Mokymosi iššūkiai ir džiaugsmai

knyga_ir_kelione„Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“, – byloja visiems gerai žinoma lietuvių liaudies patarlė.

Neabejotinai, mokslo procese susiduriame su įvairiausiais iššūkiais: vieni iš jų gali stūksoti kaip kokie nepajudinami kalnai gyvenimo išorėje, kiti, nelyg pelkės ir vilkduobės driektis mūsų pačių viduje.

„Kokia klasės ar mokymosi kolektyvo atmosfera, kaip bendrauja mokytojai su studentais ir studentais su dėstytojais, kaip išdėstoma medžiaga, kokia studijuojančio mokymosi aplinka?“ – visi šiek klausimai susiję su mūsų išorės mūšiais ir sunkumais, kuriuos reikės įveikti ir nugalėti. O kur dar ištisas vidinis kovos poligonas: apatija, formalus priėjimas prie pažinimo, tingumas, liūdesys dėl nesėkmių, savęs smerkimas ir nevisavertiškumo jausmas, skubotumas ir stresas, kai nespėji priduoti darbų, disorientacija. Visa tai yra karčioji mokymosi pusė, kuri galiausiai būna apvainikuojama saldžiais įdirbio, triūso, rezultatų ir pergalės vaisiais.

Visi žinome, jog mokymasis yra sudėtinga protinė, emocinė ir psichologinė veikla, kurios padangėje norėtųsi matyti daugiau spindulių, o ne vien ūkanotų dienų. Pakalbėkime apie tai, kaip galėtume praskaidrinti mokymosi procesą, jog jis netaptų niūriu, priverstiniu, demotyvuojančiu patyrimu.

Produktyvus laikas. Mokytis efektyviai reiškia pasiekti daugiau rezultatų, sugaištant kuo mažiau laiko. Vos pasiekus alinančias, sekinančias ir nuviliančias ribas, svarbu keisti veiklos pobūdį. Laikas sustoti, pailsėti, imtis aktyvesnės fizinės veiklos. Pati mokydamasi ir studijuodama ne kartą patyriau, kaip nuovargis paima viršų ir užblokuoja minčių labirinte, po kurį klaidžioji, zulini, tarsi šlaistydamasis gatvėmis, tas pačias rašinio vietas po daugel kartų, nejausdamas, kad jau čia buvai ir vėl grįžti ten pat niekur nepasistumdamas. Rezultatas – nulinis, nuotaika – prasta. Manau, kad šis jausmas ypatingai gerai pažįstamas darbaholikams. Jiems tenka išmokti studijuoti intervalais. Studijoms turėtume skirti produktyvųjį protinį ir emocinį laiką, paįvairinant jį dienos bėgyje maloniu bendravimų, įdomia kūrybine veikla, šviesia dvasingumo praktika (malda, skaitiniais, savanorystės ir misijos darbu, bažnytine veikla).

Meilė tiesai ir gyvenimui. Neretai mokslo žmones varo į priekį pagrindinis motyvas – meilė tiesai, noras įminti dar neatvertą paslaptį. Žinoma, tai yra kvapą gniaužianti studijų motyvaciją. Tačiau mokymosi ir tyrinėjimo procesui reikia ne vien tik šito, nes tada kyla pagunda mąstymui virsti „sterilia laboratorija“ be kitų pašalinių „gyvybės formų“. H. Hendricksas edukologijos profesorius savo knygoje Keiskime gyvenimus mokydami teigia, kad efektyvus mokymas ir mokymasis yra neįmanomas, jei jis neliečia žmogaus širdies. Hendricksas formuluoja privalomą taikyti Širdies dėsnį mokymosi procese. Mokymas, kuris daro įtaką, keliauja ne iš galvos į galvą, bet iš širdies į širdį. <…> Hebrajams širdis reiškė žmogaus esybę – jo intelektą, emocijas ir valią. <…> Nėra nieko paprasčiau, kaip atrasti kelią į žmogaus mintis. Kur kas sunkiau atrasti kelią į jo širdį, tačiau tai naudingiau. Tiesą sakant, tai keičia gyvenimą. O pasaulyje žinomas psichoterapeutas M. S. Peckas neįsivaizduoja mokslo, kuris nemyli gyvenimo. Kiekviename žingsnyje turi jausti, kad mokslu šlovinama ne tik meilė tiesai, bet ir meilė gyvenimui – šiluma, šviesa, juokas, spontaniškumas, džiaugsmas, atidumas ir žmogiškas rūpestingumas (Knyga „Melo žmonės“). Akivaizdu, kad tiek mokymo, tiek mokymosi procesas turėtų būti persmelktas meile gyvenimui ir pačiu Gyvenimu, kuris pilnas visokių gyvenimo formų (žaidimo, kūrybos, ekperemento, asmens ir grupės darbo, maldos), pozityvių gyvasties išraiškų (džiaugsmo, humoro, tylos, inspiracijos, jaukumo ir draugiškumo), meilės Dievui ir artimui.

