„Moteris – ganytoja?“ ar „Moteris – ganytoja!“

Anželika KrikštaponienėŠ. m. spalio 29 d. Šiaulių Polifonijos salėje krikščionys evangelikai iš skirtingų Lietuvos miestų (nuo Vilniaus iki Biržų ir Klaipėdos) bei įvairių evangeliškų bendruomenių susibūrė į renginį – diskusiją, kurios metu buvo pristatyta Šiaulių TIESOS ŽODŽIO bažnyčios pastorės Anželikos Krikštaponienės knyga „Moteris – ganytoja? Moters pastoracinės tarnystės raida ir perspektyvos Lietuvos evangelinėse bažnyčiose“.

Renginio metu prie apskrito stalo diskutavo knygos autorė, teologijos bakalaurė, Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė, Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ Šiaulių regiono vadovė Anželika Krikštaponienė, humanitarinių mokslų daktaras, docentas, Lietuvos 05edukologijos universiteto Istorijos fakulteto prodekanas Deimantas Karvelis, teologijos magistras, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigas, LER Konsistorijos viceprezidentas ir Sinodo cenzorius, Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas Rimas Mikalauskas, Jungtinės metodistų bažnyčios kunigas Biržuose Giedrius Jablonskis, teologas, Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos misionierius Henrikas Žukauskas, teologijos doktorantas, Evangelinio Biblijos instituto Šiaulių centro dekanas, Šilutės Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius Romualdas Babarskas. Diskusijos moderatorė – teologijos magistrė, Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčios tarnautoja Sandra Daktaraitė. Diskusiją praturtino fleitistas Sigitas Krasauskas iš Akmenės ir Gilijos Žukauskienės 04vadovaujama šokių grupė SpokŠok. Sigitas atliko keturis kūrinius fleita, o grupė „Spokšok“ po diskusijos pristatė tris šokius bibline-socialine tematika. Pirmieji du šokiai buvo skirti moterims Biblijos herojėms, Marijai ir Deborai, kurios ryžtingai peržengė savo amžiaus patriarchalines kultūrines normas, siekdamos išpildyti Dievo pašaukimą. Trečias, avangardiškai pateiktas ir lietuvių liaudies motyvais paremtas plaukų išpynimo šokis atspindi moterų tarpusavio solidarumą ir teikiamą visokeriopą palaikymą viena kitai. Pažymėtina, kad visi diskusijos dalyviai vienaip ar kitaip prisidėjo ruošiant šią knygą arba jos pagrindu tapusį teologijos bakalauro darbą (S. Daktaraitė buvo darbo ir knygos recenzentė, pratarmės autorius dr. D. Karvelis drąsino imtis šios iniciatyvos, kiti dalyviai atsakinėjo į anketos klausimus ir pan.). Tariame jiems nuoširdų AČIŪ.

Nors moterys jau ne vieną dešimtmetį tarnauja ganytojomis ir Lietuvoje, šio klausimo aptarimui nebuvo skiriama daug laiko. Galima net teigti, kad šis pristatymas-diskusija, kurio metu Lietuvos evangelikai viešai svarstė moterų pastorystės klausimą, tapo „pirmąja kregžde“ mūsų padangėje. Kita vertus, akivaizdu, kad vienos diskusijos metu įmanoma tik pro mažytį plyšelį žvilgtelėti į šį sudėtingą klausimą, taigi, pačios autorės žodžiais tariant, renginio tikslas buvo įžiebti diskusiją, kuri nesibaigtų šioje vietoje, bet paskatintų (poleminių) straipsnių seriją ir kitokį aptarimą įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Atsižvelgdami į tai, toliau pateikiame išsamią diskusijos apžvalgą.

—–

02Atsakydama į pirmąjį moderatorės S. Daktaraitės klausimą, kas paskatino parengti būtent tokią knygą, jos autorė, pastorė Anželika Krikštaponienė, pastebėjo, jog simboliška, kad knyga išėjo jai minint savo pastoracinės tarnystės dvidešimtpenkmetį. Taigi į knygą įtraukti ne tik teologiniai svarstymai, bet ir autorės ganytojiškos tarnystės patirtis.

