Seminaras

Lapkričio 16 d. įvyko ketvirtasis moterų susitikimas su sielovadininke ir dėstytoja Gražina Bielousova. Tik šį kartą visos susirinkome ne salėje, buvome savo namuose prie Skype programos ir klausėme paskaitos nuotoliniu būdu. Mat Gražina šiuo metu tęsia religijotyros studijas doktarantūros programoje Duke universitete, Šiaurės Karolinoje, JAV. Internetas praplėtė mūsų galimybes ir į sielovados kursą galėjo prisijungti moterys bei merginos iš kitų miestų bei šalių. Šį kartą įvyko tarptautinė sesija :). Dalyvės buvo iš Lietuvos skirtingų miestų (Šiaulių, Klaipėdos, Marijampolės), JAV, Danijos, ir Anglijos. Įdomi nauja patirtis... Šis užsiėmimas buvo ketvirtas iš penkių susitikimų ciklo Moterų žaizdos ir galios. Gražina kalbėdama apie Moterų vidinius poreikius pabrėžė, kad ši tema yra bene svarbiausia iš anksčiau aptartų. Mat moterims įvardinti savo vidinius poreikius yra gana sunku, nes kultūra, ir deja bažnyčia, dažną kartą ignoruoja juos, kaip ne itin svarbius. Vis dar mažai apie tai kalbama ypač posovietinėse visuomenėse. Todėl ir mes, moterys, linkstame nustumti savo poreikius kaip antraeilius klausimus. Be to moters prigimtis yra duodanti, o vyro imanti. Tad moterys mieliau save atiduoda negu ima, užsipildo ar sprendžia savo pačios poreikius. O tai lemia dažną moterų nepasitenkinimą, pervargimą ir emocinį išsekimą arba gyvenimą aukos vaidmenyje. Visuomenė neretai kelia didesnius lūkesčius moterims nei vyrams – jei kažkas negerai vyksta namuose, kaltė automatiškai krenta moteriai, nors abu, vyras ir moteris, dirba darbą, vienodai išlaiko šeimą. Tada moterys linksta nuneigti save, savo poreikius ir prisiimti dar didesnę atsakomybę už namus, kad dar labiau atiduotų save kitiems. O kaip moteris gali duoti save kitiems, jei pati nėra prisipildžiusi – tuščia stiklinė iš, kurios nori pagirdyti kitus? Jei moterys nuolat atideda savo poreikius, jos praranda ir tai, ką gali duoti. Kai ji lieka tuščia, ji tarsi praranda savo savastį. Pastebėkite, net bažnyčiose daugiausia pasakoma pamokslų apie savęs atsižadėjimą, nei apie savo vidinio „aš“ poreikių atradimą ir jų užpildymą. Moteris tarsi puodelis. Ji girdo kitus. Ji gali pagirdyti vaikus, vyrą, tėvus, drauges, bažnyčios poreikius tik tuo, kuo pati yra pripildyta. Kalbant apie santykį su Dievu, svarbu suprasti, kad jį nuolat turime atnaujinti, kaip ir santykius su savo artimaisiais. Nepakanka kartą pamilti sutuoktinį ir išlaikyti meilę visą laiką. Meilės santykis nuolat atnaujinamas, pastoviai auginamas ir brandinamas. Tačiau kiekvienas randa savo unikalų būdą tai padaryti. Panašiai ir mūsų dvasinis prisipildymas įmanomas tada, kai suprantame, jog esame unikaliai sukurtos / ti. Nei vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padaryta / tas, kai buvau tveriama / mas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusią / į ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo. (Ps 139, 15-16) Akivaizdu, Kūrėjas žino geriausiai, kaip mus pripildyti. Svarbu suprasti, kad nebūtinai, kas tinka vienai, visiškai tiks ir kitai. Svarbu pažinti save gerai, žinoti savęs užpildymo dvasinį tipą. Tęsdama toliau kalbėti apie šešis skirtingus dvasingumo tipus, Gražina, rėmėsi Richardo Fosterio padarytą skirtingų dvasingumų analizę knygoje