstrasensorika ir pan. – visa tai yra okultinė praktika, kuri Šv. Rašte griežtai smerkiama. Deja, šiandien Lietuvoje šie dalykai yra labai paplitę, madingi ir visokiais būdais populiarinami spaudoje, televizijos laidose, šou programose, meno ir net mokslo pasaulyje, remiantis būrimus praktikuojančiais tautos „autoritetais“.

Žmonės intuityviai jaučia, kad be regimos tikrovės yra ir neregima dvasinė realybė ir ji galingesnė nei materialusis pradas, nes suteikia ekstra galias: antgamtinę išmintį ir žinojimą, leidžia nuspėti ir įtakoti ateitį, gydyti, tapti garsiu ir turtingu. Tai „viliojanti“ paranormalių reiškinių pusė. Paslėptoji pusė atveria tikrąjį šių reiškinių veidą. Tai noras pačiam ar per mediumus įsikišti į anapusinę realybę, tamsos dvasių pagalba daryti įtaką regimam pasauliui, kontroliuoti ir manipuliuoti kitais žmonėmis, pritraukti galią, šlovę, turtus, trumpai tariant, siekti savanaudiškų tikslų. Šie okultiniai žaidimai traukte traukia žmones. Kas gi nenori valdžios, šlovės ir turto? Kai kurie mediumai yra labiau pažengę būrimo srities „specialistai“ – demoniškų dvasių „tarnai“. Todėl šia prasme jūs esate teisi, pastebėdama, kad jie tiksliai apibūdina asmenį, nuspėja ateitį ir pan. Štai Biblijoje, Apd 16 skyriuje pasakojama, kaip Filipų mieste apaštalą Paulių ir jo bendražygius persekiojo moteris su spėjimo dvasia, kuri pasakė visą tiesą apie juos. Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams. Ji ėmė sekti paskui Paulių bei mus, šaukdama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią“ . Taip ji darė daugelį dienų. Nebeapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!“ Ir dvasia tučtuojau išėjo (16 – 19 eil.). Išties, kas gi bendro tarp Dievo tarnų ir ekstrasensorinių galių turinčių spėjėjų, tamsos dvasių tarnų, nors ir konkrečiu atveju pasakančių tiesą, bet, galiausiai, suklaidinančių žmones?

Kiti būrėjai yra tarsi „žemesnio rango“ ar „nepasišventę savo tamsos šeimininkui“, todėl labiau primena, kaip pastebi jūsų vyras, lengvai besipelnančius šarlatanus. Šiam pavyzdžiui iliustruoti tiktų biblinis mago Simono paveikslas (Apd 8, 9 – 11, 18 -21) .

Beje, tokia yra visų tautų sena pagoniškoji ir stabmeldiškoji praktika, kuri tiesiog stokojo Dievo pažinimo šviesos. Šv. Rašte ji prilyginama paleistuvystės dvasiai, kuri, kaip ir palaido elgesio moteris, iš pradžių suvedžioja, o vėliau pražudo žmones dvasinėje tamsoje. Mano tauta klausia medžio gabalo ir laukia atsakymo iš lazdos. Paleistuvystės dvasia juos suklaidino, ir paleistuvaudami jie paliko Dievą (Oz 4,12). Jų darbai neleidžia jiems sugrįžti pas savo Dievą. Paleistuvystės dvasia yra juose ir Viešpaties jie nepažino (Oz 5,4). Biblijoje yra ne viena istorija apie pasidavimą burtų ir kerų galiai. Pavyzdžiui, Judo karalius Manasas darė daug pikto Viešpaties akyse, mėgdžiojo bjaurius pagonių papročius. Jis žyniavo, būrė iš ženklų, kerėjo ir laikė mirusiųjų dvasių iššaukėjus bei žynius, <…> sukeldamas Viešpaties rūstybę (2 Krn 33, 6).

Taigi Raštas atskleidžia, kad būrimų, spėjimų, žyniavimo praktikavimas rūstina Dievą, nes atveria duris klaidinančioms piktoms dvasioms suvilioti, sutepti, valdyti ir pražudyti žmones. Visa ši okultinė ir parapsichologinė praktika niekaip nesietina su krikščioniškuoju tikėjimu ir Dievo, kaip žmogaus bei visatos Kūrėjo, pažinimu. Taip pat to negalime vadinti „mokslu“ pagal šios sąvokos tikrąją reikšmę šiuolaikine sąvokos prasme. Tai paranormalūs arba parapsichologiniai reiškiniai. Na, o jeigu norite vadinti „mokslu“, tuomet, kaip Jūs ir pastebėjote, tai yra pavojingi „tamsos mokslai“. „Burtininkams“ Biblija skelbia labai griežtą nuosprendį: Palaiminti, kurie vykdo Jo įsakymus, kad įgytų teisę į gyvenimo medį, <…> . O lauke lieka šunys, burtininkai, ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir daro (Apr 22, 14 -15).

Linkiu Jums augti Dievo malone ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu!

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Dalinkimės:

2 komentarai

  1. Buvo laikai, kai, atrodytų, su kilniu tikslu – Jėzaus Kristaus pripažinimu buvo nešama žinia kardu ir krauju, o savo nuodėmes buvo galima išpirkti už pinigus. Tad ar ateityje nebus taip pat skaudu prisiminti dabartinius teiginius, kad Viešpats yra tik regimojo pasaulio kūrėjas? Ar kas yra taip pažinęs mūsų Viešpatį? Argi Jėzaus Kristaus mokymas yra apie regimuosius (apčiuopiamus) dalykus? Jei Viešpats yra viso ko kūrėjas, o žmonės dar nėra pakankamai tobuli, kad pažintų Viešpaties sukurtą neregimąjį pasaulį, tai gal nevertėtų ant to dėti „kryžiaus“.
    Taip pat „antgamtinės išminties ir žinojimo“ nereikėtų sieti vien tik su „garsumo ir turtingumo“ siekimu, taip suteikiant šioms sąvokoms kažkokį neigiamą atspalvį. Spėju kad Jėzus Kristus savo laiku aplinkiniams tikrai atrodė pilnas „antgamtiškos išminties ir žinojimo“ ir galbūt dėl to ir buvo aplinkinių pasmerktas nukryžiavimui, nors jis juk nesiekė tapti „garsiu ir turtingu“.
    Taigi, ta „viliojanti“ pusė gali būti ne tik taip vadinamuose paranormaliuose reiškiniuose. Juk jei Viešpats pažvelgtų į susirinkusių bažnyčioje žmonių vidų, tai, tikėtina, pamatytų ne tik dorybių ieškojimą, bet ir savanaudiškas paskatas ieškant regimųjų ir materialinių gėrybių.

    Telydi Viešpats mūsų visų kelius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.