Knygos pagrindu tapo Evangeliniame Biblijos institute rašytas teologijos bakalauro darbas, o šio darbo šaltiniu – jau kelis dešimtmečius tarp pasaulio evangelikų vykstanti diskusija dėl biblinio moters tarnystės pagrįstumo. Diskusiją „įrėmina“ dvi evangelinės pozicijos: egalitarinė, kai teigiama, kad vyras ir moteris Viešpaties akivaizdoje lygūs tiek orumu, tiek vaidmenimis, ir komplementarinė, kuri argumentuoja, kad vyro ir moters tarnystės vaidmenys vienas kitą papildo, bet skirtingos lytims yra skirtingi – vyro vadovaujantis, o moters papildantis vaidmuo. Užsienio šalyse šios pozicijos jau „išsikristalizavusios“, taigi ir Lietuvos teologams svarbu nelikti nežinioje. Įdomu, kad abi pozicijos argumentuotai grindžiamos Šventuoju Raštu. Autorė pabrėžė, kad, nors jos pozicija jau anksčiau buvo susiformavusi, moterų tarnystės studijos dar labiau sustiprino jos įsitikinimą, kad vyrai ir moterys visose srityse yra lygūs.

Knygoje taip pat buvo siekiama pažvelgti, kaip egalitarinė ir komplementarinė pozicijos atranda savo būvį Lietuvos evangelinėse bažnyčiose. Nors dauguma diskusijos dalyvių labiau linkę pritarti egalitariniam požiūriui, bendroje Lietuvos evangelinių bažnyčių erdvėje vyrauja komplementarizmas. Visgi gilinantis į šį klausimą autorę maloniai nustebino tai, kad Lietuvoje yra nemažai tarnaujančių ordinuotų ganytojų, tarnautojų, misionierių – keturiose evangelinėse bendrijose (Tikėjimo žodžio bendrijoje, Evangelikų reformatų bažnyčioje, Jungtinėje metodistų bažnyčioje ir Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčioje) ir nepriklausomose evangelinėse bažnyčiose tarnauja daugiau negu trisdešimt moterų. Nepriklausomose evangelinėse bažnyčiose moterys taip pat yra pastorės. Anksčiau tai buvo sunkiai įsivaizduojama, nors tam tikri bandymai atverti kelią moterų tarnystei pastebėti jau tarpukaryje: sekmininkų bažnyčiose joms buvo leista pranašauti ir melstis viešose pamaldose, o Reformatų bažnyčia tarpukariu aktyviai stebėjo ir nagrinėjo šio moterų tarnystės ir ordinacijos svarstymo tendencijas Šveicarijoje, Vokietijoje, Škotijoje. XX a. pradžios krikščioniškoje spaudoje labai aktyviai reiškėsi baptistės. Džiugu ir netikėta buvo nagrinėjant šį klausimą atrasti, kad Klaipėdos baptistų bažnyčia pastaruoju metu įšventino net penkias moteris tarnautojas. Kitas įdomus dalykas – žvelgdami į krikščionybės istoriją matome, kad nuo seniausių laikų, kilus atgimimo judėjimams (valdiečių, anabaptistų, kvakerių, metodistų ir kt.), pradžioje aktyviai tarnaudavo ir pamokslaudavo moterys.

Deimantas KarvelisAtsakydamas į S. Daktaraitės klausimus, kodėl svarbu knygą pradėti istorine kultūrine apžvalga ir kaip istorinės kultūrinės aplinkybės veikia tikėjimo bendruomenes, diskusijos dalyvis dr. Deimantas Karvelis pabrėžė, jog istorinis pagrindimas būtinas, nes autorė kelia fundamentalų klausimą. Keliant bet kokį esminį tikėjimo, teologijos klausimą, būtina išnagrinėti, ar tai buvo keliama anksčiau, kaip bendruomenės su tuo tvarkydavosi, o gal tai išimtinai šiuolaikiškumo apraiškos.

Dr. D. Karvelis dar kartą atkreipė dėmesį į šią diskusiją pradėti paskatinusį įvykį – pasirodė nauja knyga. Viena vertus, gali atrodyti, kad XXI a. knygų ne tik gausu, bet netgi per daug, tad paėmus į rankas naują knygą savaime kyla klausimai: ar knyga aktuali, ar turi išliekamąją vertę? Jau O. Vaildas taikliai pastebėjo, kad „knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas.“ Galima drąsiai teigti, kad ši knyga parašyta gerai. Kita vertus, netgi nežiūrint jos turinio ir diskusiją paskatinusių priežasčių tokia knyga jau savaime yra protestantiškos kultūros ženklas, kurių gausa mūsų šalis negali pasigirti.

