Meilės tarnystė

AnželikaMeilė turi būti tikra. Meilė tikra tada, kai galima atvirai kalbėti, kai siūlomasi padėti, kai mokomasi jautrumo kitam, kai su vargšu elgiamasi kaip su lygiu, kai savo artimui sakoma: „Tu esi“. Motina Teresė

Mūsų bendruomenėse nuo pat jų atsiradimo pradžios tarnystė buvo svarbi.

Ji nebuvo nustumta į bažnyčios užkampį ar palikta tik dvasininkams kaip jų tikėjimo praktikos dalis. Pamenu pirmąjį bendruomenių dešimtmetį, kaip visi troškome būti naudingi, kažką atlikti bažnyčioje, kažkuo pasitarnauti… Žinoma, tenka pastebėti, kad iš pradžių mūsų tarnystė stokojo brandaus tarnavimo vaisiaus, tačiau mums nestigo jaunatviško maksimalizmo, veržlumo, drąsos ir ryžto. Vis tik ne visiems pavyko šį entuziazmu liepsnojantį tarnystės fakelą paversti nuolat meile ir gailestingumu degančiu tarno žibintu.

Krikščioniškas gyvenimas ir tarnystė yra glaudžiai susijusios, neatskiriamos gijos. Krikščioniui bręstant, kartu su ryškėjančiomis vidinėmis dorybėmis stiprėja ir gebėjimas apglėbti artimą širdimi ir nuoširdžiai jam tarnauti. Nustojus augti vidiniam žmogui, nustoja brendusi ir tarnystė. Tačiau mokytis tarnauti niekam nėra nei per anksti, nei per vėlu. Kiekvienas Kristaus kūno narys gali funkcionuoti pagal Dievo jam suteiktą dovaną ir malonę, brandinti savo tarnystės vaisių ir ugdyti bažnyčią.

Kai kurie mitai apie tarnystę

Kažkas galėtų paklausti: „Nejaugi visi krikščionys gali tarnauti bažnyčioje?“ Atsižvelgdama į Šventojo Rašto teologiją ir šventųjų brolių bei sesių praktiką, vienareikšmiškai atsakyčiau: „Taip. Visi gali tarnauti“. Žinoma, kiekvienas pasitarnauja pagal jam suteiktą malonės saiką. Be to, nuo vidinės krikščionio brandos priklauso ir tarnystės kokybė. Tačiau tarnauti gali visi: vyrai ir moterys, jauni ir seni, sveiki ir ligoti, pasiturintys ir vargšai.

Mums labiau patinka atsisėsti ant atsarginio suolelio ar į sirgalių tribūnas, ir iš šalies stebėti, kaip kiti žaidžia aikštelėje. Šioje situacijoje atsiduriame dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Neretai tenka susidurti su krikščionimis, turinčiais siaurą supratimą apie tarnystę, o tai sulaiko juos nuo dvasinio brendimo ir Kristaus kūno ugdymo, statydinimo.

Kažkas sako: „Aš negaliu tarnauti, nes esu per jaunas. Tarnavimas skirtas tik vyresniems žmonėms“. Bet ar gali žmogus būti per jaunas mokytis daryti gera? Juk, kaip būdami vaikais išmokstame daugelio darbų dirbdami kartu su tėvais, taip ir bažnyčioje jaunesni žmonės mokosi iš vyresnių paslaugumo, užuojautos, darbštumo ir kantrybės kartu tarnaudami, kuomet po vienu tarnystės jungu ramiai eina ir senas, ir jaunas jautis. Neseniai besikalbėdamos su paauglių pastore pastebėjome, kad paaugliams bažnyčioje turėtume daugiau patikėti atsakomybės kartu su vyresniais žmonėmis darbuotis Viešpaties šlovei ir žmonių labui. Biblinė istorija apie garbingą kariuomenės vadą Naamaną pasakoja, kaip jaunas žmogus pasitarnavo šiam Sirijos didžiūnui. Naamanas karaliaus akyse buvo nusipelnęs žmogus dėl karo pergalių, tačiau sunkiai sirgo raupsais. Apvaizda nulėmė, kad jo gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino jauna Izraelio mergaitė belaisvė, kuri tarnavo Naamano žmonai. Matydama šeimininko kančias ir šeimos nelaimę, ji pasakė savo šeimininkei, kad Samarijoje gyvenantis pranašas Eliziejus galėtų Naamaną pagydyti nuo raupsų. Karvedys savo nelaimės dieną patikėjo jaunos mergaitės žodžiais ir tai jam tapo lemtinga žinia, dovanojusia sveikatą (2 Kar 5 sk.). Galbūt mes, suaugę žmonės, ne visada galime pastebėti šalia esančius jaunuolius, bet Viešpats viską mato ir žino, kam jie skirti.

