Mokslas ir tikėjimas – prieštara ar dermė?

ramioslankosknygos„Neapleisk išminties, ir ji globos tave; mylėk ją, ir ji saugos tave“ (Pat 4, 6)

Visus maloniai sveikinu jau pradėjus versti Naujųjų mokslo metų puslapį!

Mus, žmones, vilioja paslaptingi bei nežinomi pasauliai, sferos, erdvės ir laukai. Todėl noriai juos tyrinėjame, o kažką supratę, patiriame atradimo ir pažinimo džiaugsmą. Gyvenimo mokykla prasideda net ne pirmoje mokyklos klasėje, bet jau nuo pirmųjų patyrimų, pastebėjimų, žodelių, žingsnelių… ir tęsiasi visą likusį gyvenimą. Galime siekti pažinti save, kitus, mus supantį pasaulį ir Dievą. Tad, kaip daugelis yra pastebėję, kol gyvename – mokomės, ir kol mokomės – gyvename.

Kiekvienas pažinimo laukas – be galo įkvepiantis ir visokeriopai naudingas gyvenimo praktikai. Dievo pažinimas gi pasitarnauja šiam ir būsimajam gyvenimui.

Mokslo metų pradžios proga publikuosiu kelis ese šia tema: apie tai, ar gali derėti mokslas ir tikėjimas, kokie mokymosi iššūkiai ir džiaugsmai, kaip ugdyti skaitymo įgūdžius.

***
Mokslas ir tikėjimas – prieštara ar dermė?

Ilgus šimtmečius Vakarų kultūroje dominavo pažinimas, kuris ateina per išminties samprotavimus, tikėjimą, intuiciją, apreiškimo šviesą. Toks pažinimo būdas plito per Bažnyčią, kurią veikė hebrajų – graikų mąstysena, Šventojo Rašto išminčių, graikų filosofų bei mitų pažinimo paveldas. Nuo ankstyvųjų viduramžių (V a.) Bažnyčia įsigalėjo kaip labiausiai išprususi institucija su aktyviai puoselėjančiais sielos lavinimą vienuolynais, bibliotekomis ir parapijinėmis mokyklomis iki pat Apšvietos epochos (XVII a.). Po sunkių ir vargingų Galilėjo pastangų sujungti naują mokslinį tyrimo būdą su tikėjimu, išryškėjus visiškam nesusikalbėjimui, Bažnyčia ir mokslas ilgam išsiskyrė kaip du nieko bendro neturintys pasauliai. Mokslas tyrinėjo gamtinį pasaulį, o tikėjimui atiteko antgamtinis, įsivyravo kelis amžius trūkusi įtampa tarp dviejų skirtingų pažinimo būdų.

Šio susipriešinimo pasekoje formavosi abipusės kategoriškos ir kraštutinės pozicijos. Vienoje pusėje atsidūrė mokslinis ateizmas, neigiantis Dievą, kritikuojantis religijos tamsuoliškumą, tikėjimo prietaringumą, o kitoje, įsiviešpatavo bažnytinis nemoksliškumas, religinis fundamentalizmas, neigiantis mokslą, kultūrą, visuomeninį gyvenimą.

Deja, tenka pripažinti, šiame prieštaravime nukentėjo abi sferos: ir mokslo, ir tikėjimo. Mokslas patyrė pagundą prarasti vertybinį stuburą, kurį šimtmečiais diegė Bažnyčia – meilę artimui, kaip aukščiausiai siektiną vertybę, taip pat dorumą, sąžiningumą, nuolankumą, širdingumą. Moksliniai tyrimai be dvasingumo neretai peržengia žmogiškosios etikos ribas ir tampa nehumaniška technokratine mašina, varoma tik pažangos siekimo varikliu, vairuojama ambicingomis „galingųjų“ rankomis. Naujajame Testamente praradusio vertybes mokslingumo pavojų įžvelgia Bažnyčios architektas apaštalas Paulius, sakydamas, kad pažinimas žmogų išpučia, o meilė ugdo. Jei kas mano ką nors žinąs, tai dar nieko nežino, kaip turi žinoti (1 Kor 8, 1a – 2). Meilės trūkumas nužmogina mokslą. XX a. viduryje Vakarų Europoje turime skaudžią pamoką žmonijai, kuri sako, kad tik praradus artimo meilę, galėjo atsirasti hitlerininkų medikų antihumaniški ir žiaurūs eksperimentai, vykdomi su gyvais žmonėmis.