Šiais metais išleidžiant sūnų į gimnaziją, teko išgirsti kalbant gimnazijos direktorių: „Mes kartu su mokytojais tarėmės, jog sieksime padaryti taip, kad jūs, mokiniai, jaustumėtės mokykloje kaip namuose, stengsimės daug juokauti ir prašome jūsų, pasistenkite suprasti mūsų humorą ir juokaukite su mumis.“ Tikrai sveikintinos pastangos mokymosi procese mylėti gyvenimą!

Išnaudotos visos galimybės. Pradėdami eiti į mokyklą, galvojame, kad mokymasis vyksta pamokų metu, tačiau subrendę suprantame, kad mokymasis yra nepertraukiamas gyvenimo procesas, kelionė, piligrimystė. Hebrajų Senojo Testamento kultūroje vyravo aiški mokymosi nuostata, mokyk ir mokykis ten, kur tu esi. Todėl tėvams buvo prisakyta perteikti visapusiškas žinias bei Dievo įsakymus ir namuose prie stalo, ir dirbant darbus, gulant ar keliantis, einant lauku ar kelyje į Dievo namus. Mokykite jų savo vaikus, kalbėkite apie juos, sėdėdami namuose, eidami keliu, guldami ir keldamiesi (Pak. Įst. 11, 19).

Žinias ir informaciją ištisai priimame keliais būdais: klausydami, kalbėdami, skaitydami, rašydami ir pritaikydami išmoktus dalykus gyvenime. Geriausia, kai visi šie būdai veikia tarpusavyje yra susiję vieni su kitais ir sujungti nenutrūkstama mokymosi grandine. Šioje mokymosi grandinėje gali atsidurti bet kuris pažinimo objektas apie kurį girdi, kalbi, skaitai, rašai ir praktikuoji gyvenime. Tai veikia viskam, ko tik besimokytume: bendrų dalykų, profesinių, buitinių ar biblinio Dievo žodžio mokymo. Į ką besigilintume, gera sukti žinias savo gyvenimo rate, išnaudoti įvairias galimybes suprasti ir augti. Svarbu atidžiai klausyti paskaitas, pamokslus, audio knygas, po to žinias aptarti su bendraminčiais viešuose ir privačiuose pokalbiuose ar socialiniuose tinkluose, kažkam iš artimųjų papasakoti, ką sužinojai. Esant skirtingoms galimybėms, svarbu nemažai skaityti, apie tai, kuo domiesi. Parašyti ir pasižymėti svarbias mintis, vesti minčių ir apmąstymų dienoraštį, interneto tinklaraštį, taip pat pasidalinti socialiniame tinkle – gera raštu dalintis savo žiniomis ir patyrimais. O smagiausia dalis, kai galime pritaikyti tai, ką sužinojome. Vieninteliu atveju šito nereikia daryti, kai jūsų prašo jokiu būdu nekartoti paminėtų ar aptartų dalykų savo gyvenime:).

Nugalėtos baimės. Dažnai mokymosi procese mus aplanko visokios baimės: nepilnavertiškumo, atmetimo, „susimovimo“. Naujame Testamente apaštalas Paulius ragina jaunuolį Timotiejų, savo dvasinį mokinį ir sūnų tikėjime, nepasiduoti baimėms siekiant savo pašaukimo ir būnant Evangelijos tarnu. Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos (2 Tim 1, 7). Tad mokantis ir siekiant savo pašaukimo, ar kvalifikacijos pakėlimo, pasitobulinant ar augant tarnystėje, svarbu nugalėti baimes.

Dažniausiai pasitaikanti baimė – „baimė suklysti“. Nebijokime klysti, nes pradėjus kažko mokytis esame nerangūs, netaiklūs, lėti ir sunkiai susivokiantys. Juk kai mokomės naujos kalbos, daug klystame, blogai tariame, maišome sakinių dalis ir konstrukcijas, neteisingai deriname laikus, „nukandame“ galūnes. Dažnai atrodome kaip nerangūs kūdikiai. Dėl to nusiminti neverta. Svarbu nepamiršti, jog kūdikiai nebijo klysti. Ilgainiui visko galima išmokti. Mokymosi procese nebijokime klysti.

Nebijokime domėtis, klausti, ieškoti. Nei vienas šios žemės žmogus negali žinoti visko. Visiems reikia mokytojų, enciklopedijų, žinynų ir kitokio visos žmonijos sukaupto bendro paveldo, įvairių atradimų, tyrimų. Mes esame ne vieni kelyje, įstoję į jį eiti toliau. Buvo prieš mus, kas juo ėjo, ir bus po mūsų, kurie eis. Visi esame reikalingi vieni kitiems. Žmonijos pažinimo medis nesustabdomai auga, šakodamasis iš kartos į kartą. Svarbu nepamiršti, kad ieškant, galima surasti, o domintis, sužinoti. Apie nuolankią širdies ieškojimo nuostatą ir žingeidų atkaklumą aiškiai kalba Jėzus padrąsinimo ir paraginimo žodžiais: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7, 7–8).

Linkiu mums visiems be paliovos semtis išminties ir įgyti nuostabų Gyvenimo mokyklos išsilavinimą!

(Iliustracija Kevino Cardeno)

Mokslas ir tikėjimas – prieštara ar dermė?
Skaitymo malonumas ir naudingumas

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.