Kiti, neteisingai suvokdami tarnystės esmę, nupuola į kitą kraštutinumą sakydami: „Esu jau per senas tarnauti, tegul tarnauja jaunimas“. C.S. Lewis yra pasakęs, kad žmogus niekada nėra per senas išsikelti naują svajonę, o tai reiškia, nėra per senas kurti, mąstyti, suprasti, padėti, dalintis išmintimi, daryti gera kitiems. Argi mums trūksta senyvų žmonių tarnystės įkvepiančių pavyzdžių Šventajame Rašte? Nejaugi patriarchai, teisūs senoliai, pranašai ir Kristaus apaštalai neparodė tarnystės ištvermingumo, kantrybės, gailestingumo iki senatvės, o kai kurie iki gilios senatvės?

Treti taip samprotauja: „Esu solidus žmogus, dirbu rimtą darbą, ne vieta man tarp moterų ir vaikų bažnyčioje sukinėtis“. Tai požiūris, labiau menkinantis bažnyčią, moteriškumą ir vaikiškumą, o ne parodantis žmogaus „solidumą“. Ar mes, žmonės, esame kuriuo nors aspektu solidesni už patį Kristų, kuris, būdamas didingas, garbingas Dievo Sūnus, tapo visų tarnu – ir vyrų, ir moterų, ir vaikų, kenčiančių ir ligonių, žydų ir pagonių – bei paaukojo savo gyvybę už visus žmones. Prisiminkime apaštalus, kurie bažnyčiai, Kristaus kaimenei, buvo švelnūs kaip maitinanti motina, globojanti savo kūdikius. Taip mylėdami bendruomenę, troško su ja pasidalinti ne tik Evangelija, bet ir savo gyvybe (1 Tes 2, 5-8).
Tiesą pasakius, mes visi esame pašaukti mylėti kitus, o mylėti reiškia patarnauti.Tarnystė yra neišvengiama tikėjimo išdava. Apaštalas Jokūbas moko, kad tikėjimas be darbų yra negyvas (Jok 2, 17, 26). Be kokių darbų? Be gailestingumo, gerų darbų, be tarnystės kitiems. Kokia nauda, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Ar gali jį išgelbėti toks tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kokia iš to nauda? (Jok 2, 14-16).

Bažnyčios tėvas Ignotas Antiochietis (II a.), parašęs laišką septynioms Romos ir mažosios Azijos bažnyčioms, taip nusako tikėjimo ir darbų sąsają:
„Pradžia yra tikėjimas, o meilė – užbaiga. O šių dviejų vienybė yra pats Dievas. Visa kita, kas veda į taurumą, kyla iš šito. Kas išpažįsta tikėjimą, negali nusidėti, o kas myli – negali nekęsti. Medis atpažįstamas iš jo vaisių, taigi kas išpažįsta priklausąs Kristui, turi būti atpažintas ir iš darbų. Nes dabar svarbu ne tiek išpažinimas, kiek tikėjimo galybė iki pabaigos“[1]. Tai yra tikėjimas, ištveriantis sunkumus ir veikiantis meile.

Tikėjimas, meilė ir darbai

Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių. Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana. Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja pagal Dievo teikiamus sugebėjimus, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų pašlovintas Dievas. Jam šlovė ir valdžia per amžių amžius! Amen (1 Pt 4, 8-11).

