Moteris ir moteriškumo sužeistumas

Moteris ir moteriškumo sužeistumasGegužės 11 dieną bažnyčioje tęsėme sielovados susitikimų ciklą moterims Moters sielos žaizdos ir galios su tarptautinio LCC universiteto dėstytoja, sielovadininke Gražina Bielousova. Šį kartą įvyko antrasis susitikimas, į kurį susirinko gausus būrys moterų. Viešnia kalbėjo Moters ir moteriškumo sužeistumo tema.

Pradėdama mūsų susitikimą pabrėžiau, jog Dievas – moters Kūrėjas, mato jos grožį. Tačiau moters grožis ypatingai atsiveria, kai ji sveiksta savo vidumi. Juk nepripažįstamas ir negydomas sužeistumas gali atnešti daug žalos asmenybei, šeimai ir tautai. Po 25 metų tautos nepriklausomybės atėjo laikas drąsiau pažvelgti ir prabilti apie mūsų sielos žaizdas, kurias nešiojo mūsų tėvai, seneliai, o dažną kartą perdavė ir mums.

Gražina, pradėjus kalbėti, plačiai apžvelgė sužeistumo temą. Ji pabrėžė, jog svarbu suprasti, kad nėra žmogaus, kuris gyvendamas žemėje nebūtų patyręs vidinio ar išorinio sužeistumo – tai bendra visos žmonijos patirtis. Ši patirtis sieja vyrus ir moteris. Ji suteikia abejoms lytis bendrumo jausmą. Tuo mes, visi žmonės – vyrai ir moterys – panašūs. Mums visiems būdinga viena ir ta pati baimė, kad niekas nesužinotų apie mūsų žaizdas, vidines baimes, nerimą ir silpnybes. Todėl savo sužeistumą visi linkę slėpti: ir moterys, ir vyrai. Tačiau to neturėtume daryti, ypač su artimaisiais. Juk, kai sutinkame kito žmogaus sužeistumą, tampame jam artimesni, žmogiškesni. Tuo tarpu, kai slepiame, būname neprieinami, o galiausiai, liekame vieniši.

Gražina BielousovaKalbėdama apie moteriškumo žaizdas, Gražina apžvelgė visus moters raidos tarpsnius, bei aptarė kokie vidiniai sužeidimai galėjo lydėti moteris skirtinguose gyvenimo laikotarpiuose. Pirmieji gyvenimo smūgiai žmogų dažnai ištinka dar motinos įsčiose ir kūdikystėje. Jei besilaukianti mama patyrė nuolatinį stresą, tai tikėtina, kad vaikas bus labai jautrus stresinėms situacijoms. Panašiai nelaukiami kūdikiai yra labiau linkę sirgti depresija, nei laukiami ir mylimi vaikai.

Tik gimę, savo šeimoje, mes mokomės pirmųjų pasitikėjimo pamokų, ar pasaulis, į kurį atėjome bus mums, moterims, draugiškas, ar priešiškas. Jei buvome sutiktos draugiškai, augome meilėje, tuomet gyvenimo optimizmas, vidinis pasitikėjimas, kad gali siekti trokštamų tikslų ir norėti puoselėti pasaulį idant jis būtų geresnis, nuolat lydi mūsų gyvenimą. Tuomet ir lengviau įveikiame pasitaikančias gyvenimo krizes.

Paminėsiu Gražinos aptartus moters ir moteriškumo vystymosi raidos tarpsnius (E. Eriksonas) ir galimus sužeidimus tuose etapuose.

Kūdikystėje vystosi pasitikėjimas. Mamos meilė ir pozityvumas padeda tokiam tikėjimui augti mumyse nuo pirmųjų akimirkų. Tačiau kūdikystės negatyvūs patyrimai – apleistumas, artimųjų nemeilumas ir atžagarumas – traumuoja pasitikėjimo ir savivertės jausmą.

Moters ankstyvojoje vaikystėje (2-3 m.) vystosi savarankiškumas. Jei tėvai skatina mažo vaiko norą savarankiškai bandyti vaikščioti, valgyti, smalsumą pažinti pasaulį, mažojo žmogaus autonomiškumas augs. Tačiau jei maži vaikai susiduria su nuolatiniais draudimais – neik, neliesk, nebėgiok – stabdomas jų savarankiškumo vystymasis. tokios mergaitės auga droviomis, nepasitiki savimi.

Moters vaikystėje (4-6 m.) ima vystytis iniciatyva. Visi žmonės gimsta kūrybingomis būtybėmis. Apie tą laiką ima atsiskleisti mergaitės žaismingumas, kūrybingumas ir noras padėti suaugusiems bei kūrybingai save išreikšti. Todėl svarbu skatinti iniciatyvą ir kūrybingumą, nepaskubėti su ankstyvų nemėgstamų darbų našta ir mokymosi iššūkiais. Nes galima lengvai nutraukti kūrybingumo giją, uždėjus vaikui ankstyvas sunkaus darbo naštas. Būtent tai patyrė mūsų močiutės ir, greičiausiai, mamos. Tad nenuostabu, kad kai kurioms suaugusioms moterims yra be galo sunku kažką naujo pradėti, imtis geros ir kūrybingos iniciatyvos, naujos veiklos. Ankstyvojo darbo našta užspaudė kūrybinį asmens vystymąsi. Vaikai turi ilgai ir kūrybingai žaisti, iki pat mokyklinio amžiaus. Nereikia šito nutraukti.

