Leisk man kasdien atlikti savo darbą; o jeigu mane apimtų tamsus nevilties laikas, te nepamiršiu stiprybės, guodusios mane kitų sielvartų metu.

Te prisiminsiu giedras dienas, kada žingsniavau per tylias vaikystės kalvas arba svajojau ant ramios upės kranto, kai manyje švytėjo šviesa, o aš savo jaunystės Dievui pažadėjau šėlstant besikeičiančių metų audroms neprarasti drąsos.

Apsaugok mane nuo kartėlio ir nuo didelių aistrų, apimančių užsimiršus. Te prisiminsiu, kad skurdas ir turtas slypi dvasioje.

Nors pasaulis manęs nepažįsta, te mano mintys ir veiksmai nesupriešins manęs su savimi pačiu.

Pakelk mano akis nuo žemės ir neleisk pamiršti, kad žvaigždės taip pat reikalingos. Neleisk teisti kitų, kad neužsitraukčiau pasmerkimo.

Te nesižavėsiu pasaulio klegesiu, bet ramiai trauksiu savo keliu.

Duok man keletą draugų, kurie mylės mane tokį, koks esu; malonia vilties šviesa nepaliaujamai apšviesk neryžtingus mano žingsnius.

Ir nors senatvė ir negalia įveiks mane, ir aš nebepasieksiu savo svajonių pilies, išmokyk mane išlikti dėkingu už gyvenimą, už gerus ir mielus atsiminimus; te romiai pasitiksiu vakaro sutemas.

Išvertė Elena Kaminskienė

*****
„A Prayer”

Let me do my work each day; and if the darkened hours of despair overcome me, may I not forget the strength that comforted me in the desolation of other times.

May I still remember the bright hours that found me walking over the silent hills of my childhood, or dreaming on the margin of a quiet river, when a light glowed within me, and I promised my early God to have courage amid the tempests of the changing years.

Spare me from bitterness and from the sharp passions of unguarded moments. May I not forget that poverty and riches are of the spirit.

Though the world knows me not, may my thoughts and actions be such as shall keep me friendly with myself.

Lift up my eyes from the earth, and let me not forget the uses of the stars. Forbid that I should judge others lest I condemn myself.

Let me not follow the clamor of the world, but walk calmly in my path.

Give me a few friends who will love me for what I am; and keep ever burning before my vagrant steps the kindly light of hope.

And though age and infirmity overtake me, and I come not within sight of the castle of my dreams, teach me still to be thankful for life, and for time’s olden memories that are good and sweet; and may the evening’s twilight find me gentle still.

————————–
Maxsas Ehrmannas (Maksas Ermanas – 1872-1945) – vokiečių emigrantų sūnus, JAV teisininkas, filosofas, verslininkas, rašytojas, rašęs daug dvasinėmis temomis. Ankstyvąjį išsilavinimą Ehrmannas įgijo Terre Hauto mokykloje ir Vokietijos metodistų bažnyčioje. Vėliau Ehrmannas studijavo teisę ir filosofiją Harvardo universitete. Po studijų pradžioje vertėsi teise, po to šeimos verslu. Būdamas 40 metų paliko šeimos verslą ir tapo rašytoju. Nuo tada rašymui skirdavo kiekvieną savo dieną. Ehrmannas parašė daug eilėraščių, bet jo žymiausi eilėraščiai „Desiderata“ (1927) ir „a Prayer (1906)“.