Šiais žodžiais apaštalas Petras pirmiausia ragina krikščionis karštai mylėti vienas kitą. Tada tikintieji sugeba „uždengti“ vieni kitų nuodėmes (8 eil.). Petras turi omenyje ne Kristaus atperkantį nuodėmių panaikinimą, bet brolišką atleidimą neteisiant, nepriminant blogo, nekeršijant ir neniekinant. Jau patarlėse nuskambėjo panaši mintis, kad neapykanta sukelia vaidus, bet meilė padengia visas nuodėmes (Pat 10, 12). Iš meilės atsiranda ir tarpusavio svetingumas (9 eil.) Apaštalas ragina be murmėjimo būti svetingus, o tai reiškia, kad atverti savo namų duris ne visada lengva. Ypač šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje vakarietiškas žmogus yra labai orientuotas į savo saugų privatų gyvenimą, kuris jį izoliuoja nuo bendruomenės. Be to, svetingumas nėra vienintelis krikščioniškas nuoširdus patarnavimas. Viešpats suteikė gausybę savo malonės dovanų, kurios veikia meile ir pašlovina Kristų (10-11 eil.).

Pažvelkime, ką gi reiškia Petro nurodymas „karštai mylėkite“? Kai kurie graikiški žodžiai mums šiek tiek aiškiau padeda suvokti pabrėžiamą mintį. Žodžiai visų pirma karštai (gr. pro panton) pirmiausia nukreipia mūsų žvilgsnį į meilės viršenybę Kristaus kūne, bendrystėje tarp Dievo vaikų. Ji yra stipriausias brolybės raištis ir ryškiausiai spindintis dvasingumo vainikas. Panton, verčiamas karštai, reiškia visais įmanomais būdais, iš įvairių pusių, visada ir visais laikais. Šis būdvardis nusako labai uolią ir nuoširdžiai uolią meilę, kuri nesiremia emocijomis, bet vidiniu apsisprendimu, įkvepiančiu veikti, padėti, daryti kažką gero kitam. Esame mokomi bažnyčioje karštai mylėti artimą ir kai jam sekasi, ir kai nesiseka, ir kai jis stovi, ir kai krenta, ir kai ištinka bėda, ir kai ateina laimė. Mylime darbais, pagalba, parėmimu, patarnaudami vieni kitiems įvairiais būdais. Ne tik laukiame patarnavimo iš kitų, bet ir patys tarnaujame, kuo galime. Kai taip nesavanaudiškai elgiamės, uždengiame nuodėmių gausą, esame svetingi ir geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai.

Pamenu seną animacinį filmuką apie kiškį, kuris nuo laukinės obels pririnkęs savo didelei šeimynai pilną maišą obuolių, laimingas keliavo namo. Bet pakeliui į namus sutiko įvairius miško žvėris, kuriems išdalino beveik viską, ką turėjo. Pavydi varna sekė kiškį ir vis pašaipiai kritikavo jo dosnumą: „Visiems tik dalina, o pats neturi, žmona ir kiškučiai namuose badauja…“ Kiškis grįžo namo pavargęs ir dar nuo vilko bėgęs, su tuščiu maišu… Tačiau netrukus už jo gerumą miško žvėrys jam sunešė įvairių gėrybių. Šis, atrodytų, vaikiškas siužetėlis puikiai perteikia evangelinę mintį, jog mes, tikintieji, gyvename ne tik savo uždaroje šeimoje, bet kur kas didesnėje žmonių bendruomenėje, kuri yra Dievo šeima. Geri Dievo malonės tvarkytojai negali būti susikoncentravę tik į save, net tada, kai patiems ne viskas sekasi, bet siekti karštai mylėti visus Dievo namiškius. Tuomet ir patys gausime tos didžiosios šeimos malonių ir gėrybių.