Devotional Classics. Ji ragino moteris atpažinti savo dvasingumo tipą ir jį puoselėti, kad nuolatos rastų Dievo šaltinius, kurie ją pripildo. Kontempliatyvusis dvasingumas. Tylos, ramybės ir vienumos su Dievu praktika, gilus Švento Rašto apmąstymas. Neretai intraverčių vidiniai poreikiai atliepiami giliame savęs, Dievo kelių, pasirinkimų apmąstyme, užrašant savo mintis dvasiniame dienoraštyje. Būtent tokioje tylos ir apmąstymo erdvėje šios moterys patiria giluminį Dievo pamaitinimą ir prisilietimą. Šventumo tradicija arba asketinis dvasingumas. Jis dvasinį pasisotinimą atranda pasninko ir kitų žemiškųjų malonumų atsisakyme. Kam šis dvasingumas artimas, patiria savęs pripildymą asketiškume, kaip Jonas Krikštytojas ar Dykumų Tėvai ir Motinos. Šis dvasingumas moko patirti tai, ką patiria šios žemės badaujantys, stokojantys pasaulio vargšai. Prabangos atsižadėjime, jos / jie solidarizuojasi su pažeidžiamomis grupėmis. Tokiu būdu gali geriau juos suprati. Charizmatinė tradicija arba charizminis dvasingumas. Šis dvasingumas kviečia ne tik melstis kalbomis, patirti išgydymo dovanas, ekstatiškai šlovinti, bet svarbiausia jo ašis – tai patirti Dievą šiandien, čia ir dabar. Charizminės asmenybės, vyrai ir moterys, gyveno visais bažnyčios amžiais, kurie ieško Dievo išgyvenimo dabartyje. Jų visapusiškas prisipildymas vyksta Dievo patyrimo akimirką. Socialinio teisingumo tradicija arba dvasingumas. Tai moterys ir vyrai, kurie gali susidraugauti su pačiais vargingiausiais žmonėmis, šio pasaulio „našlaičiais“, apleistais, visų pamirštais. Liesdamiesi prie tokių žmonių, jie sutinka Kristų. Tu Mane aplankei kalėjime, atėjai, kai buvau ligonis, aprengei, kai buvau nuogas, pamaitinai, kai buvau išalkęs Mt 25, 34 – 35. Evangeliška žodžio tradicija arba kognityvinis dvasingumas. Tai moterys ir vyria, kurie prisipildo studijuodami Raštą, jį tyrinėdami iš Jo pamokslaudami, Jį mokydami. Žinoma, visi krikščionys, ką be darytų grįžta prie Rašto. Bet, kas giluminiai mus pripildo? - čia kitas klausimas. Kokie dvasingumo tipai mus labiausiai pamaitina? Įkūnytas arba sakramentinis dvasingumas. Kaip Kristus, Žodis, tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų žmogiškąjį gyvenimą, taip kiekvieno tikėjimas gali būti įkūnytas gyvenime. Įkūnyto tikėjimo gyvenimas tampa matomu nematomos malonės ženklu. Tokie žmonės mato prasmę visuose darbuose – mažuose ir dideliuose, jiems nėra atstumtini, ar atgrasūs buities ir profesiniai darbai, gamtos priežiūra ir jos puoselėjimas, ekologija. Motina Teresė pastebėjo: Nereikia daryti didelių dalykų, reikia daryti mažus su didele meile. Paprastuose dalykuose tokios moterys ir vyrai patiria kasdienį džiaugsmą, mato prasmę. Kaip atskira šaka įkūnyto dvasingumo galėtų būti ir meniškasis dvasingumas meno kūriniuose, muzikoje, šokyje, architektūroje, kultūriniame gyvenime. Apžvelgusi tokį platų spektrą dvasingumų tipų, Gražina ragino vengti dvasingumo klišių, kurias norime pritaikyti savo arba kitų gyvenimams. Visa tai nepadeda, bet žaloja, sekina ir galiausiai žmones paverčia tuščiais. Kiekviena privalo būti atidi savo vidiniam balsui ir poreikiams, kad aiškiai sau atsakytų, koks dvasingumas pripildo giliausiai, apsčiausiai ir sklidinai!
Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.