Moters ankstyvame mokykliniame amžiuje (7 – 11 m.) pradeda vystytis darbštumas. Tame laike mums buvo svarbu būti pastebėtomis, kad mūsų darbeliai dailūs, gražūs, verti pagyrimo ir kitų dėmesio. Jei tame amžiuje buvo numenkintas vaiko darbštumas mokykloje ar namuose pažeminančiais žodžiais, patyčiomis, tai galėjo sukelti ilgalaikį žalingą efektą – pažeisti pasitikėjimą savo darbštumu ir atlikto darbo verte. Šiandien turėtume savęs paklausti, ar galime savo viduje džiaugtis savo gyvenimo pasiekimais ir rezultatais be savęs menkinimo jausmo? Jei ne, tuomet svarbu suprasti, kad žaizda buvo dar tada padaryta mokykloje arba šeimoje. Svarbu ją įsisąmoninti ir leisti sau pasijusti vertai dėl atliktų darbų savo gyvenime.

Moters paauglystėje ir jaunystėje (12 – 18 m.) ima ryškėti asmens ir lytiškumo tapatybė. Neabejotinai, tai labiausiai sudėtingi mūsų gyvenimo metai, kai kinta mūsų vidus ir kūnas. Mes turime vėl iš naujo save įsisavinti, kaip augančius žmones ir dabar kaip niekad aiškiau – kaip moteris, atrasti dermę tarp mūsų kūno ir sielos, asmenybės ir lyties yaptumų. O tai padaryti sudėtinga. Daug kas pereina savęs niekinimo laiką, norą prisitaikyti prie socialinės draugų grupės, konfliktus su tėvais. Tada vyksta atitrūkimas nuo šeimos ir tuomet prasideda sava sužeistumo istorija, kurią turi kiekviena moteris: tai ir seksualinės, psichologinės, smurtinės traumos, gal būt vartotų įvairių cheminių medžiagų poveikis, klaidingi pasirinkimai. Deja, tyrimai teigia, kad kas ketvirta moteris paauglystėje ir jaunystėje tapo seksualinės prievartos auka. Ar šiandien esame įsisąmoninusios savo jaunystės istoriją? Ar pagijusios jos žaizdos?

Moters (18 – 40 m.) vystosi reprodukcinis gebėjimas ir savęs kaip brandžios moters suvokimas. Tada save atrandame kaip brandžias moteris: ištekėjusias ir netekėjusias, turinčias vaikų ir turinčias akademinių, visuomeninių pasiekimų. Tuo metu vystosi mūsų brandus artumo su kitais žmonėmis jausmas: vyru, vaikais, komandinis darbas. Tačiau tame laike moteris turi nemažai iššūkių. Susidoroti su visuomenės primetamais standartais:  ištekėjusioms moterims vienais, netekėjusioms moterims – kitais. Ir vienu ir kitu atveju yra klijuojamos įvairios klišės apie tai, ką reiškia, pavyzdžiui būti santuokoje „gera žmona ir mama“, kurio moterys siekia iki visiško pervargimo ir išsekimo. O netekėjusioms moterims kabinamos negražios „nesveikumo“, “ visokio keistumo“ etiketės ir t.t. Kiekvienai moteriai svarbu atrasti savo vertę Dieve ir džiaugtis tuo gyvenimo laikotarpiu su jo iššūkiais ir pergalėmis.

Moteris (virš 45 – 65 m.) atranda save, kaip moralės ir išminties kompasą. Tai moteriškosios išminties laikas, kai atrandame naujus būdus, kaip save atiduoti kitiems, būti naudingomis artimiems, bendruomenei ir visuomenei. To amžiaus moteris, jau išleidus iš namų savo vaikus į savarankišką gyvenimą, gal ir sulaukus pirmų anūkų, atsiduria kryžkelėje, spręsdama dilemą ar užsisklęsti ir gyventi dėl savojo ego, ar tapti naudinga kitiems savo patirtimi ir išmintimi, einant link savo pilnatvės.

Baigdama Gražina pakvietė kiekvieną moterį nupiešti savo geneologinį medį iš moteriškosios giminės linijos, ir pabandyti išsiaiškinti savo sužeistumo priežastis, žvelgiant į močiučių ir mamų sužeidimus, kuriuos jos patyrė savo šeimose. Skaudžiausias vietas svarbu atverti maldoje Dievui ir pakviesti Šventąją Dvasią gydyti jas.

Mums, moterims, aktualu atsakyti į vieną pagrindinį klausimą: ar eisime link pilnatvės savo gyvenime, ar liksime savo sužeistume, kuris tęsiasi iš kartos į kartą? Kokios bus mūsų šeimos ir kokia augs ateinanti Lietuvos karta mūsų namuose?

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.