Išties galime parodyti daug ir įvairių malonių vieni kitiems padėdami, patarnaudami. Pavyzdžiui, dalintis materialiomis gėrybėmis (na, kad ir rudens vaisiais ir daržovėmis, gaminiais, uogienėmis; pagalvokime apie tuos, kas jų galėtų neturėti – seneliai, našlės, vieniši, neįgalūs žmonės, nepilnos šeimos). Galima padėti prižiūrėti mažamečius daugiavaikės arba jaunos šeimos vaikus, išleisti neretai išsekusius tėvus tiesiog pabūti dviese. Galbūt pavaduoti tuos, kurie karšina senus tėvus ar slaugo sunkiai sergančius artimuosius. Gal aplankyti artimą nelaimės dieną ir paguosti jį savo buvimu bei malda. Kai karštai mylime, mūsų dovanos, vaizduotė, kūrybingumas tiesiog atgyja, kaip žiedas skleidžiasi į įvairias puses ir pražysta, paskleisdamas mielą Kristaus pažinimo kvapą. Galbūt kažkam skaitant šias eilutes pasirodys, kad visa tai, ką paminėjau yra nedvasiška, per daug žemiška. Manau, kad motina Teresė su tuo nesutiktų. Ji kalbėjo, kad meilė yra tikra tada, kai siūlomasi padėti, kai mokomasi jautrumo kitam, kai su vargšu elgiamasi kaip su lygiu. Atidumas, švelnus dėmesys kitiems yra šventumo pradžia. Jei išmoksite atidumo meno, būsite vis panašesni į Kristų. Jo širdis buvo gera ir švelni. Jis visada galvojo apie kitus. Mūsų pašaukimas, kad būtų gražus, turi būti kupinas rūpinimosi kitais[2].

Apaštalas Paulius gailestingumą ir šelpimą laikė Dievo malonės dovanomis, jos paminėtos tarp kitų Dvasios dovanų (Rom 12, 8). Jis skatino duodančius duoti iš atviros širdies, neieškant jokios fizinės, dvasinės, psichologinės, politinės ar ekonominės naudos. O gailestingumo darbus daryti su džiaugsmu, nes jei tai darytumėte verčiami ir nenoriai – tai būtų tuščia.

Pradedu aiškiau suvokti Jėzaus žodžius „Vargšų jūs visuomet turėsite“. Bažnyčioje visada bus silpnų. Sunkios gyvenimo situacijos aplanko mus visus. Kai kurias mes patys išsprendžiame, kai kurias mums padeda įveikti šeimos nariai, tačiau kai kurios būna per didelės ir per sunkios, kad susidorotų vienas žmogus ar šeima. Tuomet turėtų padėti bendruomenė. Lankydami, slaugydami, padėdami, atjausdami, guosdami savo brolius ir seses kančioje, mes patys susitinkame su Kristumi, su Jo širdimi, mūsų sielos tampa tauresnės, tikėjimas praturtėja gailestingumu.

Klemensas Romietis (I-II a.), pirmasis Romos vyskupas, savo Laiške korintiečiams apie bendruomenės saitus ir tarnystę yra taip rašęs:
„Kiekvienas tepaklūsta savo artimui, priklausomai nuo dydžio dovanos, kurią jam suteikė Dievas.
Stiprusis tesirūpina silpnuoju, o silpnasis tegerbia stiprųjį; turtuolis tešelpia vargšą, o vargšas tedėkoja Dievui už tai, kad pasiuntė jam (gelbėtoją), kuris padėjo įsigyti tai, ko stokojo; išmintingasis teparodo savo išmintį ne žodžiais, bet gerais darbais; nusižeminęs tegul ne sau pačiam liudija, bet teleidžia, kad apie jį liudytų kas nors kitas; skaistus kūnu tesigiria žinodamas, kad yra kitas, kuris teikia jam sugebėjimą valdyti aistras“[3].

Mylėkime vieni kitus ir malonės dovanos skleisis, o tikėjimas bus praturtintas meilės darbais! Ugdykime tikėjimą, veikiantį meile. Tarnystė – tai Dieviškos meilės išraiška.

——————————–

[1] Bažnyčios tėvai. Antologija, Aidai, 2003, 50 – 51 psl.
[2] Motina Teresė. Beribė meilė. Katalikų pasualis, 1998, 38 – 39 psl.
[3] Antologija, 35 psl.

Nuotrauka Gintauto Tumulio

Dalinkimės:

1 komentaras

  1. Taip turetu but. Bet siuolaikines vertybes.

    Sesuo man apie savanoryste Lietuvoj pasakius, kad naivuoliu iesko.

    Tai puiki ideja, bet ji turi prisitaikyti prie siu laiku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.