Panašiai ir tikėjimas, kuris nusisuka nuo mokslo, jo diegiamo kritinio požiūrio, dvelkia fanatiškumu ir paneigia Dievo duotą žmogui gebėjimą viską tyrinėti ir ieškoti paslapčių įminimo. Senojo Testamento išminčius skelbia: Aš nusprendžiau savo širdyje stebėti ir tyrinėti išmintimi visa, kas darosi šiame pasaulyje. Šią varginančią užduotį Dievas davė žmonių sūnums, kad ją vykdytų (Ekl 1, 13). Autorius kalba apie kritinį požiūrį, kurio pagalba tyrinėjame regimą pasaulį: istoriją, ekonomiką, sociologiją, psichologiją ir visus gamtos mokslus.

Smagu pastebėti, jog praeito šimtmečio antroje pusėje, po dviejų pasaulinių karų, mokslas ir tikėjimas pradėjo ilgą dialogą bei abipusiškai ėmė suvokti, kad požiūris turi plėstis ir nelikti vienpusiu. Šiandien jau mažai ką glumina faktas, kad mokslininkas gali būti giliai Dievu tikinčiu žmogumi, o paprastas tikintysis plačiai domėtis moksliniais atradimais, su kuriais susiduria bei nuolat juos taiko savo gyvenime. Mokslas suvokė vertybių svarbą, o tikėjimas mielai integruoja įvairias mokslo kryptis. Teologai plačiai domisi kultūra, sociologija, psichologija, filologija, antropologija ir kt. Praeito šimtmečio pabaigoje neurologai ir psichiatrai aptiko, kad žmogaus smegenų pusrutuliai yra atsakingi už skirtingus pažinimo būdus: kairysis valdo analitinę veiklą – empirinius tyrimų metodus, analizę, koreliaciją, sintezę ir pan., o dešinysis atsakingas už dvasinius pažinimo būdus – meditaciją, intuiciją, jausmus, tikėjimą ir apreiškimus (M. S. Peck). Šventame Rašte regime kaip itin plačiai naudojamas antrasis būdas pranašų, išminčių, apaštalų ir tikinčiųjų gyvenime. Pranašas Danielius ir apaštalas Paulius pastebi, jog Dievo apreiškimas atveria jiems paslaptis:

Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas:
Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas yra tamsoje, ir šviesa yra aplinkui Jį. (Dan 2,19, 22)

Apreiškimu man buvo atskleista paslaptis, kaip aš ką tik trumpai aprašiau. Skaitydami galite įsitikinti, kad suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstesnėms žmonių kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasia atskleista Jo šventiems apaštalams ir pranašams: pagonys yra bendrapaveldėtojai, priklausys vienam kūnui ir yra pažado dalininkai Kristuje per Evangeliją, kurios tarnu tapau pagal Dievo malonės dovaną, kuri man buvo duota Jo jėgos veikimu. (Ef 3,3 – 7).

Tad kiekvienas žmogus turi savy logiškąjį ir dvasinį pažinimo pradą. Visų pirma svarbu, jog jie mumyse pačiuose nesusipyktų, nesusipriešintų ir netrukdytų vienas kitam. Tuomet šis konfliktas mažės ir visuomenėje, nes bus mažiau tų, kurie kursto prieštaravimus ir visokius nesutarimus. Tačiau, kai abu pažinimo pradai papildo vienas kitą, tai kiekvienas žmogus gali gyventi spalvingiau, giliau patirti gyvenimo įvairiapusiškumą, mylėti kitus ir kurti bendrą gerovę.

Gailestingumas ir tiesa susitiko, teisumas ir taika pasibučiavo. (Ps 85,10)

Mokymosi iššūkiai ir džiaugsmai
Skaitymo malonumas ir naudingumas

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.