Pasak dr. D. Karvelio, knygos tekstas ne tik įdomus, bet ir akademinis. Autorė stengiasi aprėpti įvairius dalykus: istorinį kontekstą, sociologinius metodus ir pan. – tai rodo siekį pateikti kuo išsamesnę ir autentiškesnę informaciją. Atminkime, kad lyčių istorija Lietuvoje tebėra terra incognita, o lyčių teologijos žinia dar mažesnė. Taigi ši knyga – bandymas sudaužyti stiklinę sieną, dėl kurios dar nebuvo diskutuojama. Pagarbą kelia autorės elegancija, kuri, nors ir aiškiai pateikdama savo poziciją, išlaiko objektyvumą. Kas žino, gal būsimos Lietuvos teologijos istorijos autorius (jei tokia istorija kada nors išvys dienos šviesą) remsis ir šia knyga? Gal per Reformacijos pusantro tūkstančio metų jubiliejų ši knyga taps istoriniu šaltiniu apie evangelines bendruomenes? Pasak D. Karvelio, vien dėl šių dalykų knyga turės istorinę išliekamąją vertę.

S. Daktaraitė ir Anželika Krikštaponienė taip pat prisiminė, kad po Nepriklausomybės atkūrimo buvo laikas, kai kūrėsi naujos bendruomenės, kuriose moterų pastorystė buvo tarsi savaime suprantama – niekas pernelyg nesigilino į klausimus „galima – negalima“ – moterys tiesiog kilo tarnauti. Tai buvo be galo svarbus laikas mūsų tautai – Dievo Dvasios judėjimas buvo aiškiai regimas. Šventoji Dvasia pažadino dievoiešką ateizmo kontekste augusių jaunų žmonių širdyse ir palietė juos tarsi Sekminių dieną. Panašiai skaitome Šventajame Rašte: tarp šimto dvidešimt žmonių, ant kurių nužengė Šventoji Dvasia, buvo ir apaštalai, ir moterys… Taigi tuo metu spontaniškai būrėsi naujos bendruomenės, ir moterys taip pat ėmėsi atsakomybės tiek skelbti Evangeliją, tiek ganyti įtikėjusiuosius. Tikėjimo žodžio judėjimui priklausantys broliai ir seserys jau tada skaitė knygas, kuriose buvo aiškiai pagrindžiamas egalitarinis požiūris, aiškinamos abejotinos daug diskusijų keliančios Pauliaus laiškų vietos 1 Kor 11 sk. ir 1 Tim 2 sk. (tuos klausimus kėlė Kenetas Heigenas, o evangelistai T. L. ir Daisy Osbornai nagrinėjo lygiavertį vyro ir moters orumo klausimą Kristuje ir kiti). Taigi moterų ordinaciją skatino pokyčiai visuomenėje, asmeninis Dievo ieškojimas, suprastas Kristaus pašaukimas moterų ir vyrų gyvenime, atsiskleidusios Šventosios Dvasios charizmos ir tuo metu prieinama krikščioniška literatūra.

Jungtinė metodistų bažnyčia yra priėmusi aiškią poziciją dėl lygiaverčio vyrų ir moterų tarnavimo, moterys šioje bažnyčioje tarnauja diakonėmis, kunigėmis, vyskupėmis. Atsakydamas į S. Daktaraitės klausimus, kaip konfesija atėjo iki tokio sprendimo ir kaip šis sprendimas veikia Lietuvos bažnyčias, Jungtinės metodistų bažnyčios kunigas Giedrius Jablonskis paminėjo, kad šis sprendimas buvo priimtas 1956 m. – tuo metu gimė Jungtinė metodistų bažnyčia ir buvo įšventinta pirmoji moteris. Visgi negalima sakyti, kad šiam sprendimui pritarė visa bažnyčia – ir šiandien yra dvasininkių, kurios netgi kai kuriose JAV vietovėse jaučia tam tikrų iššūkių dėl lyties. Kalbant apie visą pasaulį, kai kuriose šalyse (Afrikos žemyne, Rusijoje) moterys faktiškai neordinuojamos dėl tų šalių kultūrinių ypatybių. Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos metodistų bažnyčia buvo labai konservatyvi, moterys galėjo būti tik sekmadieninės mokyklos mokytojomis, bet 1995 m. atkūrus bažnyčią tas klausimas net nekilo, nes daugelis į Lietuvą atvykusių misionierių buvo moterys. Kalbant apie oficialią bažnyčios poziciją, jokių diskusijų dėl lyties nekyla – Šventinimo komitetui svarbu tik žmogaus pašaukimas. Visgi tikrovė tokia, kad tarnaujančios moterys bendruomenėje dažnai itin atidžiai stebimos.

Misionierius Henrikas Žukauskas ilgą laiką gyveno Klaipėdoje ir tarnavo baptistų bažnyčiose, kuriose tuo metu buvo ordinuotos pirmosios moterys. Tokį sprendimą lėmė teologiniai ieškojimai ir akivaizdus Dievo veikimas bendruomenėje tiek per vyrus, tiek ir per moteris. Kodėl reikėtų užginti joms tarnauti? Baptistai tiki visų tikinčiųjų kunigyste, tad kodėl sąvoka „pastorius“ priimta, o „pastorė“ – abejotina? Diskutuodami apie šiuos dalykus, baptistai ieškojo būdų bendruomenėje šiuos klausimus išspręsti. O kuris požiūris yra tiesa? Įdomu, kad Klaipėdoje pirmosios buvo ordinuotos vyresnio amžiaus moterys, jau ilgą laiką tarnavusios bažnyčioje, bet ir joms pralaužti „ganytojiškos moterų tarnystės ledus“ nebuvo lengva. Atsakydamas į S. Daktaraitės klausimą, kodėl svarbi ordinacija – gal moterims galima tiesiog tarnauti ir be jos, H. Žukauskas teigė, kad „dvasia patampa kūnu“, kai atitinkama nuostata oficialiai įtvirtinama bendruomenėse. Aiškiai neišsakius bažnyčios pozicijos, jos kaip ir nėra.

03Kreipdamasi į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigą Rimą Mikalauską, kuris šioje diskusijoje atstovavo komplementarinio požiūrio šalininkams, S. Daktaraitė atkreipė dėmesį, kad prieš kelerius metus reformatai diakonėmis, o vėliau ir viena kunige įšventino dvi moteris, bet vėliau bažnyčios pozicija iš egalitarinės ėmė keistis į komplementarinę. Kunigas Rimas Mikalauskas, kalbėdamas apie šį bažnyčios sprendimą įšventinti moteris, pabrėžė, kad tokį sprendimą pirmiausia lėmė aplinkybės – tarnautojų trūkumas, su Nepriklausomybe atsivėrusios durys bendrauti su Europos reformatais. Tačiau reformatai yra pasidaliję į egalitarų ir komplementarų „stovyklas“, o lietuviai, įplaukę į šiuos platesnius vandenis, dar ieško savo pozicijos. Visgi tendencija remti komplementarinį požiūrį susijusi su dvejonėmis, ar egalitarinio ir komplementarinio požiūrio besilaikantieji tinkamai interpretuoja Šventąjį Raštą? Kunigo nuomone, egalitarinis skaitymas skatina kvestionuoti ir Šventojo Rašto autoritetą, ir Bažnyčios Tėvų tradiciją. Jo žodžiais tariant, egalitarinė pozicija neturi ją pagrindžiančių Bažnyčios Tėvų raštų, tad kodėl mes turėtume būti protingesni už juos? Be to, reformatai mato, kad moteriai dvasininkei reikia daugiau paramos ir sielovados, moterų tarnavimas reikalauja daugiau dėmesio ir kelia sumaištį bendruomenėse.

Atsakydamas į S. Daktaraitės klausimą, koks studijų vaidmuo moterų ordinacijai ir, apskritai, žmogaus ir bendruomenės gyvenimui, EBI Šiaulių studijų centro vadovas ir Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius Romualdas Babarskas pastebėjo, kad studijos nepadaro mūsų dvasingesniais, tik gal labiau tolerantiškais, bet padeda išvengti klaidų ir skubotų išvadų, mat pradedame matyti plačiau. Be to, šiuolaikiniai žmonės orientuojasi į tai, kas pasakyta glaustai ir aiškiai. Taigi gebėjimas apmąstytai pateikti klausimą yra didelis privalumas, kuris, be jokių abejonių, būdingas ir A. Krikštaponienės knygai. Svarbus autorės objektyvumas: egalitarizmas ir komplementarizmas yra kraštutinės pozicijos, tarsi poliai, tarp kurių išsidėsto visas pozicijų spektras. Autorė neslepia savo egalitarinio požiūrio, tačiau suteikia erdvės ir komplementariniam požiūriui. Laisvųjų krikščionių bažnyčiose šiuo klausimu vieningos pozicijos nėra ir, nors komplementarinio požiūrio atstovų tarp laisvųjų krikščionių yra mažuma, ši pozicija turi rimtų klausimų egalitarams, kurie vis dar nėra atsakyti. Tačiau akivaizdu, kad tam tikrų Šventojo Rašto vietų mes, žmonės, negalime vienareikšmiškai paaiškinti arba patikimai atsakyti, kodėl Paulius užrašė vienaip, o ne kitaip…

Diskusijai artėjant į pabaigą, kelias mintis kaip pilietis ir krikščionis dar išsakė dr. Deimantas Karvelis, prie kurio kadaise Dievas prisilietė panaudodamas moterį. Negalima pritarti minčiai, kad moterys dvasininkės susiduria su didesniais iššūkiais negu vyrai, tiesiog tie iššūkiai kitokie. Kita vertus, pasitaiko ir nevykėlių ganytojų vyrų. Dvejojant dėl galimybės moteriai vadovauti bažnyčioje, kyla ir klausimai: ar gali moteris vadovauti įmonei, valstybei ir apskritai būti vadove? Ar mes turime remtis tik Bažnyčios Tėvais – juk nė viena karta krikščionybės istorijoje neturėjo viso apreiškimo. Atsivertus valstybės „bibliją“ – Lietuvos Respublikos Konstituciją, lygybė apibrėžta tik šeimos kontekste, o kitur nutylima. Visgi, žvelgiant iš piliečio pozicijų, atminkime, kad pasirenkant darbą draudžiama bet kokia diskriminacija dėl lyties. O kaip tada dvasininkės darbas? Taigi, galima teigti, kad kalbant apie moterų tarnystę svarbi ir teologinė argumentacija, ir dabarties pasaulio iššūkiai. Be to, neturėtume iš akių išleisti galimybės, kad kai kuriais atvejais kylančios problemos galbūt susijusios su konkrečiais asmenimis, o ne su lytimi.

Diskusiją baigdami dalyviai keliais sakiniais apibendrino savo požiūrį į diskusijos šerdį – moters, kaip ganytojos, tarnystę.

Anželika Krikštaponienė: Tikiu, kad moteris gali būti ganytoja, nes esu patyrusi Kristaus pavedimą „Ganyk mano aveles“. Tarnystė nėra lyties klausimas – tam reikia pašaukimo ir dovanos. Kita vertus, kalbant apie evangelinių bažnyčių poziciją, išlieka klausimų, kuriais sutariame nesutarti. Svarbiausia, kad atitinkama pozicija turėtų palaikymą tose bažnyčiose, kuriose yra priimta.

Deimantas Karvelis: Nors tikėjimas – tai pasitikėjimas neregimais dalykais, žinau, kad moteris gali būti ganytoja, žvelgdamas į pastorės Anželikos tarnystę. Galbūt po kiek laiko išeis nauja knyga „Moteris ganytoja“ – jau be klaustuko.

Rimas Mikalauskas: Šią knygą priėmiau kaip gerą iššūkį apie tai kalbėti ir nepasipūsti nė vienos pozicijos atstovams. Moters ganytojišką tarnystę suvokiu kaip išimtį.

Giedrius Jablonskis: Ši knyga – istorinis įvykis, kurio nenoriu praleisti. Asmeniškai man, moterys ganytojos yra visiškai priimtinos, linkiu joms keisti mūsų bažnyčių ateitį.

Henrikas Žukauskas: Egalitarinė ir komplementarinė pozicijos yra siauri marškinėliai, tad būtina plėsti ir gilinti jų tyrimus, plėtoti ir įtvirtinti moterų tarnystę. Tai labai svarbu.

Romualdas Babarskas: Knygos pasirodymas mus visus praturtina. Išlikime tvirti dėl to, kuo vadovaujamės.

06Dėkojame pastorei Anželikai Krikštaponienei už milžinišką darbą, nuveiktą tiek ruošiant ir leidžiant knygą, tiek ir keliant moters ganytojos problemą viešoje erdvėje. Dėkojame už jos tarnystę, už tai, kad savo laiku ji nuolankiai priėmė pašaukimą „Ganyk mano aveles“. Ačiū visiems diskusijos dalyviams už argumentuotai išsakytas pozicijas. Taip pat dėkojame Viešpačiui, nes iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! (Rom 11, 36)

Parengė Dalia Janušaitienė

Nuotraukos Lino Atgalainio

Dalinkimės:

1 komentaras

  1. AČIŪ, MIELA ANŽELIKA,

    TAIP, TAIP, TAI YRA IŠĖJIMAS Į LAISVĘ, KURIA MUS IŠLAISVINO JĖZUS KRISTUS.TUO AŠ TIKIU. AMEN

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.